Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Amatai

Į etnografinį Musteikos kaimą – mokytis pinti

Rūta Averkienė

Romas Norkūnas gyvena Musteikos kaime ir rengia unikalias senųjų dzūkiškų amatų stovyklas

Dvi vasaros savaites etnografiniame Musteikos kaime vyko Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų suorganizuota jau tryliktoji pynimo stovykla. Musteikoje ji vyksta aštuntus metus. Dzūkiškų amatų – pinti, skobti medį, lieti žvakes, lipdyti iš molio, kalviauti, kepti duoną, drožinėti, rankiniu būdu pjauti lentas, virti dervą ir degutą, kopinėti su geiniu, šienauti – mokėsi bene aštuoniasdešimt seminaro dalyvių iš Lietuvos ir užsienio.

Bendruomenėse

Jaunimas – miestelio ateitis

Bronius VERTELKA

Dviračiais į netolimą Valakų kaimą atvyko bendruomenės pirmininkė Aldona Virbickienė ir jaunosios Subačiaus gyventojos

Subačius. Paskutinę vasaros dieną Subačiaus moterys nutarė praleisti taip, kad ji įsimintų ilgam. Pakeliauti dviračiais „Senojo Subačiaus“ bendruomenės pirmininkė Aldona Virbickienė pakvietė jaunųjų miestelėnių grupę. Pakeliui aplankė masinę žydų šaudymo vietą, apžiūrėjo pilkapius, fotografavosi. Atvykus į Valakų kaimą, kur įrengta tinkama vieta poilsiui, gėrė karštą arbatą iš termoso, krimto iš namų atsivežtus sausainius.

Bendruomenėse

Vienija savanoriški darbai

Vida URBONIENĖ

Po talkos gera pasidžiaugti atliktais darbais

SKAISTGIRYS. Rugsėjo 22-osios, šeštadienio, ryte Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje buvo sujudimas. Iš visų seniūnaitijos gatvių ir kaimų įvairaus amžiaus gyventojai skubėjo į talką. Ne lapus grėbė ar gėlynus ravėjo tą dieną skaistgiriečiai, o stropiai valė samanas nuo šventoriaus tvorą dengiančių čerpių. Ši talka – savanoriški darbai, įeinantys į projektą, kurio metu vėl šventoriaus tvoroje esančiose koplytėlėse atgis Kryžiaus kelio skulptūrėlės. Pasak projekto koordinatorės Aušros Jokubaitės, savanoriškuose darbuose skaistgiriečiai dalyvauja antrą kartą. Pirmą kartą ypač aktyvus buvo jaunimas, šį kartą susirinko įvairaus amžiaus gyventojai. Bendram tikslui susivienijo arti trisdešimt neabejingų savo kraštui seniūnaitijos gyventojų. Talkoje dalyvavo Ramoškių ir Skaistgirio bendruomenių, moterų draugijos „Versmė“, neįgaliųjų padalinio, futbolininkų veteranų komandos, jaunimo atstovai. Po dvi valandas trukusių savanoriškų darbų valandėlei prie karštos arbatos puodelio visi susėdo jaukioje pavėsinėje. Čia projekto koordinatorė supažindino visus su projekto eiga, praėjusią savaitę Anykščių krašte vykusioje konferencijoje dalyvavusios moterys pasidalino įspūdžiais iš kelionės, seniūnaitė supažindino su artimiausiu metu planuojamais renginiais. Seniūnaitijos gyventojai džiaugėsi galėję prisidėti savanorišku darbu prie projekto, kurio finale skaistgiriečiai ir miestelio svečiai vėl galės didžiuotis Kryžiaus kelio stotelėmis. Skulptūrėles drožia neeilinių gabumų medžio meistras, skulptorius Saulius Alėjūnas. Kitam savanoriškam darbui skaistgiriečiai rinksis pavasariop, kai į stoteles bus komponuojamos skulptūrėlės ir vyks baigiamieji projekto darbai. Savanoriškų darbų organizatorės dėkingos visiems, radusiems galimybių skirti laiko bendram tikslui.

Bendruomenėse

Kaimas pasipuošė nauju kryžiumi

Rūta Averkienė

Margionių žmonės prie naujojo kaimo kryžiaus. Centre stovi kun. Algis Vaickūnas, sėdi Petras Balevičius

MARGIONYS. Šilais apsisiautusio Margionių kaimo bendruomenė tęsia gražią lietuvišką tradiciją – jos lėšomis kaimo pradžioje šalia kapinaičių neseniai pastatytas ir pašventintas kaimo kryžius. Šioje vietoje jis – jau trečiasis. Aštuoniolikos metrų kryžius Lietuvoje dabar bene didžiausias. Jame yra detalių iš senojo kryžiaus – perkeltos atnaujintos abi kryžialentės ir koplytėlė, senu dzūkišku papročiu jis apjuostas austa juosta ir aptvertas medine tvorele. Naująjį kryžių sumeistravo zervyniškis kryždirbys Algis Svirnelis.

Bendruomenėse

Prisikėlęs kryžius

Kęstutis Pranckevičius

Rudens pradžioje atgimė senasis Vareikių kryžius

Vareikiai. Saulėtą ir vasariškai šiltą rugsėjo popietę atokioje Jonavos krašto vietovėje neatpažįstamai nušvito Vareikių kaimo kryžius, pasidabinęs atnaujinta tvorele ir žydromis it tėviškės dangus našlaičių akimis. Daugiau nei prieš pusę amžiaus čia stovėjo į atšiaurią Sibiro žemę ištremtų vareikiečių ūkininkų Juozo ir Marijos Ignatavičių sodyba. Apie šią tragišką istoriją byloja ant kruopščiai išdailinto kryžiaus stiebo prikalta atminimo lenta: „Ignatavičių – Juozo, Marijos, dukters Elytės, sūnaus, rašytojo Izidoriaus, 1951 m. ištremtų į Sibirą, sodybvietė“.

Bendruomenėse

Vietos patriotizmo išraiška

Kun. Pavel Paliul šventina kryžių

Dekaniškės. Pasaulyje vis populiaresnis tampa vietos patriotizmas, t.y. prieraišumas vadinamajai mažajai tėvynei – gimimo ar gyvenamajai vietai. Kad Vilniaus krašui taip pat būdingas toks patriotizmas, įrodo Dekaniškių kaimo (Lavoriškių seniūnija) gyventojų iniciatyva kaimo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 600 metų jubiliejų įamžinti prie įvažiavimo į jį pastatant medinį kryžių ir Motinos Marijos figūrėlę.

Žvilgsnis

Ir jie buvo tos pačios Žemės vaikai…

Vytautas BAGDONAS

Masyvūs, įvairių formų, netgi gana keistoki antkapiniai paminklai Troškūnų senosiose žydų kapinėse

Penkiose Anykščių krašto vietovėse yra senutėlėskapinės, kuriose ilsisi žydų tautybės žmonės, Amžinybėn iškeliavęsulaukę žilos senatvės ar pakirsti nepagydomų ligų, dėl vienokių arkitokių priežasčių sulaukę savo mirties valandos. Yra dar daugiauvietovių Anykščių rajone, paženklintų paminkliniais akmenimis,specialiais simboliais, bylojančiais apie holokausto aukas, apie žydųžūtį Antrojo pasaulinio karo metais. Šio rašinio tikslas – „XXI

Atmintis

Prisimintas Kęstučio apygardos pirmasis vadas

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

Renginio dalyviai prie paminklinio kryžiaus

„Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savo gimtojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės: mes, kaip žmonės, pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją. Mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir teisūs prieš visą kultūringąjį pasaulį“. Taip rašė Juozas Kasperavičius-Visvydis – pirmasis Kęstučio apygardos vadas – 1947 metais.

Bendruomenėse

Šeimos muziejaus atidarymas

Alvyra Grėbliūnienė

Prie Bunikių namų viliojantis užrašas, kviečiantis užsukti į Liaudies menų centrą-muziejų

RUMBONYS–MIKLUSĖNAI. Rugsėjo 9-ąją,sekmadienį, Dievas mane nuvedė į Alytaus rajone esančius Miklusėnus:pakvietė kartu važiuoti Druskininkų savivaldybės Neįgaliųjų draugijosansamblio „Rasa“ vadovas Algimantas Padegimas. Ten vyko neįprastabendruomenės šventė – Liaudies menų centro-muziejaus „Auksarankiai“atidarymas. Renginio organizatorė ir kuratorė – Linutė Bunikienė.

Bendruomenėse

Bendruomenės centro įkurtuvės

Atnaujintą bendruomenės centrą pašventino Mickūnų klebonas kun. Raimundas Macidulskas

MICKŪNAI. Spalio 2 dieną miestelyje buvo atidarytas rekonstruotas bendruomenės centras. Daugiau kaip 670 000 Lt kainavusiu projektu buvo siekiama kurti patrauklią Mickūnų kaimo gyvenimo aplinką, sudaryti kaimo bendruomenei tinkamas sąlygas įvairiai veiklai vykdyti.

Mickūnuose ir miestelio apylinkėse gyvena aktyvi bendruomenė, veikia folkloro kolektyvai, o folkloro ansamblis „Truskaweczka“ veikia jau 20 metų. 80 asmenų kolektyvą sudaro 8–22 metų jaunimas, ansamblyje veikia vokalinė, jaunesnioji, pagrindinė ir studentų meninės grupės. Ansamblis nuolat koncertuoja Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Folkloro kolektyvas „Skajsterowianka“, jungiantis Skaisterų vyresnius bendruomenės narius, aktyviai dalyvauja įvairiuose Mickūnų ir aplinkinių bendruomenių renginiuose bei šventėse.

Atmintis

Gyvenimas – tarnyba Dievui, žmonėms, Tėvynei

A†A mons. Petras Baltuška
(1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Mons. Petras Baltuška Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Spalio 13 dieną Viešpats pasišaukė į Amžinybę daugiau kaip 40 metų Daugailių klebonu buvusį monsinjorą Petrą Baltušką.

Būsimojo dvasininko vaikystė buvo sudėtinga. Petriukas gimė 1930 m. lapkričio 20 d. smulkių ūkininkų Barboros Vebrinytės (1908 03 25–1999 05 12) ir Rapolo Baltuškos (1888–1933) šeimoje, gyvenusioje Užkalnių kaime Ramygalos parapijoje. Pirmoji šeimoje gimusi dukrytė Katrytė mirė visai mažytė, 1929 m. gegužės 23 d. gimė Zita (Vendelienė), po jos – Petras, o gimus Valentinui (1932 11 08–1999 07 11), mirė šeimos galva R. Baltuška. Našlė B. Baltuškienė ištekėjo antrą kartą už Jono Grinkaus (1897 10 12–1981 02 08). Greitai gimė ir jo vaikai: Antanas (1934 12 07–1999 07 11), Adelė (Baliūnienė, gim. 1936 m. balandžio 14 d.), Ona (Slivkienė, gim. 1937 m. gruodžio 27 d.), Stasys (1939 08 15–2008 11 02) ir Jonas (1944 09 12–1995 07 11). Vaikai augo giliai tikinčioje (tėvas R. Baltuška svajojo, kad sūnus Petras taptų kunigu), labai darbščioje ir besirūpinančioje ne tik vienas kitu, bet ir aplinkiniais, šeimoje. Tėvai iš paskutiniųjų siekė vaikus išmokslinti. Petriukas, baigęs keturių skyrių pradžios mokyklą Barklainiuose 1942 m. įstojo į Ramygalos gimnaziją. Nuo pat pirmųjų dienų gimnazijoje pradėjęs patarnauti šv. Mišiose Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, ministrantu (klapčiuku) dirbo iki baigė gimnaziją. Bažnyčioje dirbę dvasininkai toliau formavo iš šeimos atsineštą tikėjimo sampratą. Graži garbių Ramygaloje dirbusių dvasininkų plejada, jų pavyzdys brandino jaunuolio apsisprendimą pašaukimo dvasinei tarnystei kelyje. Baigęs gimnaziją ir iš kun. Petro Tarulio (1916 05 01–1941 01 26–2002 04 24) gavęs rekomendaciją P. Baltuška įstojo į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune (1950–1954). Rektoriais per tą trumpą laiką dirbo: Augustinas Vaitiekaitis (1947–1950), Albinas Jaudegis (1950–1952), Kazimieras Sirūnas (1952–1953) ir Kazimieras Žitkus (1953–1959). 1954 m. rugsėjo 10 d. klierikas Petras gavo subdiakono šventimus, o po dviejų dienų – 1954 m. rugsėjo 12 d. – vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino į kunigus. Iš 16 įšventintųjų septyni jau pašaukti į Amžinybę. Kun. P. Baltuškos 16 metų (1954–1970) vikaro darbo kelias prasidėjo politinio atšilimo laiku, jau po Stalino mirties, kai 1953–1957 metais į Lietuvą iš įkalinimo vietų grįžo 238 kunigai. Tačiau sovietų saugumas jau 1957 metų antroje pusėje ėmėsi represijų prieš aktyvesnius dvasininkus. Kun. P. Baltuška vikaru dirbo trijose parapijose: Palėvenėje (1954–1956), Anykščiuose (1956–1964) ir Zarasuose (1964–1970). Pirmąsias dvi vikaravimo dienas praleido Vyžuonose. Vėliau daugiau kaip 40 metų kun. P. Baltuška dirbo Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios parapijoje klebonu (1970 05 21–2011 10 12), kartu aptarnaudamas Antalieptės (2008–2011), Baltriškės (1972–1988), Vajasiškio (1990 09 23–2007 02 06) parapijas ir Juknėnų koplyčią (1998–2011), kuri buvo įkurta monsinjoro pastangomis. Trumpą laiką teko padirbėti ir kitur – pavaduojant sergantį kleboną, pavyzdžiui, Subačiuje, Karsakiškyje, Antašavoje.

Atmintis

Mirė Joniškio klebonas

A†A kun. Edvardas Kraujalis
(1931 08 13–1958 03 23–2012 10 11)

Kun. jubil. Edvardas Kraujalis Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Spalio 11 dieną po sunkios ligos mirė kun. jubil. Edvardas Kraujalis, iki šiol ėjęs Molėtų dekanato Joniškio parapijos klebono pareigas. Jis gimė 1931 m. rugpjūčio 13 d. Mylių kaime, Stirnių parapijoje, Molėtų rajone. 1951 metais baigęs Molėtų vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1954–1957 metais atliko karinę prievolę tarybinėje armijoje. Vėliau tęsė studijas kunigų seminarijoje ir ją baigęs, 1958 m. kovo 23 d., Kauno Arkikatedroje Bazilikoje buvo įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai. Dirbo šiose parapijose: 1958–1959 metais – Marijampolės vikaras (Vilkaviškio vyskupijoje), 1959 metais – Stakliškių vikaras, 1959–1962 metais – Semeliškių vikaras, 1962–1966 metais – Kalvių klebonas, 1966–1975 metais – Babriškių ir Akmens klebonas, 1975–1976 metais – Onuškio ir Vytautavos klebonas, 1976–1983 metais – Kiauklių klebonas, 1983–1996 metais – Butrimonių klebonas, 1996–2012 – Joniškio klebonas.

Atmintis

Paskutinis Kanados lietuvis jėzuitas

A†A kun. Juozas Aranauskas SJ (1916 07 01–1945 06 29–2012 10 21)

Spalio 21 dieną, eidamas 97-uosius metus, Kanadoje, Kvebeko provincijoje, Rišeljo mieste, mirė kun. Juozas Aranauskas SJ, pastaruoju metu gyvenęs prancūzų vyresnio amžiaus jėzuitų globos namuose. Dar rytą jis dalyvavo šv. Mišių koncelebracijoje, o popiet, užsnūdęs įprasto vidudienio poilsio, ramiai numirė, sėdėdamas savo riedančiame fotelyje. Tėvas Juozas buvo paskutinis Kanadoje gyvenęs lietuvis jėzuitas.

Atmintis

Katalikas mokslininkas, miškų inžinierius, filosofas, „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ redaktorius, VDU docentas

A†A doc. dr. Faustas JONČYS
(1926 09 06–2012 10 28)

Doc. dr. Faustas Jončys Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Spalio 28 dieną, sekmadienį, Viešpats į amžinybę pasikvietė 87-uosius metus einantį doc. dr. Faustą Jončį. Kelių kartų buvę Kauno kunigų seminarijos bei Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete studentai, dėstytojai, visa katalikų mokslo bendruomenė, bičiuliai su dėkingumu ir pagarba prisimena velionį kaip įdomių ir įkvepiančių filosofijos paskaitų dėstytoją, nuoširdų kolegą, išsilavinusį, plačios erudicijos kataliką mokslininką, kurio žinios ir gebėjimai iki galo išsiskleisti galėjo tik Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, tikėjimo laisvę ir mokslinės teologinės bei filosofinės minties raidos galimybę atgavusioje jos Katalikų Bažnyčioje.