|
Apie Šventojo Tėvo sprendimą
Virpančiomis širdimis klausėmės Popiežiaus Benedikto XVI kalbos, kurią jis pasakė sukviestiems į konsistoriją kardinolams. Šventasis Tėvas paskelbė tai, ko pasaulis šimtmečiais nebuvo girdėjęs:
Daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje apsvarstęs, įsitikinau, jog mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, jau nepakankamos, kad galėčiau deramai vykdyti Petro tarnystę. (...) Dėl to, puikiai suprasdamas šio sprendimo rimtumą, būdamas visiškai laisvas, pareiškiu, jog atsisakau Romos Vyskupo, Šventojo Petro Įpėdinio tarnystės, man kardinolų patikėtos 2005 m. balandžio 19 d., taip kad 2013 m. vasario 28 d. 20.00 val. Romos sostas, Šventojo Petro sostas, bus laisvas, ir tie, kam priklauso, turės sušaukti konklavą naujo popiežiaus išrinkimui. (...) Kiek tai liečia mane, taip pat ir ateityje norėsiu iš visos širdies maldai skirtu gyvenimu tarnauti Šventajai Dievo Bažnyčiai.
Kaip žaibas ši žinia sklido tarp tikinčiųjų ir po visą pasaulį, vieniems sukeldama rūpestį, kitiems susižavėjimą dėl neeilinės Popiežiaus drąsos ir nuolankumo priimant šį sprendimą. Buvo ir labai jautrių tikinčiųjų, kurie Popiežiaus atsistatydinimą priėmė labai skausmingai, kaip gali tėvas palikti savo vaikus. Ne, Šventasis Tėvas nepalieka Bažnyčios vaikų, ir tai jis aiškiai pasakė savo kalboje, jis iš visos širdies tarnaus Šventajai Dievo Bažnyčiai maldai skirtu gyvenimu. Darbus, kuriems reikalinga stipri fizinė sveikata, jis palieka būsimajam popiežiui, o save pašvenčia maldos tarnystei. Šiuos Benedikto XVI žodžius reikėtų visiems labai gerai įsidėmėti: Popiežius pasako svarbią tiesą, kad Bažnyčiai galima ir reikia tarnauti ne tik administracine veikla, bet ir maldos tarnyste ir kad ši tarnystė yra dar svarbesnė už veiklą.
Apie popiežių Benediktą XVI šiomis dienomis jau yra pasakyta
tiek gerų ir teisingų žodžių, kad sunku ką pridėti. Geriau už mano
žodžius Popiežiaus asmenį atskleis viena jo kalba, kurią prieš 16
metų Regensburgo rotušėje aš girdėjau iš tuometinio kardinolo Josefo
Ratcingerio lūpų. Tąsyk savo kalboje kardinolas J. Ratcingeris apžvelgė
Lietuvos istoriją, pavadindamas ją skirtingų tautų ir kultūrų sankirta,
ypač apsistojo ties dramatiškais įvykiais po Molotovo-Ribentropo
pakto ir Lietuvos įjungimo į Sovietų imperiją. Savo kalbos pabaigoje
kardinolas prisiminė Jono Pauliaus II apsilankymą Šiluvoje. Cituoju:
Šalia Kryžių kalno man ypač įsiminė apsilankymas Šiluvos Marijos
pasirodymo koplyčioje ir didžiojoje Marijos šventovėje. Tai pirmasis
Marijos pasirodymas Europos istorijoje apskritai. (...) Šiluvos
Dievo Motina gerbiama kaip Sanitas aegrotorum, Ligonių sveikata.
Kiek daug ligų gresia žmogaus sielai, Europos tautoms, pasauliui,
visai mūsų istorijai mums rodo skausminga šio amžiaus istorija,
ir tokios tarp didelių galybių įspaustos tautos, kaip Lietuva, istorija.
Marija kalbanti piemenėliams; Marija, vadinanti save nereikšminga,
niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodanti tartum vaikas
ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje,
bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir todėl
nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt
tai galėtų mums padėti naujai suvokti bei suprasti mažų tautų misiją
istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių
nuomonės nėra svarbios ir todėl netrukdo aiškiai matyti esminius
dalykus, gyvojo Dievo tiesą.
Taip anuomet Popiežius kalbėjo, o dabar jis taip ir pasielgė. Vertindamas mažuosius, jis pats pasirinko paties mažiausiojo kelią būdamas didis, laisvai pasitraukia į nuošalę, tampa mažas, kad galėtų tokiu būdu būti reikalingu įrankiu Dievo rankose. Ačiū, Šventasis Tėve, už šį tik mažiesiems suprantamą žingsnį!
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ
© 2013 XXI amžius
|