2012 m. gruodžio 14 d.    
Nr. 47
(2022)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Nemuno
krašto
vaivorykštė


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Atmintis

Jos Kasdienė Duona buvo gilus tikėjimas

A†A Elena Grabauskaitė-Arnašienė
(1928 02 02–2012 10 17)

Elena Grabauskaitė-Arnašienė

Elena Grabauskaitė gimė žemaičių bajorų Bronislovo ir Elzbietos Grabauskų šeimoje Kalniškių kaime, Pajūrio parapijoje, Šilalės valsčiuje. Šeimoje augo gausus būrys vaikų. Mūsų mama Elena buvo ketvirtas ir, toli gražu, ne paskutinis gražios žemaičių bajorų šeimos vaikas. Tačiau jau vienuolikos metų būdama pažino netektį mylimo tėvelio Bronislovo, kurio ilgesys ir šviesus atminimas lydėjo visą gyvenimą... Tėvelio bruožų ir pavyzdžio ieškojo jo giminėje ir godžiai sugėrė į save. Lietuvos generolas ir visuomenės veikėjas Pranas Liatukas, pasižymėjęs kovose su bermontininkais ir bolševikais, buvo mamos tėvelio pusbrolis, 1945 m. sausio 30 d. NKVD apkaltintas priklausymu Lietuvos laisvės armijai ir suimtas. Vėliau, 1945 metų rudenį, neatlaikęs kankinimų mirė Lukiškių kalėjimo ligoninėje.

Senelis Jonas Šerpytis, ilgus metus ėjęs Pajūrio maršalkos pareigas, mirė tų pačių metų pavasarį. Pirmo pasaulinio karo pabaigoje gausiai skolinęs visiems, skolų grąžinimo nesulaukė, vien išgirdęs pasiteisinimą, kad tokių pinigų, kokiais buvo skolintasi, nebėra. Tik vienas Jonas Arnašius, būsimas Elenos Arnašienės uošvis, surado savyje jėgų ateiti ir susitarti, kokiu būdu grąžinti skolą dėl susidariusių naujų ekonominių ir politinių aplinkybių abiem priimtinu būdu. Taigi taip netikėtai ir nelauktai po tėvelio Bronislovo mirties visi ūkio rūpesčiai krito ant jaunos mūsų senelės, našlės Elzbietos, auginusios gausų vaikų būrį, pečių. Buvo rūstūs 1939 metai. Vėliau viena okupacija sekė kitą. Iki pat gyvenimo pabaigos Mamytė su karčiu liūdesiu prisimindavo savo vaikystės drauges žydaites, su kuriomis kartu nerūpestingai lakstė vaizdingais Pajūrio laukais ir kloniais, tačiau jos žuvo dėl žiaurios likimo lemties, dėl žiauraus vokiško hitlerinio okupanto ir vietinio kolaboranto beširdiškumo. Netrukus, jau po karo, laukė skaudi ir netikėta brolio Alfonso, vos sulaukusio aštuonioliktojo gimtadienio, netektis. Jis, jau sunkiai sirgdamas, užsimindavo, kad, jei Dievas duotų pasveikti, rinktųsi tik kunigystės kelią. Tačiau Dievo keliai buvo kiti...

Dar vaikystėje išmoktos gyvenimo pamokos įtraukė mamą į Laisvės kovų kelią. Dalyvavo eilinio Jūros būrio partizano Jono Jagmino-Klevo išgelbėjime ir išsaugojime. 1950-aisiais partizanas su dviem bendražygiais pakliuvęs į apsuptį netoli Žvingių norėjo nusišauti, tačiau kulka išėjo per akį ir jis liko gyvas. Enkavėdistai, matyt, tikėdamiesi ateityje išgauti žinių, sužeistą partizaną nuvežė gydyti į Tauragės ligoninę. Nors ir buvo saugomas, padedamas vienos seselės J. Jagminas iš ligoninės pabėgo. Pajūrio parapijoje tuo metu gyveno du broliai. Vienas iš jų buvo stribas, kitas partizanų ryšininkas ir rėmėjas. Pastarasis, pasibeldęs į jaunos našlės Elzbietos namus, greitai sulaukė ir maisto, ir jaudinančio supratimo į bėdą patekusiam partizanui. Mama Elena dažnai prisimindavo, kaip partizaną vien kiaušinio tryniu, medumi per šiaudelį maitindamos, su kitomis likimo draugėmis pakaitomis lankydamos pakėlė vėl ant kojų laisvės kovai. Deja, neilgam. Jau 1951 m. liepos 1 d. partizanas J. Jagminas-Klevas žuvo Tuščių kaime. Mama Elena kiekvienais metais per Vėlines užsakydavo šv. Mišias už partizaną J. Jagminą-Klevą iki pat savo sūnaus Edmundo nelemtos žūties vėlų 1987 metų rudenį.

Speiguotą ir pusningą 1954 metų žiemą per Kalėdas meilės gija sujungė E. Grabauskaitės ir Stasio Arnašiaus širdis. Netrukus pasipylė gražus ir gausus vaikų būrys: duktė Zita – dabar ekonomistė Vilniuje – grojo smuiku; sūnus Alfonsas – verslininkas ir muzikantas Tauragėje – akordeonu, duktė Virginija – šeimos gydytoja Kaune – kanklėmis; a.a. sūnus Edmundas – maisto pramonės technologas – gitara, o sūnus Egidijus – kunigas, užsienio lietuvių sielovados misionierius ir kapelionas – violončele. Visi vaikai paveldėjo muzikinę klausą iš mamos, kurios dažna paguoda ir sielos atgaiva bei virpulys ir darbų gausoje, ir šventės džiaugsme būdavo graži daina. Mama pirmiau nupirkdavo savo mažiems vaikams gaidas ir tik vėliau galvodavo, kas gros kokiu instrumentu. Norisi prisiminti Diterio Boenhoferio (1906–1945) – garsaus vokiečių liuteronų pastoriaus, teologo, antinacistinio pasipriešinimo dalyvio – šeimos pavyzdį. Jų šeimoje visi grojo skirtingais instrumentais. Būsimasis garsusis teologas – gitara. Už visų vaikų gyvenimo laimės ir pasiekimų stovėjo motinos, rūpestingai ir įžvalgiai pastebėjusios kiekvieno vaiko talentą, pavyzdys. Mamos Elenos ilgų metų ir sveikatos garantas buvo rūpestis gėlėmis ir sodo gėrybėmis. Mama ne kartą užsimindavo, kad, jei ne sodas ir daržas, kur tada reikėtų išlieti savo energiją ir jėgas? Kai šiandien daug jaunų žmonių neranda savęs, yra pasimetę ir nuobodžiauja, mamai visada laiko būdavo per mažai, o planų per daug: namų remontas, baldų perstatymas, sienų perdažymas vykdavo nerečiau kaip kas penkeri metai. O kur dar kiekvienų Šv. Kalėdų proga kviečiamas į namus Tauragės legendinis fotografas Jaroslavas ir daromos amžinai atminčiai iškilmingos šeimos nuotraukos šalia Kalėdų eglutės!

2007 metų gruodžio pradžioje mama Elena buvo legitimuota Lietuvos Bajorų Karališkoje Sąjungoje, jai pripažįstant herbą „Danskietis“. Kartu su Elena legitimavosi ir visi jos vaikai. 2011 metų pradžioje Mama buvo apdovanota Lietuvos Bajorų Karališkosios Sąjungos Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejiniu medaliu.

Gyvenimo kelionmaišyje visada buvo Jos Kasdienė Duona – gilus tikėjimas, Dievas ir Bažnyčia. Jos kelias nebuvo didelis ir platus, išvaizdus ar prabangus, bet darbas ir malda buvo neatskiriami palydovai kančioje, ieškojimuose, sielvartuose ir džiaugsmuose.

Mama, Tu dažnai save lygindavai su paukščiais, sakydavai, kad jau tau metas išskristi... ir štai – Tu išskridai. Trumpai pakentėjusi pakėlei sparnus. Bus vėl pavasaris, bus ir ruduo... kaip ištverti be Tavęs? Vis kartodavai, kad čia jau Tavo paskutinės Kalėdos, Velykos... Ir, kai vėl pabels Kalėdų ir Velykų metas, tik TAVO atminčiai uždegtos žvakės liepsna bylos Tavo Meilę mums, Tavo rūpestį, džiaugsmingą būtį čia, Žemėje, Tikėjimą ir Viltį išskristi su paukščiais į Viešpaties Sodą...

Amžiną atilsį duok, Gailestingas ir Maloningasis Viešpatie, Elenai. Tavo valioje yra kiekvieno iš mūsų gyvybės ir amžinybės siūlas. Palaimingos kelionės į Dievo padanges!

Su Dievu ir iki pasimatymo, mama!

Tavo vaikai

Paskutinė pamoka

Klaipėdos Universitetinėje ligoninėje Mama dar kartą davė savo vaikams paskutinę pilietiškumo pamoką. Artėjo pirmasis rinkimų į seimą ratas. Mama, gulėdama intensyvios terapijos skyriuje ir būdama jau sunkios sveikatos būklės, tačiau šviesaus proto, paskutinį kartą savo gyvenime dalyvavo laisvuose rinkimuose į Seimą. Jos balsas buvo už Tėvynės Sąjungą ir už atominę elektrinę. Kai mes, vaikai, buvome abejonėse dėl atominės Lietuvos ateities, Ji, kęsdama didžiausius kūno skausmus, neturėjo jokių abejonių dėl Lietuvos ateities. Tada susimąstėme, kad netenkame ne tik Mamos, bet ir Žmogaus, kuris tiki Lietuva, kai kiti jau išdidžiai ir paniekinamai abejoja ir tyčiojasi iš jos. Klausimas, kas pakeis tuos išėjusius, tačiau niekada nepraradusius tikėjimo Lietuva. Kas prikels milžinų, užmigusių šventoje Lietuvos žemėje, dvasią ir gyvą viltį?

Spalio 17-osios naktį sustojo E. Arnašienės gyvenimo laikrodis.

Laidotuvės įvyko spalio 20 d., šeštadienį. Su Tauragės klebono kanauninko Alvydo Bridikio leidimu laidotuvių procesija iš laidojimo namų pajudėjo pėsčiomis. Diena pasitaikė kaip reta šilta, saulėta, su nebūdinga spaliui 17 laipsnių šiluma. Bažnyčia buvo pilna žmonių. Ilgos eilės driekėsi prie Šv. Išpažinties. Laidotuvių šv. Mišias aukojo 20 kunigų ir du žemaičių vyskupai – Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ, kuris pasakė laidotuvių pamokslą, ir vyskupas pagalbininkas Genadijus Linas Vodopjanovas OFM, vėliau žemiškuosius velionės Elenos palaikus palydėjęs į Tauragės Papušynio kapines.

Vienas laidotuvių dalyvis netrukus prasitarė: „Kiek kartų esu buvęs laidotuvėse, vis niekaip neatsikratydavau nuobodulio ir žvilgčiojimo į laikrodį. Šį kartą nieko neatsimenu, nei kaip atėjau į tą bažnyčią, nei kaip iš jos išėjau...“ Dvidešimties kunigų ir dviejų vyskupų sutartinė malda buvo gilus, sielą atnaujinantis, dvasinis katarsis daugeliui gedulingų pamaldų dalyvių.

Prie kapo dar kartą apie nueitą gražų ir prasmingą, pilną gyvo tikėjimo gyvenimo kelią mintimis pasidalino Šilalės klebonas kanauninkas dr. A. Genutis. Tai jam, dar jaunam kunigui Tauragėje, prieš 25-erius metus teko guosti netekusią sūnaus Motiną Eleną, kuri dabar atgulė tose pačiose kapinėse šalia sūnaus Edmundo.

Laidotuvių gedulinguose pietuose dalyvavo daugiau nei 120 artimųjų, šeimos narių, giminių, pažįstamų ir draugų. Gedulinguose pietuose Lietuvos Bajorų Karališkosios Sąjungos vadas Jonas Ragauskas pristatė ką tik iš spaustuvės atvežtą A. Každailio ofortų knygą „Senoji Prūsa“, kurios rėmėjų sąraše įamžintos ir E. Arnašienės bei jos vaikų pavardės.

Amžiną atilsį duok mirusiai Elenai, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jai tešviečia.

Tegul ilsisi ramybėje.

Amen.

Kun. Egidijus Arnašius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija