2012 m. gruodžio 14 d.    
Nr. 47
(2022)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Jo poezija – atgaivos šaltinis

Ačiū Dievui, turime Maironį, kuris visada su mumis, su tauta, su Lietuva, su tikėjimu į Aukščiausiąjį. Turime poetą, kuris ir paprastas, ir gilus, ir nesunkiai įsimenamas, gali būti perduodamas iš atminties į atmintį, kaip senosios klasikinės žemdirbių tautos dainos. Maironis yra iš tų poetų, kuriuos patogu skaityti prieš didelę auditoriją – jo poetinį žodį galima tarsi jūrą įsiūbuoti iškilmingu, didingu ritmu. Daug poeto eilėraščių prašyte prašosi melodijos, nes jie labai giminingi mūsų dainoms, kitados buvusioms kasdienine būtinybe kaip tikram krikščioniui poteriai ir maldos. Vis dėlto, tautosakos mokyklą šis didis kūrėjas išėjo, į jos pamokas įsiklausė kūrybingai, nestilizavo. Toks jis mūsų literatūros sraute pirmas.

Kai mokiausi Kražių vidurinėje mokykloje (1945–1955), buvo rūstus laikas, akyla ir okupaciniam režimui ištikimai paslaugi cenzūra, jaunimui brukami visai kitokie nei Maironis rašytojai, o kokie, daugelis puikiai atsimename. Tačiau ne tie „pažangieji“, o Jonas Mačiulis-Maironis sukrėtė tauriu grožiu, giliu skausmu ir didžiomis aktualiomis idėjomis. Jis mąstančius savo skausmo gilybe nustebino, pribloškė, jo lyrika atgaivos šaltiniu įsruvo ir į mano jaunas dienas – niūrią okupacijos žiemą džiugino tikrų tikriausiais pavasario balsais ir kėlė dar didesnį saulėtos laisvės ilgesį.

Daug kas dabar taria svarių pagarbos žodžių Maironiui, mirusiam prieš 80 metų, bet gyvam Lietuvai brangiame kūrybiniame palikime ir žmonių atsiminimuose. Norėčiau prie abiejų šios asmenybės jubiliejų prisidėti bent kuklia dvasine atnaša – seniai sumąstytu eilėraščiu „Milžino kapas“.

Elena SKAUDVILAITĖ

Kražiai, Kelmės rajonas

Milžino kapas

(Iš ciklo „Atžalynas“)

„Po kaimus šauklys
(Jo putotas arklys)
Į kovą lietuvininkus šaukia“.

(Maironis)


Gęsta, prapuola metai ir amžiai.
Kad ir vienodai plazda plaštakės,
Epušės mirga, blizga balandžiai, –
Dulke pavirsta  m ė l y n o s  a k y s...


Žmones prastovi kryžiai ar klėtys.
Kartais po beržu šulinį rasi,
O visa kita laikas užvėtęs –
Neatstatysi, nebeatkasi.


Ir nenublokši šiaurio į šoną,
Jei kaip apdujęs kaukia ir spengia;
Nesugrąžinsi rūmams jų pono,
Nors pažadėtum  L i e t u v ą  b r a n g i ą.


Visgi per mažas Viešpats  p e l ė s i s,
O ir ne viskas  k e r p ė m apeina:
Kolei į Baltiją Nemunas liesis,
Kartos lietuviai  g y v a t o s dainą.


Tenai, kur pilį proseniai gynė,
Kur Laisvės vardo graži alėja,
Milžino kapą lankys Tėvynė,
Nes ją suprato, ugdė, mylėjo.

Elena SKAUDVILAITĖ

1979 04 05

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija