2012 m. gruodžio 29 d.    
Nr. 49
(2024)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Atmintis

Lietuvybės puoselėtojas

Kan. Silvestro Gimžausko 115-osioms mirties metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Kan. Silvestras Gimžauskas

„Negalima mums, vilniečiams, užmiršti pirmojo lietuvio inteligento kanauninko Silvestro Gimžausko, kuris keleri metai prieš dr. Jono Basanavičiaus „Aušros“ pasirodymą Vilniaus krašte plačiai žadino lietuvius iš miego, laužė pirmuosius čia ledus, gynė lietuvybę, kur jai buvo didžiausias pavojus nuo rusų ir nuo lenkų“, – taip apie kun. S. Gimžausko lietuvišką veiklą Rytų Lietuvoje kažkada rašė kun. P. Kraujalis. Šį lietuvių tautos žadintoją šiandien verta prisiminti dėl to, kad minėjome jo 115-ąsias mirties metines.

S. Gimžauskas gimė 1845 m. spalio 13 dieną Švenčionių apskrities, Linkmenų valsčiaus, Kirdeikių kaime (dabartiniame Utenos rajone), ūkininkų šeimoje.

Dar ankstyvos vaikystės metais Gimžauskų Silvestras labai mėgo klausytis lietuvių pasakų, sakmių bei dainų. Jas vaikas sugebėdavo vaizdžiai atpasakoti ir kitiems, taip pasižymėdamas žingeidumu ir gera atmintimi.

Tokie vaiko gabumai paskatino tėvus jį leisti mokslan. Tad kiek paūgėjusį, kiek pramokę skaityti iš maldaknygės ir skaičiuoti, tėvai savo sūnų pradėjo leisti mokyklon. S. Gimžauskui anuomet 1857–1863 metais teko mokytis Švenčionių apskrities mokykloje ir Daugpilio gimnazijoje. Anksti pajutęs, jog turi pašaukimą kunigystei, jis 1863 metais siekti kunigystės įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, tačiau netrukus prasidėjus anticariniam sukilimui, ilgiau kaip metus S. Gimžauskui čia neteko mokytis, nes dėl nežinomų priežasčių 1864-aisiais jis iš kunigų seminarijos buvo priverstas pasitraukti.

Būdamas skrupulingai sąžiningu ir darbščiu jaunuoliu, verždamasis siekti mokslo, kiek pabuvęs tėviškėje, S. Gimžauskas išvyko į Peterburgą, kur tikėjosi rasti tai, ko širdis geidė. Gyvendamas nelengvomis sąlygomis tarp svetimų, jis ketino tapti farmacininku, šios specialybės mokydamasis Peterburgo medicinos chirurgijos akademijoje. Tad 1874 metais, sėkmingai baigęs studijas, S. Gimžauskas pradėjo dirbti toje pačioje akademijoje vaistininko padėjėju.

S. Gimžauskas anuomet suprato, kad vaistininko padėjėjo darbas skirtas ne jam. Tad norėdamas kelti kvalifikaciją toliau, kad gautų provizoriaus laipsnį, jis ketino vykti Varšuvon tęsti studijų.

Vaistininku tapti S. Gimžauskui taip ir nebuvo lemta. 1875 metais jis, vykdamas į Varšuvą, laikinai apsistojo Vilniuje pas savo kunigų seminarijos laikų draugą, to meto seminarijos rektorių kun. M. Gerasimavičių, kurio prikalbintas S. Gimžauskas Varšuvon nebevažiavo. Jis grįžo į kunigų seminariją, nuspręsdamas pasiaukoti Dievui ir savo tautiečių švietimui.

Būdamas be galo sąžiningas ir darbštus, per vienerius metus S. Gimžauskas baigė Vilniaus kunigų seminariją ir 1876 metais jau buvo įšventintas į kunigus. Susilaukė įvertinimo ir iš seminarijos vadovybės, nes 1877 metais jis, kaip gabus jaunuolis, buvo pasiųstas tobulintis į Peterburgo dvasinę akademiją. Čia S. Gimžauskas surado ir daugiau lietuvių, dirbančių tautinį darbą: P. Kriaučiūną ir K. Jaunių. Ši trijulė, anot kun. J. Tumo-Vaižganto, „buvo lyg trys degančios pliauskės, kurios suglaustos dar karščiau ima liepsnoti. O kai gerai įsiliepsnoja, tai jau ir atskiros nebegęsta.“

Pravartu pažymėti tai, jog kun. S. Gimžauskas anuomet daug mokėsi ir skaitė lotyniškai, vokiškai bei rusiškai. Tačiau už vis labiau dar vaikystės metais pamilęs savo gimtą kalbą bei tautiečius, ne iš knygų, bet iš žmonių, padėjo sau susiformuoti kūrybingą, veiklią ir turinčią savo idealą asmenybę. Tad besitobulinant Peterburgo dvasinėje akademijoje, kiek sušlubavus sveikatai, teišbuvęs tenai vos metus, kun. S. Gimžauskas grįžo į tėvynę.

Pratęsdamas vyskupo M. Valančiaus kultūrinę, švietėjišką ir blaivybės veiklą, kun. S. Gimžauskas tapo pirmuoju lietuvių tautinės sąmonės žadintoju Rytų Lietuvoje. „Tai pati pirmoji Vilniaus krašte skaisčiai patekėjusi Aušros žvaigždė, pirmojo dydžio šviesulys“, – taip apie kun. S. Gimžausko tautinę veiklą minėtame krašte rašė kun. J. Tumas-Vaižgantas.

Pravartu pažymėti tai, jog dar iki pradedant kunigauti, ankstyvais jaunystės metais S. Gimžauskas spėjo pasireikšti ir kaip poetas, sueiliavęs ne vieną lietuvišką posmą.

Kursaj kalbos sava kalvis
Tasaj šlektu nėra buvis, –

šiame nebaigtame eilėraštyje autorius pašiepė savo bendramokslius. Kitur gi kun. S. Gimžauskas juokiasi iš turtingo ūkininko tinginių dukrų:

Tėrpu miška vėnasedi
Tris mergaites jaunas sedi;
Turi duonas, tur ir upį;
E ar žinat, kas jams rupi?
Tiktai jupes, kvapaj, brylej,
Valcaj, Polkos ir Kadrylej.
Ir tas jaunas tas mergites
Labai linkias da saulites
Vis paveni kvaksi tupi,
Tinkajs vejdus apsisupi.
Kitame eilėraštyje jis prideda:
Rejkia pasakitė
Nėmegsta skajtite, (...)
Unt papieriaus žodziu.
Tiktai un vejdrodziu,
Taprad tik daboja
Ir galvas šukoja;
Todėl tų padare
Kad protų išvare.

Dar 1870 metais S. Gimžauskas šias ir kitas eiles Leipcige Vargonaičio slapyvardžiu išleido atskirą knygelę, pavadinimu „Linkmenės“. Be to, kun. S. Gimžauskas rinko ir tautosaką, o surinktus įdomesnius Kirdeikių apylinkės žodžius, posakius, padavimus ir tautosaką išleido atskiru rinkiniu, pavadindamas jį „Žodžiai iš gyvos kalbos lietuvių linkmeniškių“. Vėliau atskiromis knygelėmis išleido „Jokaunas dainas“, „Metinę dovanėlę“, „Lietuvos bičiuolį“ ir kitas eiliuotas ar sudarytas knygeles, kurių iš viso išėjo trylika skirtingo žanro bei pavadinimo. Be to, jis parašė išsamias studijas apie A. Becenbergerio, F. Kuršaičio, A. Šleicherio ir daugelio kitų žymių Vakarų Europos kalbininkų palikimą. O kiek kun. S. Gimžausko straipsnių ir eilių anuomet atgulė lietuvių periodinės spaudos puslapiuose? Visa tai anuomet buvo spausdinama „Apžvalgoje“, „Aušroje“, „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“ ir kitur. Visur jis išaukštino lietuvių kalbą, tėvynės meilę, Lietuvos praeitį, pasmerkdamas lenkintojus ir carinius prispaudėjus. Nemaža dalis kun. S. Gimžausko kūrybos, ypač eiliuotos, liko nespausdintos, kuri vėlesniu laikotarpiu dingo.

Dirbant dvasininko darbą nebuvo lemta kun. S. Gimžauskui kiek ilgiau užsibūti vienoje vietoje: jis nuolatos buvo kilnojamas po visą Rytų Lietuvą. 1878 metais kun. S. Gimžauskas buvo paskirtas vikaru į Želutką (Lydos apskrityje), o 1879 metais – į Žiežmarius. Nuo 1880 metų jis Vidiškiuose buvo filialistu, o nuo 1883 metų Kietaviškėse ėjo klebono pareigas, kol 1884 m. birželio 18 dieną buvo atkeltas į Valkininkus, kur reikėjo skubiai tvarkyti bažnyčią. Būdamas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu, o vėliau, nuo 1891 metų, ir garbės kanauninku, jis dirbo organizacinį-visuomeninį darbą.

Tik atvykęs į Valkininkus kun. S. Gimžauskas anuomet rado gana liūdną vaizdą. Apie tai jis viename savo eilėraščių rašė:

Kad aš nepažinęs tokių katalikų,
Kokie yr’pas’leidę žmonės Valkinykų:
Nepažįsta Dievo, be jokios šviesybės,
Pas vilkus ir meškas daugiau yr’ teisybės.

Negalėdamas pakęsti paprastų žmonių tamsumo, juo labiau pastarųjų apgaudinėjimo, niekinimo ir besaikio išnaudojimo, naujasis klebonas paskelbė kovą įvairiems sukčiams, lupikautojams ir kitokiems niekadėjams, į kuriuos carinė valdžia žiūrėjo pro pirštus. Vėliau kun. S. Gimžauskas pakilo į kovą ir prieš girtavimą. Apie tai jis viename savo eilėraščių rašė:

Ar gimsta, ar miršta, ar jų mergos teka –
Visi tą degtinę kaip pragarai laka.
Prisigėrį, kaip kiaulės, biaurus daiktus bliauna,
Pris’pykį, pris’keikį, lig kraujo pris’kauna.

Suprasdamas, kad tik geru žodžiu galima žmogų atvesti į blaivybės kelią, į jį kun. S. Gimžauskas kreipėsi jau kitais žodžiais:

Tu ejni budu tėvynės –
Nėlinki taures dektinės.
Ir Mikulaviczius tų pati dara
Ligej kaip tujai lig galej vara.
Kad tujei tolaus su manim kalbesi
Ir daugiaus dainu dovanot turėsi, –

Kas jau kas, o kun. S. Gimžauskas girtavimą anuomet laikė viena sunkiausių nuodėmių, o norėdamas nutolinti savo parapijiečius nuo šios blogybės, grasino juos pragaro kančiomis. Neliko kun. S. Gimžauskas abejingu ir gabesniems vietos jaunuoliams, kuriuos jis ne tik ragino siekti mokslo, bet ir materialiai rėmė tuos, kurie siekė mokslo. Be to, kun. S. Gimžauskas daug dėmesio skyrė parapijos ribose buvusių kapinių tvarkymui, kuriose sunkios carinės priespaudos metais atsirasdavo lietuviškų užrašų, taip pat pagerėjo ir pačių kapinių prižiūrėjimas. Ant vienų kapinių koplyčios sienos ilgą laiką buvo toks kun. S. Gimžausko sueiliuotas užrašas:

Pro kapus praeinant, keliauninkai sveikas.
Atmink, kad mirti ir tau ateis laikas.
Apsižvalgyk tiktai, jau nerasi tūlo –
Gyvenimas mūsų lygiai kaip ant siūlo.

Per nepilnus devynerius metus, praleistus Valkininkuose, savo dekanato parapijiečiams kun. S. Gimžauskas davė daug: išmokė skaityti ir rašyti, dažnai per išpažintis jiems užduodamas kaip atgailą arba ragindamas iš sakyklos bei platindamas naudingas knygas, kad parapijiečiai šviestųsi. Anot senųjų valkininkiečių, „jeigu ne kunigas Gimžauskas, tai ir mes dabar būtume sugudėję kaip ir gretimos Eišiškių, Paluknio, Pabradės ir Rūdninkų parapijos“.

Ne visi, oi ne visi anuomet galėjo pakęsti tokius kun. S. Gimžausko daromus darbus. Jam dažnai už tai būdavo netgi atvirai kerštaujama. Kartą buvo net uždegtas Valkininkų klebonijai priklausęs ūkinis pastatas, kur šiene buvo laikomos išslapstytos, knygnešių atvežtos lietuviškos knygos. Ir tai tebuvo tik menkniekis, palyginus su tuo, kiek už lietuvybės gynimą, dalyvavimą knygnešystėje bei savo tautiečių švietimą, sulenkėjusių savo luomo brolių kun. S. Gimžauskas buvo negailestingai persekiojamas ir skundžiamas lenkų šovinistų įtakoje buvusiai Vilniaus vyskupijos vyresnybei, pravardžiuojamas „litvomanu“ bei ne kartą skundžiamas carinei policijai. Be to, skundė jį rusakalbiai gyventojai, ir netgi kun. S. Gimžausko artimas žmogus – brolis. Kunigaujant Valkininkuose, jam buvo iškelta keletas bylų. Šiandien galima tik įsivaizduoti, į kokią nemalonę anuomet buvo patekęs kun. S. Gimžauskas.

Kun. S. Gimžauskas turėjo brolį Vladislovą. Šiam dėl nežinomų priežasčių nuo 1884 metų teko gyventi pas brolį Valkininkuose. Priešingai nei kun. S. Gimžauskas, jo brolis turėjo nesuvaldomą polinkį į girtuoklystes, lėbavimą ir meilės romanus. Už tokį gyvenimo būdą 1890 metais kunigo broliui teko išsikelti iš klebonijos. Negana to, brolis palaidūnas, siekdamas toliau lėbauti brolio kunigo sąskaita, suklastojo 800 rublių vertės vekselį. Už tai jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Vengdamas atsakomybės už padarytą piktadarybę, brolis palaidūnas susirūpino ištikimybe Rusijos carui ir ėmė brolį kunigą skųsti dėl draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo. Skundas neliko be atgarsio. Iš įvairių asmenų 1891 metais Valkininkų apylinkėse cariniai žandarai konfiskavo keletą lietuviškų maldaknygių. Buvo surasta ir liudininkų, teigusių, kad lietuviškos knygos anksčiau buvo pardavinėjamos Valkininkų prieglaudoje. Vilniaus generalgubernatorius siūlė už draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizavimą uždaryti kun. S. Gimžauską trejiems metams į Gardino vienuolyną. Tačiau kitatikių reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius generalgubernatoriaus siūlomai bausmei nepritarė, nes kaltinime neįžvelgė tiesioginių kun. S. Gimžausko kaltės įrodymų. Tačiau buvo įsakyta kunigą griežtai įspėti ir budriai jį sekti. Prieš kun. S. Gimžauską anuomet buvo iškelta ir daugiau bylų. Štai 1890 metais kažkoks M. Mizinenka cariniam žandarui skundėsi, kad Valkininkų klebonas S. Gimžauskas nekenčiąs visko, kas yra rusiška. Ši byla, anksčiau buvusi Vilniaus generalgubernatoriaus politiniame archyve, dabar yra dingusi.

Nepraėjus nei mėnesiui, kai baigėsi byla, kurioje kun. S. Gimžauskas buvo kaltinamas, jog organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą Valkininkų apylinkėse, o carinės valdžios instancijose prieš kleboną vėl atsirado naujas skundas. Valkininkų valdiškos mokyklos mokytojas skundėsi, kad 1891–1892 mokslo metais mokiniai mokyklą lankę nereguliariai. Tad pavasarį, nesulaukę mokslo metų pabaigos, visi nustoję ją lankyti. Mokytojo nuomone, visa tai įvyko tik todėl, kad kun. S. Gimžausko įtaka vietos gyventojams kenkusi carinės valdžios siekiams ir tikslams. Mokytojas teigė, jog Valkininkų klebonas esąs nepatenkintas, kad valdžios mokykloje Evangelija yra skaitoma rusiškai. Jis draudžiąs katalikams mokiniams melstis pravoslavų cerkvėje. O tikybą toje mokykloje dėstęs Valkininkų vikaras kun. M. Maželis 1891–1892 mokslo metais nė karto nėra buvęs mokykloje. Tad prieš kun. S. Gimžauską Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijoje ir vėl buvo užvesta nauja byla.

Įsakęs savo pavaldiniams ištirti kun. S. Gimžausko veiklą, generalgubernatorius vis dėlto pasiteiravo, kuo remiantis Valkininkų mokykloje mokiniams katalikams Evangelija buvo skaitoma rusų kalba. Į tai Vilniaus švietimo apygarda generalgubernatoriui atsakė, jog Valkininkų mokytojas neteisingai supranta 1887 metų aplinkraštį.

Tikybos mokytojas kun. M. Maželis teisinosi teigdamas, jog yra labai užimtas. Parapija didelė ir joje esą per 11000 katalikų. Jis taip pat teigė, jog beveik kasdien tekę važinėti pas ligonius. Praeitais mokslo metais jis kelis kartus buvęs mokykloje, tačiau užmiršęs pasirašyti žurnale.

Minimą skundą tyrusi carinė policija daugiausia rėmėsi Valkininkų valsčiaus valdininkų ir kitų abejotinos doros asmenų liudijimais. Pastarieji teigė, jog kun. M. Maželis tik mokslo metų pradžioje teatėjo į mokyklą, kur, susirašęs mokinius katalikus, vėliau kviesdavęsis pas save į namus.

Besiskundžiąs mokytojas ir kai kurie liudininkai taip pat tvirtino, kad kun. S. Gimžauskas nekenčiąs visko, kas tik yra rusiška, o svarbiausia, kad draudžiąs per rusų šventes mokiniams lankyti pravoslavų cerkvę. Mokytojas teigė, kad šis 1892 m. kovo 2 dieną vedė vaikus į cerkvę klausyti pamaldų, bet netikėtai sutikę gatvėje važiuojantį kun. S. Gimžauską, mokiniai katalikai išsibėgiojo. Tad į cerkvę mokytojas teatėjęs vos su keliais stačiatikių tikybą išpažįstančiais vaikais.

Šioje byloje taip pat yra ir Vilniaus gubernijos švietimo inspektoriaus slaptas pranešimas. Inspektoriui reikalaujant, 1892 m. balandžio 22 dieną kun. M. Maželis atvykęs į egzaminą ir klausinėjęs mokinių tikybos. Vietos mokytojas draudęs vaikams eiti mokytis tikybos pas kun. M. Maželį į namus, tačiau toli gražu ne visi mokiniai šio draudimo paisydavę.

 Inspektorius priminė dar vieną kun. S. Gimžausko brolio Vladislovo ir stačiatikių psalmininko Nedelskio skundą prieš Valkininkų kleboną. Dar 1888 metais pravoslavų vyskupui lankantis Valkininkuose, žmonėms buvo dalijami kryželiai su rusiškais užrašais. Tuo tarpu kun. S. Gimžauskas raginęs katalikus gautus kryželius išmesti, tačiau iškelta byla likusi be pasekmių, nes nepavykę rasti liudininkų, kurie būtų patvirtinę skundo teiginius. Inspektorius rašė girdėjęs kalbant, kad kun. S. Gimžauskas esąs papirkęs liudininkus, tam tikslui išleisdamas 1000 rublių. Jeigu tikrai buvo tokie gandai, tai juos tikriausiai paleido klebono brolis. Be to, inspektorius dar pakartojo 1891 metų byloje kun. S. Gimžausko skundo teiginį, esą per dvejus metus ne kartą girdėtą mokytojos Dreko. Jis  rašė, kad kun. S. Gimžauskas yra „kažkokio užsienio, priešiško Rusijai periodinio leidinio korespondentas, į tą leidinį jis rašo ypač kurstančius straipsnius, o paskui juos platina tarp pažįstamų, žinoma, neišskiriant ir vietinių parapijiečių“.

 Byloje yra įsegti ir du ilgi kun. S. Gimžausko ranka rašyti pasiaiškinimai, skirti Vilniaus gubernatoriui. 1892 m. birželio 11 dieną rašytame viename iš pasiaiškinimų kun. S. Gimžauskas nurodė, kad Valkininkuose klebonaująs jau aštuonerius metus. Penkerius metus valdiškoje mokykloje dėstęs tikybą ir iki šiol jokių skundų prieš jį nebuvę. Jam dėstant tikybą, Valkininkuose valstiečių lėšomis buvo pastatyta nauja mokykla. Pats klebonas anuomet paraginęs valsčiaus viršaitį statyti naują mokyklą. Būdamas ne tik klebonu, bet ir Merkinės dekanu, kun. S. Gimžauskas teigė, jog buvęs labai užimtas, todėl jam tekę atsisakyti tikybos dėstymo mokykloje.

Kitame pasiaiškinime kun. S. Gimžauskas nurodė, kad žydai irgi nebuvę bešališki, nes buvę nepatenkinti jo blaivybės propagavimu Valkininkų apylinkėse. Kun. S. Gimžauskas teigė, jog be saiko girtaujantis valsčiaus viršaitis norėjęs į Valkininkus grąžinti buvusį kleboną, parapijos lenkintoją kun. J. Daukšą. Pagaliau buvo prašoma atsiųsti ypatingų įgaliojimų turintį valdininką, kuris objektyviai ištirtų prieš jį mokytojo parašytą skundą.

Pravartu pažymėti tai, jog kun. S. Gimžausko pateikti argumentai Vilniaus gubernatoriaus anuomet taip ir nepaveikė. Jo išvada buvo kategoriška – Valkininkų abiejų kunigų veikla kenksminga valdžios siekiams, juos reikia iš ten iškelti. Maža to, gubernatorius siūlė ilgai neleisti kun. S. Gimžauskui eiti klebono pareigų. 1892 m. rugpjūčio 18(30) dieną caro vietininkas pritarė gubernatoriaus nuomonei. Taip pat jis priminė, jog yra gautas Vidaus reikalų ministro pasirašytas potvarkis, reikalaujantis nuolat, griežtai ir slaptai sekti kun. S. Gimžauską.

Galima tik įsivaizduoti, ką anuomet teko išgyventi savo tėvynę, jos kalbą mylinčiam kun. S. Gimžauskui! Nebuvo jis jau toks lenkų, rusų ar žydų priešas. Kun. S. Gimžauskas, būdamas teisingu ir garbingu žmogumi, teigė, jog visas tautas reikia gerbti ir mylėti, bet nereikia savo gimtosios kalbos ar tikėjimo išsižadėti.

Negalėdama pakęsti kun. S. Gimžausko lietuviškos veiklos Valkininkuose, carinės valdžios spaudžiama, bažnytinė vyresnybė 1892 metais kun. S. Gimžauską pažemino iki vikaro ir iškėlė į Giedraičius, o nuo 1893 metų, nesulaukęs nei 48 metų amžiaus, kun. S. Gimžauskas savo kunigystės kelią baigė Bagaslaviškyje altarista. Tai, anot kun. J. Tumo-Vaižganto, buvo „pirmasis lietuvių inteligentas, sąmoningai dirbęs Vilniaus krašte, žadinęs lietuvius į susipratimą, laužė jų sustingimo ledus...“

Nebeilgas buvo ir kun. S. Gimžausko gyvenimo kelias. Du dešimtmečius jis buvo nuolatos skundžiamas, persekiojamas, kratomas ir tardomas. Todėl visas šio kunigo gyvenimas buvo kupinas pavojų. Jau sunkiai sirgdamas kun. S. Gimžauskas 1897 m. vasarą išvyko gydytis į Varšuvą, kur tų pačių metų rugsėjo 27 dieną jis išsiskyrė su žemiškuoju gyvenimo Kūdikėlio Jėzaus ligoninėje. Varšuvoje buvo ir palaidotas, nors kapo vieta iki šiol nėra žinoma.

Kad ir sunkiausi Lietuvai anuomet buvo carinės priespaudos metai, tačiau kun. S. Gimžauskas, kaip lietuvybės žadintojas, užmirštas nebuvo. Pirmiausia jo asmenybės pagerbimu susirūpino JAV lietuviai. 1901 metais katalikų laikraštyje „Žvaigždė“ buvo plačiai aprašyta kun. S. Gimžausko veikla ir darbai, taip pat paskelbta ir keletas jo eilėraščių. Amerikos lietuvių katalikų susivienijimo seimas už surinktą medžiagą kun. S. Gimžausko biografijai net paskyrė 100 dolerių premiją. Prieškario metais kun. J. Tumo-Vaižganto ir Kirdeikių klebono J. Breivos iniciatyva už surinktas lėšas Kirdeikiuose buvo pastatyta, kun. S. Gimžausko vardu pavadinta parapijos salė. Pokario metais čia tebuvo tik kuklus muziejėlis, kuris bėgant laikui sunyko. Tik prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę kun. S. Gimžausko gimtasis namas, kaip liaudies architektūros paminklas, buvo perkeltas į Rumšiškes.

1988 m. rudenį Kirdeikiuose iškilo didinga paminklinė skulptūra, kurią sukūrė ir iš medžio kamieno išskaptavo nagingas vietos liaudies meistras S. Karanauskas. Kitas paminklas, tik jau akmeninis, pastatytas po kun. S. Gimžausko mirties Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje, tebestovi iki šiol ir yra parapijiečių bei čia atvykstančių žmonių lankomas, simbolizuodamas kun. S. Gimžausko amžinojo poilsio vietą. Išleistas yra, nors ir ne visas, kun. S. Gimžausko literatūrinis palikimas. Tačiau kai kam iš mūsų gali iškilti klausimas, o ar mes esame ir būsime verti to kun. S. Gimžausko darbo, kurį jis kažkada dirbo dėl mūsų šviesesnės ateities? Tai mums aktualu ypač šiuo metu, kai lietuvis vis dažniau susižavi jam be paliovos peršamomis pigiomis ir svetimomis, netgi priešiškomis mūsų tautiškumui svetimybėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija