2013 m. vasario 1 d.    
Nr. 5
(2029)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kardinolo J. Glempo darbų atmintis

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Juzefas Glempas

Popiežius Jonas Paulius II
ir kardinolas Juzefas Glempas (kairėje)

Kardinolo Juzefo Glempo kapas
Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje

Popiežiškasis nuopelnų pripažinimas

Galima tvirtai sakyti, jog su kardinolo Juzefo Glempo mirtimi Lenkijos Katalikų Bažnyčioje baigėsi beveik tris dešimtmečius trukusi „Glempo era“, kurios svarbiausiais etapais buvo paskutinieji komunistinio jungo metai ir demokratijos atkūrimas strategiškai svarbiausioje Rytų Europos šalyje. Įžymusis ganytojas po sunkios plaučių vėžio ligos mirė sausio 23-iąją, eidamas 84-uosius metus, ir po penkių atsisveikinimo dienų su didelėmis iškilmėmis, dalyvaujant daugiau kaip 60 kardinolų ir vyskupų, buvo palaidotas Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje. Šventajam Tėvui laidotuvėse atstovavo Vatikane dirbantis lenkas kardinolas Stanislavas Rylko, kuris vadovauja Popiežiškajai pasauliečių tarybai. Pagerbiant daug Bažnyčiai ir tėvynei nusipelniusį velionį hierarchą, kuris nuo 1981 iki 2004 metų nepertraukiamai buvo renkamas Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininku, iki 2006 metų vadovavo Varšuvos arkivyskupijai ir, dėl amžiaus atsistatydinęs specialiu popiežiaus Benedikto XVI potvarkiu, dar iki 2009-ųjų pabaigos (kol sukako 80 metų) išlaikė Lenkijos primo titulą, prezidento Bronislovo Komorovskio nurodymu, valstybinė vėliava ant viešųjų įstaigų pastatų buvo nuleista iki pusės stiebo.

Ta proga dabartiniam Varšuvos arkivyskupui kardinolui Kazimiežui Nyčui pasiųstoje neįprastai ilgoje ir jautrioje užuojautos telegramoje Šventasis Tėvas pažymėjo, jog kardinolo J. Glempo vyskupiškas devizas „caritati in institia“ („meilė teisingume“) lydėjo jo visą sielovadinę tarnystę, darydamas įtaką jo mintims ir sprendimams bei pastoraciniams siekiams. „Jis buvo „teisingasis“ vyras savo globėjo šv. Juozapo dvasioje, buvo vienu iš tų, kurie biblijinėje tradicijoje žinojo, kaip klausyti Dievo balso šaukimo, nukreipto ne tik į juos asmeniškai, bet ir į bendruomenes, į kurias jie buvo pasiųsti“, rašė popiežius Benediktas XVI. Jis pripažino, kad toks teisingumas, kupinas nuolankaus klusnumo Dievo valiai, buvo kardinolo J. Glempo gilios meilės Dievui ir žmogui pagrindas ir jį stiprino „sunkioje tarnystėje“, vadovaujant Lenkijos Bažnyčiai žymių socialinių ir politinių permainų laikotarpiu, svarbiu visai Europai.

Užuojautos telegramoje taip pat patvirtinama, jog rūpestis kiekvieno asmens gyvybe ir orumu velionį ganytoją „darė vienybės ir darnos apaštalu“, kuriant laimingesnę ateitį, paremtą Lenkijos Bažnyčios ir tautos džiugia bet kartu ir skausminga patirtimi. Tokiu būdu kardinolas J. Glempas tęsė savo legendinio pirmtako kardinolo S. Vyšinskio (1901–1981) darbus, kartu būdamas dvasinėje bendrystėje su popiežiumi Jonu Pauliumi II, todėl su gilia išmintimi galėjo spręsti lenkų tautos politinio, visuomeninio ir religinio gyvenimo klausimus bei problemas. Kaip palaimintasis Jonas Paulius II Visuotinę Bažnyčią, taip kardinolas J. Glempas, pasitikėdamas Dieviškąja Apvaizda, Lenkijos Bažnyčią viltingai vedė per naujo amžiaus ir tūkstantmečio slenkstį. Popiežius Benediktas XVI taip pat pripažino, kad sunkiai sergant kardinolui J. Glempui paskutiniame gyvenimo tarpsnyje teko nemažai iškentėti, bet jis viską pakėlė „su dvasine ramybe“, likdamas ištikimu visagalio Dievo gerumo bei meilės liudytoju.

Iš tikrųjų, nors ir su didelėmis abejonėmis dėl savo amžiaus, kardinolas J. Glempas, gydytojų raginamas, sutiko būti operuojamas, bet tai menkai jam tegalėjo padėti, gal net padidino kentėjimus. Apie visa tai ganytojas rašė neįprastai atvirame laiške tikintiesiems, teigdamas, jog maldose nuolat prašo palaimintųjų Jono Pauliaus II, komunistų nužudyto kunigo Ježio Popieliuškos ir Dievo tarno S. Vyšinskio užtarimo. „Asmeniškai aš visuomet vertinau jo nuoširdų gerumą ir visišką atsidavimą Bažnyčios reikalui Lenkijoje ir pasaulyje“, – baigdamas užuojautą, pabrėžė Šventasis Tėvas, nurodydamas, kad kardinolas J. Glempas visada liks jo atmintyje ir maldose. Turėdamas viltį, kad velionis hierarchas bus svetingai sutiktas amžinojo Viešpaties garbėje, popiežius Benediktas XVI suteikė savo apaštalinį palaiminimą jo artimiesiems ir visiems Lenkijos Bažnyčios nariams.

Lenkijos primo tarnystė

Ši išsami Šventojo Tėvo taiklių pastebėjimų apžvalga padeda geriau suprasti kardinolo J. Glempo, dvasinei tarnystei paskyrusio savo gyvenimą, kartais atrodytų prieštaringus, bet išmintingus pasirinkimus gana sudėtingomis politinių ir bažnytinių įvykių aplinkybėmis. Jis gimė 1929 metų gruodžio 18 dieną Lenkijos centre esančiame Inovroclavo miestelyje (dabar turinčiame apie 80 tūkst. gyventojų), pamaldžioje ir kukliai gyvenusioje druskos kasyklos darbininko šeimoje. Jaunystėje išsilavinimo siekiams labai sutrukdė Antrasis pasaulinis karas (1939–1945), nes per nacių okupaciją buvo paimtas vergiškam darbui žemės ūkyje Reicho naudai. Pokario metais įstojo į gimtosios Gniezno arkivyskupijos kunigų seminariją, kurią baigęs, 1956 metų gegužės 25 dieną, priėmė kunigystės šventimus. Po dvejų sielovadinės veiklos metų buvo išsiųstas tolesniems mokslams į Romą, kur Popiežiškajame Laterano universitete parengė ir apsigynė bažnytinės teisės daktaro disertaciją. Tuo pat metu atliko praktiką aukščiausio Bažnyčios tribunolo Romos Rotos advokatūroje, Popiežiškajame Grigaliaus universitete studijavo bažnytinį administravimą, tobulino lotynų kalbos stilistikos pažinimą.

Studijų metai Romoje iki grįžimo į Lenkiją 1964-aisiais sutapo su vykusiu Vatikano II Susirinkimu, todėl būsimasis hierarchas galėjo iš arti stebėti popiežiaus Jono XXIII įgyvendinamas Bažnyčios atnaujinimo pastangas ir tai palaipsniui stengėsi pritaikyti tėvynėje. Sugrįžęs į Lenkiją, tuometinis kunigas J. Glempas darbavosi Gniezno arkivyskupijos tribunole bei kunigų seminarijoje, buvo moterų vienuolijų kapelionu, dėstė tikybą problemiško elgesio jaunimui. 1967 metų gruodį buvo paskirtas tuometinio Lenkijos primo Gniezno ir Varšuvos arkivyskupo kardinolo S. Vyšinskio sekretoriumi, tapdamas jo vienu artimiausių pagalbininkų. Tai buvo sudėtinga Bažnyčiai priešiško ateistinio komunistų režimo sąlygomis, kuriomis autoritetingasis kardinolas S. Vyšinskis rodė bekompromisinį tvirtumą, bet kartais ir reikalingą lankstumą. Netrukus po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą, antrasis Lenkijos kardinolas Karolis Vojtyla, tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II, tuomet jau monsinjorą J. Glempą 1979 metų kovo 4 dieną paskyrė Varmijos vyskupu, sumaniai numatydamas jau patyrusiam 50-mečiui dvasininkui svarbųjį hierarcho kelią.

Šventajam Tėvui puikiai suvokiant, kad tuo atsakingu metu, kai Lenkijoje plėtojosi Locho Valensos antikomunistinis „Solidarumo“ sąjūdis, vietinės Bažnyčios vadovavimui buvo labai reikalingi administraciniai gebėjimai, patirtis, aiškios įžvalgos su pasirengimu dialogui, po kardinolo S. Vyšinskio mirties jo įpėdiniu – Gniezno arkivyskupu ir Lenkijos primu – 1981 metų liepos 7 dieną paskirtas vyskupas J. Glempas, kuris 1983 metų konsistorijoje pakeltas kardinolu. Nuo tada kardinolas J. Glempas daugelio ekspertų pripažinimu buvo ne tik Lenkijos Bažnyčios, bet ir visos visuomenės vadovaujanti figūra. (1992 metais Jono Pauliaus II sprendimu Gniezno ir Varšuvos diecezijų jungtis „ad personam“ buvo panaikinta ir kardinolas J. Glempas liko tik Varšuvos arkivyskupu. Tačiau Gniezno arkivyskupui tradiciškai skirtas Lenkijos primo titulas jam asmeniškai buvo išlaikytas, atsižvelgiant į sukauptą autoritetą, Jono Pauliaus II, vėliau Benedikto XVI dekretu net iki 80-ies metų sukakties. „Tačiau, skirtingai nuo „tūkstantmečio primu“ pagarbiai vadinto kardinolo S. Vyšinskio (šis apibūdinimas prigijo po Lenkijos krikšto 1000-ųjų metinių šventimo 1966-aisiais), kardinolas J. Glempas save kukliai įvardijo tik „mažuoju primu“, kadangi tikrasis „primas“ tuo metu buvo lenkų kilmės popiežius Jonas Paulius II, daugelį kartų iškilmingai jo priimtas savo tėvynėje ir daręs didžiausią įtaką vietos bažnytiniam gyvenimui.

Dramatiški išbandymai ir atsikūrimas

Dramatiškiausia kardinolui J. Glempui buvo jo ganytojiškos tarnystės pradžia, nes 1981 metų pabaigoje, netrukus po paskyrimo Lenkijos primu, antikomunistinių streikų apimtoje šalyje buvo įvesta karinė padėtis, siekiant išgelbėti totalitarinę  sistemą ir sužlugdyti visuomenėje „Solidarumo“ vykdytą laisvėjimo procesą. Lenkijoje iškilus pilietinių kovų grėsmei bei Sovietų Sąjungos karinės intervencijos pavojui (Vengrijos 1956 metų ir Čekoslovakijos 1968 metų pavyzdžiu) kardinolas J. Glempas užėmė vėliau prieštaringai vertintą taikdarišką poziciją, savo kreipimesi į katalikus pabrėždamas kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertę bei ragindamas atsisakyti smurto ir brolžudiškos kovos. Jis sakė, kad yra pasiryžęs netgi išeiti basomis kojomis ir atsiklaupęs melstis, kad lenkai nepradėtų žudyti vieni kitų. Šį pareiškimą komunistinė propaganda bandė interpretuoti savo naudai, kaip bažnytinės vadovybės, neva, pritarimą karinės chuntos veiksmams. Tačiau, nors ir vesdamas tam tikrą dialogą su diktatoriumi generolu Vojciechu Jaruzelskiu, kardinolas J. Glempas per savo skubiai įsteigtą „pagalbos komitetą“ teikė prieglobstį persekiojamiems opozicijos veikėjams, globojo jų šeimas, leido bažnyčiose ir parapijose burtis įvairioms pilietinėms grupėms, kurias karinis režimas buvo uždraudęs,  taip pat pamaldų homilijose pats griežtai pasisakydavo dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Vėliau duotuose interviu žiniasklaidai, atsiliepdamas į kai kurių radikalių jėgų kaltinimus „patriotizmo stoka“, esą, nuolaidžiaujant komunistinei valdžiai, kardinolas J. Glempas sakė, jog tais sunkiais metais visada galvojo, kaip tokiais atvejais būtų pasielgęs didysis primas kardinolas S. Vyšinskis, kuris, nors ir buvo nenuolaidus, bet kartais rodydavo būtiną lankstumą. Visgi 2000 metų gegužės 20 dieną Varšuvoje celebruodamas Jubiliejinių metų Atgailos dieną, kardinolas J. Glempas išdrįso viešai daryti savo sąžinės sąskaitą, melsdamas atleidimo dėl savo atsargumo komunistams įvedus karinę padėtį ir galbūt nepadarymo visko, kad išgelbėtų 1984 metais komunistų slaptosios policijos žiauriai nužudyto kunigo J. Popieliuškos gyvybę, kurio iškilmingoms laidotuvėms jis pats vadovavo.

1989 metais kardinolas J. Glempas aktyviai palaikė „apskritojo stalo“ derybas tarp opozicijos ir komunistinės valdžios. Tai buvo ryžtingas posūkis į demokratijos atstatymą Lenkijoje. Tuo metu Lenkijos primo svarbiausias rūpestis buvo Bažnyčiai deramos vietos įtvirtinimas viešajame gyvenime, ko gali pavydėti daugelis krikščioniškų Europos tautų. Lenkijoje buvo sparčiai atstatyta katalikiška švietimo ir studijų sistema, išvystyta karitatyvinė veikla, priimtas vienas griežčiausių Europoje gyvybę ginantis įstatymas. 1993 metais pasirašytas ir ratifikuotas istorinis Lenkijos ir Šventojo Sosto konkordatas. Per savo buvimo Varšuvos arkivyskupu 25 metus kardinolas J. Glempas įšventino daugiau kaip 1200 kunigų (beveik 50 kasmet!), įkūrė 118 parapijų ir konsekravo 59 naujai pastatytas bažnyčias. Kai 1991 metais popiežius Jonas Paulius II sušaukė pirmąjį Europai skirtą Vyskupų Sinodą, vienu iš trijų jo pirmininkų buvo paskirtas kardinolas J. Glempas.

Kardinolas J. Glempas dalyvavo 2005 metų konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI ir po metų priėmė Šventąjį Tėvą, apsilankiusį Lenkijoje su pirmuoju užsienio apaštaliniu vizitu. Nepaisant sunkios ligos, aktyviai dalyvavo rugpjūtį vykusio Maskvos stačiatikių patriarcho Kirilo istorinio vizito į Varšuvą renginiuose, kartu su Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininku arkivyskupu Juzefu Michaliku pasirašė bendrą kreipimąsi dėl lenkų ir rusų tautų susitaikymo. Mirus vienam iš penkių dabartinių Lenkijos kardinolų – J. Glempui, – šiuo metu Kardinolų kolegija turi 210 narių, kurių 119 yra jaunesni nei 80 metų amžiaus ir gali dalyvauti potencialioje konklavoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija