2012 m. lapkričio 9 d.    
Nr. 42
(2017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Etnografija

Etnografinės  kultūros aristokratės

Bronius VERTELKA

Trakiškio bendruomenės namų
vadovė Vilija Šaparnienė (dešinėje)
ir meno vadovė Danutė Kirsnienė

Tarp Trakiškio bendruomenės namų vadovės Vilijos Šaparnienės ir meno vadovės Danutės Kirsnienės – nemažas metų skirtumas, tačiau jas sieja bendras noras – puoselėti ir saugoti lietuvišką etnografinį meną. Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą Danutė dirbo Pavašakių bibliotekininke. Darbas su žmonėmis jai buvo mielas. Širdžiai patrauklus šis kraštas ir todėl, kad netoli buvo jos gimtieji namai Kupiškio rajone. Danutė subūrė dramos būrelį, statė spektakliukus pagal Žemaitę, J. Baltušį. Sukūrus šeimą ir persikėlus gyventi į Trakiškį, jai siūlė kultūros namų direktorės pareigas. Atsisakymą motyvavo tuo, kad nori būti arčiau žmonių. Balsingus žmones subūrė į kaimo folkloro ansamblį. Kolektyvas turėjo net 17 narių. Ansamblis, dabar turintis „Margučio“ vardą, gerokai mažesnis, tačiau jame tebedainuoja Danutė. Saviveiklininkai mielai kviečiami į rajone vykstančias šventes.

Į biblioteką Danutė atsinešdavo vyro drožtų dirbinių ir išdėstydavo ant lentynos. Matydavo, kaip juos smalsiai apžiūrinėja Virginijus Vilmantas. Nedrąsiai ėmė ir pats drožinėti. Pradėjo nuo balandėlių. Taip per Danutę užsimezgė jo pažintis su jos vyru. Vaikas turėjo stiprų potraukį medžiui. Dėl atkaklumo tapo žinomu medžio drožėju. Šiuo metu V. V. Varanavičius gyvena Panevėžyje, pernai jo darbų paroda veikė miesto Kraštotyros muziejuje. Į biblioteką užsukdavo savamokslis tapytojas ir poetas Bronius Zavackas. Jis išsipasakodavo tai, kas gulėdavo ant širdies.

D. Kirsnienė laisvalaikiu į rankas paima virbalus. Mezga sudėtingus dirbinius, kokius net gydytojai pataria dėvėti. Vilija Šaparnienė (ji Trakiškyje gyvena nuo šeštos klasės) kuria Užgavėnių kaukes, kurios atrodo kaip gyvos. Jau dirbdama su ja bendruomenės namuose, Danutė suprato sutikusi nuoširdžią bendramintę. Vilija dirba ne vien dėl atlyginimo, bet ir norėdama kažką naujo rasti. Sužinojo, kad sodyboje šalia Juostos upelio gyvena ir kažką drožia Stanislovas Šimonėlis. Viešnią šeimininkas nelabai svetingai sutiko, nenoriai mezgė kalbą ir pasakojo apie savo kūrinėlius. Vilija buvo atkakli, mokėjo parinkti žodžius, kad neužgautų vyriškio. Kada šis atvėrė savo klėtelės duris, Vilija aiktelėjo: į ją įsistebeilijo gausybė drožtų raganų.

Danutė ir Vilija nesiskirsto darbų, bet kažką gero sužinojusios to jau nebepameta. Kartais visiškai nelauktai atsiskleidžia nauji talentai. Mokytoja Gražina Gelažinienė prieš 2011 metų sutikimą pasisiūlė paskaityti kokią nors humoreską. Vilija pagalvojo: „Kuo čia nustebins, jeigu perskaitys kito sukurtą“. Gražina skaitė savo kūrybą. Vėliau Miežiškiuose vykusioje pasakotojų šventėje-konkurse ji pelnė kūrybingiausios pasakotojos prizą.

Bedarbė Danguolė Tarutienė su savo vaikais gyveno iš pašalpų. Vilija pradėjo ją šnekinti, kad imtųsi mezgimo. Danguolės dirbinius ji nuvežė į mugę, juos pardavė, o pinigus įteikė mezgėjai. Moterį tai pradžiugino: vadinasi, ir iš mezgimo galima papildyti šeimos biudžetą.

Pavasarį Trakiškyje rengiama krašto nagingų žmonių darbų parodą. Į ją įpinama poezijos, pasikviečiami ir mėgstantys eiliuoti. Tuo pačiu metu aptariami kasdieniai rūpesčiai, sprendžia, ką dar galima nuveikti. Trakiškio apylinkė ypatinga tuo, kad joje išsaugota sodybų vienkiemiuose. Nors valdžia visaip spaudė keltis į gyvenvietę, tačiau jų šeimininkai išliko ištikimi gimtinei. Užtat čia žmonės garsėja kulinarinio, liaudies medicinos paveldo, amatų puoselėjimu. Kasmet rengiamos tradicinėmis tapusios šventės: „Oi ,skanios bobutės vaišės“, „Žolė kėlė rasą“, „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“. Trakiškio žolininkės dalyvauja įvairiuose rajono ir miesto etniniuose renginiuose, kurių metu atskleidžiami liaudies burtai, žolynų gydomosios savybės, aprūkoma nuo visokio blogio.

2008-aisiais pasirodė kulinarinio paveldo knygelė „Trakiškio vaišės“. Keliolika metų iš senųjų savo krašto gyventojų V. Šaparnienė ir D. Kirsnienė kruopščiai užrašinėjo švenčių ir vaišių papročius, dainas, tradicinių valgių receptus. Taip atsirado leidinukas, kuriame pasakyta, kaip XX amžiaus pirmoje pusėje Trakiškio krašte buvo dengiamas Kūčių, Kalėdų, Užgavėnių, Velykų, Sekminių stalas, kokie buvo patalkių, skerstuvių valgiai, kokios dainos užstalėje dainuotos, kas prie stalo kalbėta.

Trakiškio bendruomenės namai turi senovinių daiktų muziejėlį, bobutės virtuvę, žolininkių svetainę. Populiari čia edukacinė programa „Lino mūka“ rodo, kokį kelią nueina augalas nuo jo pasėjimo iki apdirbimo ir audimo. Ne žodžiais pasakoja, bet tai parodo praktiškai, su lino apdorojimui reikalingais įrankiais. „Tuo ir įdomus mūsų darbas, kad darome ne tradicinę, bet etnografinę kultūrą“, – kalbėjo D. Kirsnienė ir V. Šaparnienė.

Trakiškis, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija