Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pirmasis „Ryto“ pirmininkas – mokslininkas ir kunigas Jonas Steponavičius

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Būsimasis kunigas daktaras Jonas Steponavičius – Rygos gimnazijos moksleivis (LMAVB RS F. 342–13642 L. 11)

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vėliava parodoje, skirtoje jos 100-mečiui

Grupelė konferencijos dalyvių pertraukėlės metu. Iš kairės: Antanas Vilūnas, kun. dr. Mindaugas Ragaišis, prof. Juozas Skirius, dr. Aldona Vasiliauskienė, LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, kun. dr. Gediminas Jankūnas ir prof. Kazimieras Garšva

„Ryto“ šimtmečio minėjime Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Iš kairės: Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios klebonas kun. Vytautas Rapalis, atkurtos „Ryto“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis

XX amžiaus pradžioje Lietuvoje – Suvalkijoje, Aukštaitijoje ir Vilniaus krašte – pradėjusios veiklą „Žiburio“ (steigiamasis susirinkimas įvyko 1906 m. sausio 6 d. Marijampolėje), „Saulės“ (įkurta Kaune 1906 m. rugpjūčio 7 d.) ir „Ryto“ (steigiamasis susirinkimas įvyko Vilniuje 1913 m. sausio 13 d.) draugijos atliko didžiulį darbą tautos švietimo, religinio ir tautinio sąmoninimo plėtros kelyje, tapo svarbiais lietuvių katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį vienijančiais centrais.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, su pertraukomis veikusi 1913–1940 metais, 2013 m. sausio 31 d. paminėjo įkūrimo 100-metį (mokslinė konferencija vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje). „XXI amžiuje“ (Nr. 7), rašinyje apie jos šimtmečio minėjimą, padaryta keletas klaidų, kurias noriu ištaisyti: 1. Konferencija vyko ne sausio 30 d., o sausio 31-ąją (ketvirtadienį); 2. Draugija įkurta ne Vileišių rūmuose: steigiamasis susirinkimas vyko Visų Šventųjų bažnyčios parapijos salėje, todėl konferencija pradėta šv. Mišių auka kaip tik šioje bažnyčioje; 3. Kun. Petras Kraujalis (1882 07 08–1907–1933 08 14) pirmininko pareigas ėjo iki mirties (ne iki 1932 metų, o iki 1933-iųjų); 4. Kun. K. Čibiras (1888 12 14–1914 05 31–1942 03 23) kun. P. Kraujalį pakeitė tik 1933 metais; 5. Kun. dr. M. Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) „Ryto“ draugijai vadovavo nuo 1915 m. lapkričio 8 d. iki 1916 m. gruodžio 13 d. ir antrą kartą išrinktas nuo 1918 m. rugpjūčio 30 d. iki 1922 m. birželio 19 d.; 6. 1938 metais „Ryto“ draugija buvo uždrausta, tačiau 1939 metais ji vėl buvo atgaivinusi veiklą ir galutinai uždaryta 1940 metais, taigi arkivyskupas M. Reinys jai vadovauti nuo 1942 metų nebegalėjo. Yra ir kitų klaidelių, kurių čia nebedetalizuosime...

Konferencijoje šio straipsnio autorė, remdamasi Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomu švietimo draugijos „Rytas“ fondu (Nr. 67) bei to meto periodika (daugiausia laikraščiu „Viltis“), kalbėjo apie pirmąjį Lietuvių švietimo draugijos pirmininką dr. kun. Joną Steponavičių (1880 03 10–1906–1947 12 08).

Glaustos žinios apie kun. dr. J. Steponavičių

Bajorų giminės Aukštaitijos krašto sūnus J. Steponavičius, gimęs Zokorių vienkiemyje (Baltriškės parapijoje), Antalieptės valsčiuje – dvasininkas, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1926 metų Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, aktyvus kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, vienas Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1931 m.), 1928 metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, už veiklą Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislovo 4-ojo laipsnio ordinas (1916 m.). 2002 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), o 2007 m. kovo 2 d. dr. kun. J. Steponavičius pripažintas kariu savanoriu ir 2007 m. balandžio 6 d. jam suteiktas (po mirties) vyr. leitenanto laipsnis.

Mokėsi Rygoje, Vilniaus kunigų seminarijoje, Sankt-Peterburgo dvasinėje akademijoje, filosofijos, gamtos ir sociologijos mokslus baigė Miunchene ir Leipcige. Dirbo Lietuvoje (1915–1918 metais paskirtas kapelionu į Kaukazo frontą), po nesėkmingų kautynių prie Sedos (1944 m. spalis) pasitraukė į Vokietiją, ten dirbo įvairius ūkio darbus. Po trumpos ligos mirė Vokietijoje 1947 m. gruodžio 8 d.

Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vikaras

Dr. kun. J. Steponavičius, 1912 metais sugrįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vikaru. Jis išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlęs parapijiečiams lietuvybės, doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę. Čia vikaras parodė patriotizmą: bekalėdodamas surado 480 lietuvių (nors prie parapijos buvo užsirašę tik 23), iškovojo lietuviškas gegužines pamaldas nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į šv. Mišias galėtų ateiti miegant ponams. Deja, šios pamaldos su didžiuliais lenkų trukdžiais vyko tik du rytus, sukėlė dideles riaušes, turėjusias pasekmių visai Lietuvai, pats vikaras buvo perkeltas į kitą bažnyčią, o 1914 metų vasarą už lietuvišką veiklą ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškių Šv. Lauryno parapiją.

Svarbiausia lietuviškoji veikla ištrėmimui iš Vilniaus buvo Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Be to, J. Steponavičius veikė Lietuvių Mokslo draugijoje, Lietuvių dailės draugijoje, buvo Lietuvių banko narys, bendradarbiavo periodikoje.

„Ryto“ įkūrimas

1913 m. sausio 31 d. Vilniuje Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje susirinkę šeši draugijos idėjos kėlėjai – trys pasauliečiai (Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira) ir trys kunigai (Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius), – pasikvietę dar 14 asmenų (vėliau atėjo dar 4), išklausė draugijos Įstatus, įregistruotus Petrapilyje 1912 m. lapkričio 29 d., organizavo rinkimus. Valdybos pirmininku susirinkimas vienbalsiai išrinko dr. kun. J. Steponavičių – jis šias pareigas ėjo iki 1915 m. balandžio 14 d., kol buvo paskirtas karo kapelionu ir turėjo išvykti į Kaukazą. „Ryto“ draugijos pirmininkas J. Steponavičius rašė: Kiekvienam lietuviui, kuris nori darbuotis Lietuvos švietimui, reikia įsirašyti „Ryto“ nariu. Buskime iš miego rytiečiai ir darbuokimės. Neškime kiekvienas kas darbą, kas pinigėlį, kas ką kitą švietimo reikalams.

Kun. dr. J. Steponavičiaus veiklos kryptys

1. Garsinti įsteigtą draugiją periodikoje.

Įsteigus „Rytą“ jau po savaitės – 1913 m. vasario 6 d. – J. Steponavičius kreipėsi į visuomenę dėl „Ryto“ draugijos veiklos ir tautinės kultūros ugdymo Vilniaus krašte straipsniu „Balsas į visuomenę“, išspausdintu „Viltyje“, prašė ir kitus laikraščius savo skiltyse išspausdinti šį kreipimąsi. Kreipimesi rašoma:

Mes, lietuviai, visa siela stveriamės tautos kultūros darbo. Tikime, jog tik tautos idealais sekdami, jais lavindamies ir auklėdami save, naudingiausiai darbuojamės ne tik savo, bet kartu ir visos žmonijos labui...

Visi, kurie esame gavę mokslo ir naudingų gyvenimo prityrimų, privalome eiti pagalbon šiai nuskurdusiai mūsų brolijai, skleisdami jos tarpe mokslą ir šviesą ir žadindami jos sąmonę, kad pamiltų savo tautos idealą.

2. Rūpintis parama.

Pirmininkas kreipiasi per spaudą dėl knygų aukojimo. „Ryto“ draugija pasinaudojo kun. J. Tumo fondu, kuris 1913 m. kovo 22 d. nutarimu skyrė knygų Vilniaus ir Naujųjų Švenčionių bibliotekoms-skaitykloms.

Neturėdama lėšų mokytojų rengimui, draugija kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, prašydama leisti rinkti aukas, ir į Vilniaus vyskupijos administraciją, kad leistų rinkti aukas bažnyčiose. Valdybai tarpininkaujant gautas leidimas iš pasaulietinės bei Bažnytinės valdžios rinkti aukas namų įsigijimui (bendrabučiui besimokančiai lietuvių vargingai jaunuomenei).

Atsirasdavo geradarių, kurie savanoriškai rinko „Ryto“ draugijai aukas. Vienas iš jų – Vincas Kopka, paminėtas laikraštyje „Viltis“.

3. Patirties ieškojimas – bendravimas su „Saulės“ ir „Žiburio“ draugijomis

Kun. dr. J. Steponavičius, jausdamas didžiulę atsakomybę už „Ryto“ draugiją, trokšdamas, kad kuo efektyvesnė būtų jos veikla, vyko į Kauną pasisemti reikalingos patirties: vietoje susipažinti su „Saulės“ draugijos darbais, iškylančiais sunkumais bei jų sprendimais.

Po metų, 1914 m. gegužės 4 d., iš Marijampolės gautame „Žiburio“ lietuvių katalikiškos draugijos valdybos vardu parašytame jos pirmininko kunigo kapeliono Motiejaus Gustaičio laiške, kreipiamasi į „Ryto“ draugijos pirmininką dr. kun. J. Steponavičių ir siūloma plėtoti švietimo draugijų fondą ir šiam tikslui „Ryto“ pirmininkas, kaip kapelionas, kviečiamas kartu vykti į Ameriką rinkti lėšų. Laiške rašoma:

Mudu būdami gimnazijų kapelionai, turime laisvas vakancijas. Pabandykim tokiu tikslu nuvažiuoti į Ameriką. Aš pasą turiu ir 7 birželio pasirengęs į kelionę. Kviečiu tamstą į talką – dviem geriau klosis. Jei tamsta pats negalėtum, teikis pagundyti ką kitą. Girdėjau p. Smetona turi noro pasivažinėti, arba gal kas L. Girą pavaduotų...

Tačiau 1914 m. gegužės 30 d. valdybos posėdyje nutarta šį „Žiburio“ pasiūlymą atmesti, o lėšas, rusų administracijai leidus, rinkti savo krašte ir šį rinkimą pavesta organizuoti kun. dr. J. Steponavičiui.

4. Skyrių veiklos koordinavimas, Centro pagalba skyriams.

Kad būtų galima koordinuoti besisteigiančių skyrių veiklą, M. Kuktos spaustuvėje buvo išspausdinti J. Steponavičiaus parengti lapeliai ir platinami. Tai buvo gairės veiklai.

Kiekvienam atsidariusiam skyriui valdyba nemokamai siuntė po tris knygas: protokolams, pajamoms ir išlaidoms, narių registracijai fiksuoti.

Paminėtina, kad kun. dr. J. Steponavičiui vikaraujant Šv. Jono bažnyčioje, šioje parapijoje per pusę metų buvo įsteigti du „Ryto“ draugijos skyriai.

„Ryto“ valdybai tarpininkaujant per 1913 metus buvo įsteigti 37 skyriai (trys iš jų pačiame Vilniuje), atidarytos trys bibliotekos-skaityklos: Naujuosiuose Švenčionyse, Vilniuje ir Lyngmianuose (Linkmenyse). Nors tikslaus narių skaičiaus nebuvo galima nurodyti (ne visi skyriai pateikę duomenis), tačiau pirmininko preliminariu skaičiavimu, „Ryto“ draugijoje turėjo būti per 2000 narių.

Įsisteigę skyriai ėmėsi kultūrinės veiklos. Spaudoje nemažai dėmesio susilaukė „Ryto“ draugijos skyriaus Naujuosiuose Švenčionyse organizuoti renginiai. Rugpjūčio 25 d. Įvyko vaidinimas „Genovaitė“. Čia daugelis vietinių artistų pirmąsyk pasirodė scenoje, suteikdami daug džiaugsmo lietuviams. Nors, kaip rašo spauda, vietos lenkai, tiesa, boikotavo tą vakarą, buvo net išlipdę popiergalių, grasindami visiems, kurie būsią renginyje, akmenimis. Kaip visur, taip ir čia, jie parodė savo toleranciją ir kultūrą. Tiesa, niekas nebijojo tų grasinimų, taigi vakaras, nežiūrint didelių išlaidų, „Ryto“ draugijai davė ir pelno.

Tačiau skyrių steigimui buvo kliuvinių ir iš dvasininkų tarpo. Ne vieną tokį pavyzdį aprašė „Viltis“.

5. Dėmesys nariams.

Už finansinę paramą draugijai 1914 metais trys asmenys išrinkti pirmaisiais „Ryto“ draugijos garbės nariais – prel. Kazimieras Michalkevičius (Vilniaus vyskupijos valdytojas), klebonas kun.  K. Žebrys ir Motiejus Markevičius iš Trakų dekanato.

6. Dėmesys mokykloms, skaitykloms.

„Rytui“ negavus sutikimo steigti pradines mokyklas (leista steigti tik vienklases ar dviklases su cenzuotais mokytojais), nuspręsta ruošti mokytojus pradėsiančioms veikti lietuviškoms mokykloms, organizuoti vakarinius kursus (1913 metais buvo numatyti Labanore) parengiamuosius kursus pedagogams.

A. Smetona pasiūlė Vilniuje bei jo priemiesčiuose, ten, kur daugiau lietuvių, atidaryti skaityklas ir, jeigu galima, kursus suaugusiems. Pritarta minčiai, kad lietuvių skaityklą Vilniuje reikia atidaryti kartu su draugijos „Blaivybė“ Vilniaus skyriumi.

1914 metų liepą iš gubernijos raštinės „Ryto“ valdybai pranešta, kad nėra reikolo Vilniuje įsteigti antrąją skaityklą, tačiau Labanore ir Semeliškėse leidžiama atidaryti knygynus-skaityklas. Lapkritį Vilniaus gubernatorius „Ryto“ valdybai leido įsteigti knygyną-skaityklą Kaltinėnuose, o 1914 metų pabaigoje – biblioteką-skaityklą prie Šv. Mikalojaus bažnyčios.

7. Patalpų klausimas.

Labai svarbus pirmininko ir „Ryto“ rūpestis Vilniuje – neturtingų mokinių aprūpinimas bendrabučiais.

* * *

1914 metų kovą vykusio visuotinio susirinkimo metu pirmininku vėl išrinktas kun. J. Steponavičius, vicepirmininku – Juozas Kairiūkštis. Pirmininko ataskaitoje pasakyta, kad palaipsniui lietuvių masės supažindintos ir išbudintos dabar jau siekia gauti švietimo pradmenis savo gimtąja kalba ir valstybine kalba. Lietuviai inteligentai atsiliepė į šį poreikį ir ėjo „Rytui“ į pagalbą, tuo nusipelnydami didžiausios draugijos padėkos.

Spaudoje pasidžiaugta, kad šis susirinkimas bus pradžia daugelio ir daugelio vienas už kitą labiau lankomų ir vienas už kitą didesnių ir didesnės realės vertės susirinkimų... Kovotojai už Rytų šviesą išvažiavo iš to susirinkimo pilni geriausių norų ir vilties, jog jiems bendromis jėgomis pasiseks pagreitinti tą šviesiąją Rytų ateitį.

Karas ir jo pasekmės: „Ryto“ veiklos sustingimas

1915 metų vasarį „Viltyje“ pradėjo rodytis įvairiais slapyvardžiais bei inicialais pasirašiusiųjų straipsniai, kritikuojantys „Ryto“ draugijos neveiklumą: Kur dingo „Rytas“; Proga nesusipratėliams pasimokyti; Kaip atgaivinti „Rytas“; Dar dėl „Ryto“ atgaivinimo; Veikti kiek galima; Dar žodelis dėl „Ryto“ atgaivinimo; Dar keli žodžiai dėl „Ryto“ atgaivinimo.

Straipsniuose rašoma, kad kilus karui visas kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas apmirė, tačiau netrukus kai kurios organizacijos kelių veiklių ir sumanių žmonių dėka vėl pradėjo veikti.

Tačiau apie „Ryto“ draugiją, jos veiklą nieko negirdėti. Tartum jos nė būti nebūtų, tartum kur žemės būtų prasmigusi, išgirdusi pirmuosius karo žodžius. O labai gaila, kaip šauniai galėtų ji pasidarbuoti kad ir tik tam pačiam Vilniaus mieste, kur jau veikia „Saulė“.

Ir jei tokia draugija negyvėlė turėjo savo idėjos priešininkų, jie tik tepasidžiaugti begali, kad ir be jų griovimų pati sugriuvo, tokie neprikiš jai neveiklumo, nežadins jos kapų miego raginimais į darbą, į gyvybę, bet savo tylėjimu dar labiau stengsis įmigdyti, dar sunkesnį nebylos akmenį užvers ant jos liūdnos atminties kapo.

Autorius siūlo visiems susirūpinti, kad būtų atgaivinta gyvybė „Ryto“ draugijoje: Mes turim pareikalauti, kad „Rytas“ veiktų kiek pajėgia, nes „Ryto“ veikimo plotas tiesiogiai karo dar nebuvo nepaliestas, o „Žiburys“ ir „Saulė“ nepaisant karo, džiugina savo veikla.

... jei nenorime, kad žlugtų jokios naudos neatnešęs, turime imtis radikaliai reformuoti.

„Ryto“ likimu visų labiausiai turėtumėm susirūpinti, nes tikrai tiesiog skaudu, kad turėdami tokią svarbią ir taip naudingą galinčią būti draugiją – jokios beveik naudos iš jos negauname ir net mažiausio veikimo nematome ir negirdime. Taip būti neprivalo, ir mes turime būtinai „Rytą“ atgaivinti...

Atgaivinti prislėgtai lietuvių dvasiai mes turime dar vieną galingą ginklą, kokio toli gražu neturi visa lenkininkų kompanija – tai mūsų liaudies dainos. Jos ras į širdį taką pas kiekvieną, nors ir ištautėjusį lietuvį. Jų galybė žinoma ir mūsų veikėjų tiesioginė pareiga tinkamai panaudoti šią galybę. Praktiškai tas įvykdoma sutaisant chorus prie „Ryto“ skyrių. Tuo reikalu „Rytui“ reikėtų susitarti su mūsų dailininkais, dainininkais bei chorvedžiais.

Pateiktos kelios ištraukos liudija, kad žmonėms labai rūpėjo „Ryto“ likimas, kad jie nebuvo abejingi draugijos veiklai, laukė jos plačių, tvirtų žingsnių, kuriais ji žygiavo nuo savo įkūrimo pradžios.

Kun. dr. J. Steponavičius 1915 m. vasario 26 d. parašė laišką (rusų kalba). Jis išsiųstas iš Trakų pašto į Vilnių, „Ryto“ butą Lucko skersgatvyje Nr. 7 vicepirmininkui Juozui Kairiūkščiui. Tai – pareiškimas dėl atsistatydinimo iš užimamų pareigų. Priežastis – neteisingi, įžeidžiantys „Ryto“ draugiją pasisakymai „Viltyje“. Jis laikė būtinybe atsisakyti pirmininko posto ir apie tai informavo.

Visuotinis susirinkimas 1915 metais

1915 m. balandžio 7 d. „Ryto“ draugijos visuotinis susirinkimas vyko Šv. Mikalojaus parapijos salėje. Susirinkimas svarbus dar ir tuo, kad pirmą kartą „Ryto“ draugija įvardyta kaip Lietuvių švietimo draugija. Susirinkime dalyvavo 27 asmenys (9 pasauliečiai, kiti – kunigai), svarstyti 8 klausimai (nors protokolas rašytas rusų kalba, tačiau pirmąsyk svarstytų klausimų sąrašas surašytas ir lietuvių kalba), pirmąsyk diskutuota dėl pirmininko atlyginimo, ir susirinkimas nustatė jam 600 litų algą. Kun. J. Steponavičius susirinkime nedalyvavo, dalyviai informuoti apie jo atsistatydinimo pareiškimą. Tačiau jį vėl išrinko pirmininku, tikėdamiesi, kad bažnytinė valdžia, besikreipiant „Ryto“ išrinktiems delegatams, sugrąžins kunigą iš Semeliškių į Vilnių.

Įdomus pastebėjimas, kad kartu su pirmininko kun. dr. J. Steponavičiaus pareiškimu atsistatydinti iš pirmininko pareigų „Ryto“ draugijos centro valdyboje pasirodo kun. dr. Mečislovas Reinys, kuris vėliau net du kartus bus renkamas šioms atsakingoms pareigoms.

Tačiau jau pirmajame atnaujintos „Ryto“ valdybos posėdyje (1915 m. balandžio 14 d.) išaiškėjo, kad kun. J. Steponavičius, kaip karo kapelionas, važiuoja į Kaukazą. Tai buvo paskutinis „Ryto“ valdybos posėdis, kuriame dalyvavo kun. J. Steponavičius, ne tik be atlyginimo vadovaudamas „Ryto“ draugijai, bet ir atlikdamas sekretoriaus pareigas.

Kun. dr. J. Steponavičius, kaip ir kiti, vėliau pirmininko pareigas ėjusieji, nekėlė maišaties, nepolitikavo dėl sunkios padėties – ji ir taip visiems lietuviams buvo žinoma, o savo kovą liudijo doru, kruopščiu ir sąžiningu darbu lietuvybės išlaikymui. „Ryto“ šimtmečiui skirta konferencija ir buvo pirmas siekis paliudyti pirmininkų asmenyse visų „Ryto“ draugijos narių kovotojų dėl lietuvybės atliktus darbus. Ir dabar Algimanto Masaičio vadovaujamas „Rytas“ ir pats pirmininkas nesileidžia į bereikalingas politines diskusijas, o atlieka sunkų darbą išsaugant, stiprinant ir plečiant lietuvybę Vilniaus krašte... Tokią veiklos kryptį liudijo ir kun. Vytauto Rapalio pamokslas.

Šv. Mišios Visų Šventųjų bažnyčioje

Konferencija pradėta šv. Mišiomis Visų Šventųjų bažnyčioje. Jas aukojo parapijos klebonas kun. V. Rapalis ir Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras kun. dr. Mindaugas Ragaišis. Pamokslą pasakęs kun. V. Rapalis kalbėjo apie prasmingai ir tikslingai sėtą grūdą, jo duodamą gausų derlių. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ sėjo Žodį, o per jį – tikėjimą, viltį, meilę. Sėtas Žodis, siekiant išsaugoti vilties išpažinimą, skamba šiose žemėse ir tai liudija draugijos 100-metis. „Ryto“ veiklos dėka galima džiaugtis tėvų išmokytu Žodžiu, nebijoti šių dienų iššūkių ir nešti jį kaip žibintą, kad jis šviestų ir kviestų sugrįžti iš svetimų kraštų, nes šiandieninėse lietuvių buveinėse Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje ir kitur lietuviams jau labai reikalinga „Ryto“ veikla. Ar nereikėtų ten tokios draugijos įsteigti, kad nebūtų pamirštas savas lietuviškas Žodis... Čia, bažnyčioje, mūsų namuose, Žodis saugus, bet išėjus į gatves, visi užrašai svetimi, tad Žodžio puoselėjimas šiandien dar aktualesnis. Prieš šimtmetį buvo vienos situacijos, dabar – kitos. Ir jeigu nuolaidžiausime, plauksime pasroviui, greitai nebeturėsime ir to, ką turime.

Dėkodami Dievui už tėvų įdiegtą Žodį, kuriuo galima melstis, prašykime Aukščiausiąjį, kad ir po šimto metų susirinkę ypatingoje vietoje – Visų Šventųjų bažnyčioje – turėtume gyvą tėvų Žodį.

Šv. Mišiose vargonavo Jolanta Grabštonovičienė, giedojo solistas prof. dr. Antanas Kiveris.

Vilnius

© 2013 „XXI amžius“