2013 m. sausio 11 d.    
Nr. 2
(2026)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kristaus Krikštas – Dvasios išsiliejimas

Kun. Vytenis Vaškelis

„Nuo Tavo kvėpavimo prasiveria dangus ir žemė. Tavo septynių dienų darbas išsipildo priešais mūsų akis spindinčioje šviesoje. Milijonai Tavo kūrinių liaupsina Tave, ir Žmogaus Sūnus sėdi saulėje!“ – taip prancūzų poetas Paulis Claudelis Sekminių himne išaukštino nepakartojamą Dievo Dvasios veikimą. Ir nors šį sekmadienį švenčiame ne Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę, bet Kristaus Krikštą, tarp šių švenčių tikrai yra daug paralelių.

Tas, kuris kitus krikštija Šventąja Dvasia ir ugnimi (Lk 3, 16), kuris ne tik įsteigia Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, dalina save per Eucharistijos šventimą ir teikia Dvasią be saiko (Jn 3, 34) tiems, kurie trokšta Dievo bei Jo malonių kaip ištroškusi elnė gėlo vandens, pats Jordano upėje krikštijasi, idant, sulaukęs apie trisdešimt metų, išvystų atsivėrusį dangų, ir, nužengiant šlovingosios Trejybės trečiajam Asmeniui ant Sūnaus, išgirstų, kad Juo gėrisi Tėvas, kuris patvirtina Jam visos savo meilės primatą.

Tad jeigu švenčiausiasis Jėzus kaip giliausias šulinys buvo užtvindytas beribės meilės Dvasios, kad galėtų žmonijos išganymo misiją, ypač kybodamas ant kryžiaus, kilniausiai iki galo užbaigti prisikeldamas iš numirusiųjų, taip ir mes – Jo Bažnyčios nariai – turime suvokti, kad nors Išganytojas savo kraujo ir gyvybės kaina jau visus žmones yra išgelbėjęs, bet dabar viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai. Jei antai asmuo atmeta Kristų ir Jo mokslą didžiuodamasis, kad gyvenime pasinaudojo savo laisve rinktis tuos dalykus, kurie yra šio pasaulio vien kūniškų malonumų ir pramogų dievaičiai, jis apmaudžiai klysta, nes tikroji jo laisvė buvo įsprausta į stereotipinius, rafinuotos savimeilės siaurus melo rėmus, kuriuos „išsprogdinti“ gali tik Kristaus tiesos branduolinės šviesos srautai.

Kad pradėtų keistis aplinkinių vidus, turime patys taip mąstyti ir gyventi, kad dieviškąsias tiesas labiau brangintume nei savąsias. Rašytojas Marcelino Iragui Redin, OCD rašo apie žmogaus sąmonės nubudimą, kuris yra Šventosios Dvasios dovana: „Protas gali jums teigti, jog esate tiesos savininkai, jog visi, kurie su jumis nesutinka, klysta. Tačiau tai yra jūsų tiesa, nuo kurios išsilaisvinsite tik tada, kai suvoksite, kad Tiesa yra gerokai didesnė, nei žmogaus protas gali aprėpti. Tiesa, kaip ir Tiesos Dvasia (plg. Gal 4, 6), gyvena širdyje. Būtent ten, padedami Šventosios Dvasios, ir turite jos ieškoti. Ir ten tikrai ją rasite“.

Ne savo prigimtiniu protu, bet tiktai maldos veikiami ir malonės iš aukštybių remiami, galime suvokti, jog Dievas Tėvas mums teikia išmintį ir apreiškimo Dvasią, kad atvertų mums širdies akis ir mes pažintume dieviškos tiesos didybę, kurios viršūnė yra Kristus – Galva Bažnyčios – visos esaties pilnatvė (plg. Ef 1, 17–23). Tada Dievo Dvasios apšviesti ne tik nuolankiau vertinsime asmeninio proto gebėjimus, suprasime, kaip kartais lengvai mūsų mintis „apsėda“ įvairiausios informacijos srautai, bet stengsimės budėti, kad leistumės vedami Dievo Dvasios įkvėpimų (Rom 8, 14), idant visas mūsų mąstymas kaskart labiau panašėtų į Kristaus mintis.

Reguliarus ir maldingas Dievo žodžio apmąstymas iš pagrindų atnaujina mūsų dvasios šventoves, nes tarsi iš monotonijos snaudulio pažadinamas mūsų vidinis žmogus, kuris tolydžio auga gerdamas Šventosios Dvasios meilės gaivinančios rasos lašus.

Vienas misionierius per maldą savo širdyje juto Viešpaties Dvasios vidinę inspiraciją, kuri jį mokė keisti gyvenimo būdą. Jis savyje girdėjo, jog norint visada išlaikyti kūną klusnų sąžinės bei proto balsui, reikia užuot ilgai popietės metu meldusis, pailsėti ir kasdien skirti laiko Šventojo Rašto apmąstymui. Kai jis pradėjo tai daryti, dvasinio gyvenimo rezultatai tapo daugiau nei akivaizdūs.

Nepailskime kviesti į savo širdis Tiesos Dvasią, kuri išstumia bet kokią apsukraus melo vingrybę ir atnaujina mumyse Krikšto veikimą...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija