2012 m. lapkričio 3 d.    
Nr. 41
(2016)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Nemuno
krašto
vaivorykštė


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Bendruomenėse

Prisikėlęs kryžius

Kęstutis Pranckevičius

Rudens pradžioje atgimė
senasis Vareikių kryžius

Prie Kryžiaus pritvirtinta atminimo
lenta primena skaudžius Ignatavičių
šeimos gyvenimo puslapius

Vareikiai. Saulėtą ir vasariškai šiltą rugsėjo popietę atokioje Jonavos krašto vietovėje neatpažįstamai nušvito Vareikių kaimo kryžius, pasidabinęs atnaujinta tvorele ir žydromis it tėviškės dangus našlaičių akimis. Daugiau nei prieš pusę amžiaus čia stovėjo į atšiaurią Sibiro žemę ištremtų vareikiečių ūkininkų Juozo ir Marijos Ignatavičių sodyba. Apie šią tragišką istoriją byloja ant kruopščiai išdailinto kryžiaus stiebo prikalta atminimo lenta: „Ignatavičių – Juozo, Marijos, dukters Elytės, sūnaus, rašytojo Izidoriaus, 1951 m. ištremtų į Sibirą, sodybvietė“.

Įkvepiantis pavyzdys

Gražią ir taurią iniciatyvą – iš esmės atnaujinti Vareikių kaimo kryžių ir jo aplinką – parodė Jonavos rajono savivaldybės administracijos Upninkų seniūnija ir jos vadovė Laimutė Alechnavičienė. Gerų idėjų ir atjautos kitam žmogui niekada nestokojanti seniūnė prasitarė, kad daugiau nei prieš pusmetį dėl šio kryžiaus priežiūros į seniūniją kreipęsis sostinėje gyvenantis Izidorius Ignatavičius paprašė bent menkutės paramos. „Žinoma, negalėjome neatsiliepti į šio garbaus amžiaus sulaukusio žmogaus prašymą. Drauge su seniūnijos Komunalinio ūkio vadove Vida Novikova pasitarusios, nusprendėme imtis konkrečių darbų, kad būtų išgelbėtas Vareikių kaimo kryžius. Iš tiesų teko įdėti nemažai triūso, kad atgimtų šis unikalus paminklas“, – teigė L. Alechnavičienė.

1990 metų balandį garsaus tautodailininko ir skulptoriaus, ukmergiškio Rimanto Zinkevičiaus pastatytas ąžuolinis kryžius drėgmės ir negailestingo laiko alinamas po truputį pradėjo nykti. Vasaros pabaigoje jį apžiūrėjęs prityręs komunalinio ūkio specialistas Visvaldas Jančius pastebėjo, kad ėmė pūti ir į žemę smegti jo apatinė dalis. Teko iškasti ir vežtis į dirbtuves kapitaliniam atnaujinimui. Visvaldo pastangomis buvo atkurtos pagrindinės kryžiaus konstrukcijos dalys, kiek vėliau teko jį apdailinti ir nudažyti. Po kelių dienų šis kūrinys buvo sugrąžintas į savo vietą.

Seniūnijos vadovė L. Alechnavičienė pasidžiaugė, kad prie kryžiaus atnaujinimo ir aplinkos sutvarkymo daug prisidėjo ir kiti V. Jančiaus bendradarbiai – Kazys Ščavinskas ir Jonas Marcinauskas. Drauge su apželdintoja Mildute Ščavinskiene supylus naują žemių pylimą, aplink kryžių pasodinta gėlių, prie apdailintos tvorelės plytelėmis nutiestas takelis.

Nuoširdi kraštiečio padėka

Vilniuje jau daugiau nei pusę amžiaus gyvenantis I. Ignatavičius, neslėpdamas dėkingumo jausmo rūpestingiems savo kraštiečiams, sako likęs sužavėtas tokios puikios ir kilniaširdiškos iniciatyvos. „Ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl gerokai sušlubavusios sveikatos negalėjau atvykti prie savo gimtojo kaimo kryžiaus ir padėkoti visiems už didelį darbą. Drauge su savo seserimi Elyte, gyvenančia Anykščių krašte, tariu nuoširdžiausią AČIŪ seniūnei L. Alechnavičienei ir jos šauniai bei darbščiai komandai, įdėjusiai tiek daug triūso! Prieš keletą savaičių apie visa tai sužinojau gavęs pačios seniūnės atsiųstą elektroninį laišką. Jame išvydau ir puikiai apdailintą kryžių, sutvarkytą aplinką. Vaizdas iš tikrųjų žavintis, keliantis daug nuostabos ir gražių jausmų, prisiminimų“, – prasitarė I. Ignatavičius.

Savo gimtinę dažnai prisimenantis kraštietis nori išreikšti gilią padėką Jonavos rajono centrinės bibliotekos vadovams, jos darbuotojams už pavasarį surengtą jubiliejinę kūrybos parodą. Visą gegužę rajono kultūros lopšyje lankytojai galėjo susipažinti su I. Ignatavičiaus išleistomis knygomis, jo istorinėmis gyvenimo akimirkomis, įamžintomis dar prieškaryje ir Sibire išsaugotomis Ignatavičių šeimos nuotraukose. Parodos rengėja – centrinės bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji specialistė Rimantė Tarasevičienė.

P.S. Rašytojas ir enciklopedininkas Izidorius Ignatavičius gimė 1932 m. gegužės 18 d. Vareikiuose (Jonavos r.). 1939–1944 metais mokėsi Upninkų pradžios mokykloje, 1944–1946 metais baigė dvi klases Veprių progimnazijoje, 1946–1950 metais – Jonavos gimnazijoje. Nuo 1950 metų iki ištrėmimo 1951 metais mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Į Lietuvą grįžo 1958 metais be teisės grįžti į Vareikius. 1958–1959 metais dirbo Ukmergės melioracijos, statybos darbininku. 1959–1965 metais studijavo Vilniaus universitete, įgijo fiziko specialybę. 1965–1966 metais – Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto vyresnysis inžinierius. 1966–1973 metais – Vilniaus skaičiavimų mašinų gamyklos (SIGMA) vyresnysis inžinierius. 1973–1993 metais dirbo Enciklopedijų technikos redakcijos vyresniuoju moksliniu redaktoriumi.

Tremtis, priverstiniai darbai, skaudi motinos netektis paskatino rašyti. Beveik pusę amžiaus kūrė eilėraščius, pjeses ir prozos kūrinius. 1966 metais Vilniaus universitete rež. V. Limantas pastatė jo pjesę „Meilės eskizai“, 1969 metais buvo pastatyta ir kita pjesė – „Triušių sala“ (rež. P. Bielskis). I. Ignatavičius parašė istorinę dramą „Riba arba Vytautas“ (1991 m.), apysakas – „Šėtono paūksmėje“, „Pomirtinis traukinys“ (2003 m.), „Vyrą pagarbinki, mūza“ (2004 m.), „Pakilk iš pasmerkimo“ (2005 m.), „Bet širdies nepavogė“ (2006 m.). Išleido ir nemažai romanų – „Karališkoji sopė“ (2006 m.), „Svetimas saviškis“ (2007 m.), „Patriotai“ (2008 m.), „Kiklopų nelaisvėje“ (2008 m.), „Sakmė apie senobę“ (2012 m.).

Jonavos rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija