Baudžiamojo proceso grimasos
Įspūdžiai apsilankius narkotikų bylos posėdžiuose Vilniaus apygardos teisme
Gintaras Visockas
Netruks sukakti vieneri metai, kai kantriai vaikštau į Vilniaus apygardos teismo teisėjo Artūro Pažarskio nagrinėjamos narkotikų bylos posėdžius. Kada sulauksime teismo nuosprendžio gausiam sostinės narkotikų platintojų būriui, keblu pasakyti. Bylos nagrinėjimas tikriausiai dar užtruks, bet ne dėl kieno nors piktų kėslų vilkinti teismo procesą, o dėl objektyvių priežasčių. Nepamirškime, kaltinimai pareikšti kelioms dešimtims jaunuolių. Teisėjui nėra lengva. Visos teisinės procedūros, kurių neįmanoma ignoruoti demokratinėje valstybėje, atima daug laiko bei jėgų, tačiau šiandien noriu pasidalinti būtent kritinio pobūdžio pastabomis. Man ne sykį kilo klausimų, kodėl, pavyzdžiui, teisėjas taip akivaizdžiai skuba kuo greičiau užversti paskutinįjį bylos lapą. Ar nėra pavojaus, jog dėl skubėjimo ši valstybiškai bei visuomeniškai svarbi byla liks paviršutiniškai ištirta? Be abejo, daug kas nūnai linkę kritikuoti Lietuvos teismus dėl esą užsitęsusių teisinių procesų. Ir tokie priekaištai dažnai būna pagrįsti. Tačiau demokratinėje valstybėje ne mažiau svarbus turėtų būti ir kitas aspektas išsamus, nuodugnus, detalus visų faktų bei aplinkybių tyrimas. Mums turėtų rūpėti ne vien operatyvumo, bet ir teisingumo klausimai. Beje, teisingumo paieškos turėtų stelbti norą bylas išnagrinėti kuo operatyviau. Ar šioje konkrečioje sostinės narkotikų byloje skubėjimas neužgožia kitų svarbių aplinkybių? Mano supratimu, tokias tendencijas įžvelgti galima.
|