2012 m. gruodžio 7 d.    
Nr. 46
(2021)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Susitikimai

Kelionė per amžių sandūras

Aušra ŠUOPYTĖ

Stanislovas Abromavičius

Stanislovas Abromavičius
dalina autografus skaitytojams

Šių metų liepą Kauno įgulos karininkų ramovės salėje vyko iškili šventė – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis „Tremtinys“ (leidžiamas nuo 1988 metų) pakvietė savo skaitytojus, rašančius į šį laikraštį ir bendraminčius į 1000-ojo numerio iškilmingą paminėjimą. Net nuostabą kėlė taip gausiai susirinkę skaitytojai. O kiek vėliau ir tikroji priežastis paaiškėjo: be iškilmingos oficialiosios dalies, dar buvo pristatoma kauniečio rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knyga „Tremties vaikai“. Ją čia pat buvo galima įsigyti. Šios knygos herojai – kone visi susirinkusieji, tremtyje kentę badą ir šaltį vaikai – dabar jau – nebe vaikai. Daugelis buvusių 1941–1952 metų tremtinių godžiai skaitė išspausdintas eilutes, žiūrinėjo nuotraukas ir ne vienas sunkiai patikėjo, kad ši knyga – apie juos.

Knyga „Tremties vaikai“ verta pagarbios vietos kiekvieno ją įsigijusio namuose. Iš jos puslapių dvelkia skausmas, kančia, juodai-baltose nuotraukose – liūdni vaikų veidai, per stebuklą išgyvenusiųjų istorijos. Jos – skirtingos, o skausmas – tas pats.

Sunkiai įsivaizduoju, kokį milžinišką darbą atliko S. Abromavičius, gavęs pirmuosius prisiminimus, fotografijas. Reikėjo parengti tekstą, sudėlioti nuotraukas. Kai kurie sutiko atsiųsti nuotraukų, bet parašyti – ne (tegu pats ponas Abromavičius parašys, o jie mielai papasakos). Kiek laiko užima papasakotas mintis sudėlioti į popieriaus lapus, jau kita kalba. Tad knyga, kurioje 490 puslapių, bemaž visa S. Abromavičiaus parašyta. Skaitai dabar tuos prisiminimus ir ašarų negali sulaikyti. Meistriškai įvilkti į literatūrinį rūbą žmonių pasakojimai įgavo naujų spalvų ir antrą gyvenimą, ir jau išliks amžiams.

– Nieko čia sunkaus nebuvo, – sako S. Abromavičius, – juk sukuosi toje terpėje jau daug metų, tad patirtis yra. Panašią knygą teko parašyti ir išleisti ta proga, kai Kauno centre, Ramybės skverelyje (netoli Autobusų stoties), iškilo kenčiančios motinos skulptūra, pavadinta Partizanų Motina. Tada buvo parengta ir išleista bei tokio pat pavadinimo knyga.

– Kad jau kalbamės apie knygas, tai norėčiau paklausti, kiek knygų, tarkim iki 2012-ųjų vasaros esate išleidęs? – klausiu rašytojo.

– Nei daug, nei mažai, – žaismingai sako Stanislovas, – tik... keturiasdešimt. Pusė iš jų proza, kitas dvidešimtukas – poezija, eiliuoti pasakojimai, pamokymai vaikams.

– Per kiek metų pavyko susikrauti tokį gausų literatūros derlių?

– Pirmoji knyga „Mano kaimo istorijos“ atsirado 1980-aisiais. O rašinėti apsakymus, eiliuoti, nedideles informacijas bandžiau „kurti“ dar mokyklos suole sėdėdamas.

– Esate daug parašęs apie pokario lietuvių patriotų kovas su okupantais, apie tikrą ir nenuginčijamą rezistenciją. Kas paskatino imtis šios skaudžios temos?

– Nieko naujo nepasakysiu, teigdamas, jog šios temos įsmigo į širdį tada, kai Lietuvoje atsirado Sąjūdis. Kai suėjimuose, mitinguose savo žodį tardavo buvę partizanai, jų artimieji ir visą tiesą kaip ant delno paklodavo. Pirmoji mano knyga apie karą po karo išėjo 1995 metais „Žalio Velnio takais“. Ji – apie Didžiosios Kovos apygardos – Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Ukmergės, Jonavos, Kauno, Anykščių krašto – partizanų kovas. Ir staiga pajutau, kad žmonės domisi pokario metų rezistencija, o ir man pačiam buvo ką veikti, kai tekdavo po kruopelytę rinkti informaciją, keliauti partizanų kovų vietomis, susitikti su likusiais gyvais to meto liudininkais.

S. Abromavičiaus knygų apie pokario realybę Lietuvos kaimuose išėjo jau ne viena ir ne dvi. Pats gimęs ir augęs Rumšiškėse, rašo tik apie Didžiosios Kovos apygardos (Aukštaitija) partizanų kovas. Jau vien knygų pavadinimai apie tai byloja: „Didžioji Kova“, „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“, „Žalio Velnio takais“, „Vieno gyvenimo istorija“, „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“.

– Ir tai ne paskutinė knyga, turiu mintyse „Tremties vaikus“ – pasakojimą apie prarastų žmonių gyvenimą ir laisvės siekį?

– Tai jau tikrai! Ne paskutinė! – šypsosi S. Abromavičius ir priduria. – Dabar, kai šiek tiek į šoną padedu kitus darbus, kartu su kauniečiu istoriku Kęstučiu Kasparu rengiamės išleisti knygą apie Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadą Joną Misiūną-Žalią Velnią. Dar šiek tiek teks padirbėti, tad skaitytojams prognozuoti jos pasirodymo datos nesiimu.

– Gimėte, augote ir brendote Rumšiškėse. Šis skaudaus likimo miestelis, kur senųjų Rumšiškių takais vaikščiojo poetai Antanas Baranauskas, Jonas Aistis, kitos iškilios asmenybės, atsiradus Kauno marioms, savotiškai prarado savo žavumą. Išsikėlus gyventi ant kalno, jau buvo nebe tos Rumšiškės. Apie tai parašėte knygą „Pro metų šakas“.

– Šioje knygoje, dokumentinėje apysakoje „Nemuno potvynis“ rašau apie poeto, vyskupo A. Baranausko jaunystės metus, kai jis 1851–1853 metais mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje, kūriau to meto galimą mokymo įstaigos atmosferą.

Apysakoje nuosekliai pasakojama apie jaunuolio iš Anykščių siekį mokytis, atskleidžiama to meto žmonių bendravimo kultūra, pirmieji būsimo poeto bandymai skambesį turinčius žodžius sueiliuoti. A. Baranauskas rašė apie bundančią gamtą, metų laikus, ir tėvams į Anykščius pradėjo eiliuotus laiškus rašyti. Būdamas uolus mokinys, pelnė miestelio šviesuomenės, mokytojų dėmesį. Retesnę knygą pasiūlydavo paskaityti. Jos labai traukė A. Baranausko dėmesį. Ypač jaunuolis vertino lenkų poetą Ignacą Krasnickį (Kraševskį) Tačiau pirmuosius eilėraščius jaunasis A. Baranauskas rašė lenkiškai. Tie eilėraščiai sudėti į S. Abromavičiaus knygos „Pro metų šakas“ apysaką „Nemuno potvynis“. Stanislovas juos išvertė į lietuvių kalbą. Rašytojo prielaida, kad tie pirmieji eilėraščiai, ypač kur aprašomi metų laikai, yra įžanga į poemą „Anykščių šilelis“.

– Kita ryški asmenybė, gyvenusi tam tikrą laiką Rumšiškėse, – poetas J. Aistis. Tai tęsėsi nuo 1907 iki 1913 metų, baigė Rumšiškių pradžios mokyklą. Kokius sentimentus jaučiate šiai iškiliai asmenybei?

– Pačius šilčiausius, – sako pašnekovas ir priduria, – juk esu J. Aisčio literatūrinės premijos laureatas. Man išties malonu, kad kraštiečiai įamžino J. Aisčio vardą, įkurdami jo muziejų Rumšiškėse. Tuo pasirūpino J. Aisčio klasės suolo draugo sūnus Vytautas Markevičius, iniciatyvos ėmėsi ir Kaišiadorių savivaldybė. Muziejus duris atvėrė 1997 m. liepos 12 dieną.

Rašytojas S. Abromavičius J. Aisčio literatūrinę premiją gavo 2005 m. birželio 19 dieną. Formuluotė buvo labai pikantiška: „Už aistišką dvasią rašytojo kūryboje“.

Daug, labai daug šiltų žodžių S. Abromavičius savo knygose skiria kraštiečiams – poetei Eleonorai Pabiržytei, dailininkams Barborai ir Vladui Didžiokams. Labai dažnai prisimena kunigą Joną Žemaitį, kuris išgelbėjo jam gyvybę. Dar paauglystės metais, atsitikus rimtai nelaimei, Stanislovą leisgyvį į Kauno klinikas klebonas nuvežė savo automobiliu (gal miestelyje tik vienas klebonas jį ir teturėjo) ir po ilgo gydymo, Stanislovas pasveiko. „Jei ne savalaikė kunigo pagalba, vargu bau gyvas būčiau išlikęs“, – sako S. Abromavičius.

Gimtajam kraštui daug šiltų žodžių supynė S. Abromavičius ir Gražina Meilutienė knygoje „Mėlynieji vaikystės šilai“. Remdamiesi archyvine medžiaga, liudytojų pasakojimais autoriai sukūrė penkių Aleksandravičių kartų gyvenimą, kuris slinko, tekėjo, bėgo, lyg srauni upė senajame Rumšiškių miestelyje, Gastilionių, Kampiškių kaimuose.

Skaitai Stanislovo knygas, ir pajunti tarsi į gražią kelionę per amžių sandūras būtum išsirengęs. Čia poetas A. Baranauskas, gyvenęs XIX amžiuje, čia – J. Aistis, – jau XX amžiaus ąžuolas, partizaninės kovos atspindžiai sudėti į XXI amžiaus literatūrinius lobynus. Skaitai ir netikėtai susigriebi – juk jau paskutinis lapas! Bet nieko, Stanislovas dar daug „užtaiso“ turintis rašytojas (į Lietuvos rašytojų sąjungą įstojo 2004 metais), tad knygų dar sulauksime, nes jau užauginti vaikai: Eglė – gydytoja, Sonata – teisininkė, Audrius – vadybininkas. Visi užimti, retokai ir kartu pabendrauti visiems pavyksta, tad vakuumą užpildo žmonos Violetos draugystė ir malonus bendravimas. Juk humanitarinius mokslus baigusi Stanislovo žmona – geriausia pašnekovė, literatūros ir poezijos temas analizuojant. O kai atsiranda daug, labai daug laiko, Violeta ir Stanislovas jį skiria vaikaičiams. Jų Abromavičiai turi net septynis! Tad Stanislovui dar ne vieną vaikišką knygelę teks parašyti, juk senelio knygutė – pati gražiausia!

Kaunas
Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija