2013 m. vasario 22 d.    
Nr. 8
(2032)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

„Paduok pirštą, tai nukąs visą ranką“

Gintaras Visockas

Neseniai itališkame laikraštyje „L‘Occidentale“ pasirodė Lašos Zilpimiani publikacija „Stalinizmo šešėlis virš Kaukazo“. Publikacija aktuali ir Lietuvai, nes galimos plačios paralelės. Pagrindinė rašinio tema – Kaukazas, akivaizdžiausiai pereinantis į Rusijos Federacijos rankas, o Vakarų Europa praranda politinę įtaką šiame strategiškai svarbiame regione. Straipsnyje tvirtinama, kad Kaukaze vėl šeimininkauja Kremlius. Jei iki 2008-ųjų pabaigos dar vyko įnirtingos grumtynės dėl įtakos Kaukazui ir tose grumtynėse kaip lygus su lygiu varžėsi dvi grupuotės – Rusija prieš JAV ir Vakarų Europą, – tai šiandien šis karas akivaizdžiai pralaimėtas. Ir jį pralaimėjo būtent vidinių ekonominių bei struktūrinių bėdų kamuojami Vakarai, nors bandė silpninti Maskvos šantažą Kaukazo respublikoms, vakariečių naudota strategija patyrė pralaimėjimą, pasirodė esanti niekam tikusi, nes, remiantis L. Zilpimiani įžvalgomis, nesurado priešnuodžių Rusijos sumaniai puoselėjamai strategijai „Skaldyk ir valdyk“. Dabartinė Rusijos Federacijos vadovybė sugeba visus Kaukazo regioninius konfliktus panaudoti savo labui. Ryškiausias pavyzdys – nesibaigiantis Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas. Kremlius apsimeta tame regione esąs pagrindinis taikdarys, bet iš tiesų šiandieninės Rusijos strategai trokšta palaikyti esamą įtampą ir neapibrėžtumą, nes tik taip Rusija gali tikėtis išsaugoti šioje konfliktų zonoje savo įtaką. Perprasti rusiškos skaldymo politikos esmę – lyg ir nesudėtinga. Kremliaus vadovai stengiasi puikiai sutarti su Jerevanu ir tuo pačiu metu palaiko gana draugiškus santykius su Baku. Taip veikdama Maskva tampa reikalinga abiems rungtyniaujančioms šalims. Rusijos politinis svoris auga tarsi ant mielių, o politika šiame regione yra dviprasmė ir daugialypė – diplomatai vienaip kalba Armėnijos sostinėje, kitaip – susitikdami su Azerbaidžano vadovybe, dar kitokius žodžius taria bendraudami su Vašingtono ir Briuselio diplomatais. Vadinasi, tik klastingai dviprasmė Rusijos pozicija neleido pasiekti kompromiso, priimtino dėl Kalnų Karabacho mirtinai susipykusiems armėnams ir azerbaidžaniečiams. Akivaizdu, jog Armėnijos ir Azerbaidžano politikai priversti pataikauti Kremliui, nors jis yra pagrindinis nestabilumo palaikytojas ir kurstytojas. Nemalonu šypsotis tam, kuris naudojasi tavo bėdomis, bet tenka, nes iki šiol nerastas priešnuodis, pajėgus neutralizuoti Kremliaus gebėjimą kiršinti kaimynes ar dirbtinai provokuoti nacionalinius nesutarimus tarp titulinės tautos ir tautinių mažumų.

Panaši padėtis susidariusi Gruzijoje. Europos Sąjunga (ES) ir JAV dėjo dideles viltis į Tbilisį, bet džiuginančių rezultatų nesulaukė. Šiandien Gruzijos valstybė ir jos naujoji vyriausybė negali laisvai pasirinkti savo raidos kelio dėl okupuotų šalies teritorijų. 2008-aisiais, kai atrodė, jog Gruzija praktiškai ištrūko iš Maskvos glėbio, Rusija parodė savo aštrius nagus. Kad neprarastų įtakos Gruzijai, Kremlius, panaudodamas šiurkščią jėgą, okupavo dvi prorusiškas separatistines šios šalies vietoves. Dabar Rusija gali lengvai daryti įtaką Gruzijos užsienio politikai, nes tarptautiniuose santykiuose be teritorinio vientisumo gruzinai nepajėgūs pasiekti rimtų, ilgalaikių permainų.

Panašių galimybių išnaudojant vadinamuosius nacionalinius konfliktus Rusija turi ir Ukrainoje bei Moldovoje, žaizdama tautinėmis kortomis Kryme bei Padniestrėje.

Bet kuo gi Kaukazo tema aktuali Lietuvai? Ogi padeda atidžiau pažvelgti į aktualiausias Lietuvos bėdas, įskaitant Vilniaus ir Varšuvos nesutarimus. Prisiminkime vieną iš paskutiniųjų LRT diskusijų „Tautos aikštėje“, kur žurnalisto Andriaus Tapino sukviesti ginčijosi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, buvęs Lietuvos URM vadovas Audronius Ažubalis, politikos apžvalgininkai Česlovas Iškauskas, Jacekas Komaras ir laisvės gynėjas Kasparas Genzbigelis.

Ypač įsiminė A. Ažubalio pastebėjimai, kad Vilniaus krašto lenkai yra tik įrankis žymiai didesniame politiniame žaidime. Jis pabrėžė, jog šio politinio žaidimo aikštelė – Lietuva. Tačiau šį žaidimą organizuojančios jėgos įsikūrusios už Lietuvos ribų. Parlamentaro tvirtinimu, paskutiniųjų Seimo rinkimų išvakarėse būtent dvi užsienio ambasados palaikė ryšį su Lietuvai nuolat dėl neva lenkų tautinės mažumos pažeidinėjamų teisių priekaištaujančia LLRA vadovybe. Seimo narys A. Ažubalis mintyse turėjo būtent Lenkijos ir Rusijos ambasadas. Deja, į šią pastabą nieko konkretaus neatsakė nei „Tautos aikštėje“ dalyvavęs europarlamentaras V. Tomaševskis, nei politikos apžvalgininkas J. Komaras. O juk ši A. Ažubalio mintis yra labai svarbi. Lietuvos žurnalistai privalėtų verste užversti LLRA vadovybę viešais klausimais dėl galimų santykių su Rusijos diplomatais. Šis klausimas turėtų tapti pagrindiniu pradedant bet kokią diskusiją su LLRA vadovybe. Dėl galimų saitų su Rusija mes privalome reikalauti pono V. Tomaševskio pasiaiškinti visur, visada ir nuolatos. Deja, „Tautos aikštės“ vedėjas A. Tapinas elgėsi ypač atlaidžiai. Nacionaliniuose debatuose dalyvaujantiems jis leido atsakinėti į klausimus taip, kaip šie pageidavo: noriu – atsakinėju, noriu – diskutuoju „ne į temą“, todėl mažų mažiausiai keli svarbūs klausimai liko be atsako, nors buvo prasminga atidžiau panagrinėti net Lenkijos ambasados veiklos Lietuvoje ypatumus. Žinoma, lenkų diplomatų susidomėjimas LLRA politine ateitimi yra labiau suprantamas nei rusų diplomatų smalsumas, tačiau kiekvienas diplomatinis žingsnis neturėtų priminti kišimosi į suverenios valstybės reikalus. Ar Lenkijos valstybė neperžengė šios ribos, taip ir liko neaišku, atidžiai išklausius beveik kelias valandas trukusių nacionalinių debatų, pavadintų „Tautos aikštė“. Be rimtesnės analizės liko ir versija, jog Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai turės įtakos Latvijos ateičiai. Jei tik lenkų tautinei mažumai pavyks Lietuvą parklupdyti ant kelių, panašius į LLRA reikalavimus greičiausiai puls kelti Latvijos rusakalbiai. Taigi nusileisdami nepagrįstiems V. Tomaševskio reikalavimams mes pakenksime savo brangiausiems broliams latviams. Ar mes galime sau leisti kenkti artimiausiems kaimynams? Juk dėl demografinės padėties mūsų vieninteliai broliai baltai atsidūrę žymiai keblesnėje padėtyje nei mes, lietuviai. Jei pablogės latvių padėtis, susilpnės ir mūsų galimybės priešintis polonizacijoms, rusifikacijoms bei globalizacijoms. „Tautos aikštėje“ deramai nebuvo akcentuojami ir dar keli svarbūs momentai. Pirma, Lietuva turi teisę įtarti Lenkiją puoselėjant ekspansines, revanšistines, okupacines užmačias Vilniaus krašte. Vilniaus okupacijos ir jos metu padaryta žala lietuvybei – akivaizdi, milžiniška. Bet oficialioji Varšuva nė neketina pasmerkti Pilsudskio ir Želigovskio žygių. Po 1990-ųjų Kovo 11-osios Akto paskelbimo Lietuva ir vėl turėjo panašių bėdų Vilniaus krašte. Viena politinė jėga ten puolė kurti autonominį darinį atplėšiant jį nuo Lietuvos ir priskiriant arba Lenkijai, arba Baltarusijai. Lietuvai nieko kito nebeliko kaip tik įvesti tiesioginį valdymą. Deja, oficialioji Varšuva nepasmerkė ir tų dienų autonomininkų veiklos. Tad Lietuva elgiasi teisingai, įtartinai žvelgdama į bet kokius lenkų tautinės bendrijos Vilniaus krašte ar Lenkijos valdžios prašymus, pasiūlymus, reikalavimus. „Tautos aikštėje“ buvo taikliai pastebėta: „Paduok lenkui pirštą, tai jis nukąs visą ranką“, bet Vilniaus okupacijos metais padarytos skriaudos „Tautos aikštėje“ beveik neanalizuotos. Prisiminus, kaip pokario metais Lenkija agresyviai, grobuoniškai ir be menkiausio gailesčio masiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas bei laikraščius, kitaip atrodytų ir šiandieniniai LLRA reikalavimai dėl lenkiškų gatvių užrašų ar dvigubos „W“ raidės lietuviškuose pasuose. Vaizdingas posakis dėl „nukąstos rankos“ paskatino ir diskusiją, ar pastaruoju metu eskaluojami lenkų tautybės žmonių reikalavimai – jau paskutiniai? Klausantis ponų V. Tomaševskio ir J. Komaro atsakymų buvo galima susidaryti slogų įspūdį. Nėra jokių garantijų, jog Lietuva, klusniai įvykdžiusi šiandieninius lenkų reikalavimus, ateityje nesulauks naujų, dar didesnių. Lenkijos žurnalistas, politikos apžvalgininkas J. Komaras tvirtino negalintis žinoti, kaip situacija susiklostys po 20 metų.

Beje, minėtoje laidoje beveik nekalbėta ir apie tragišką Lenkijos lietuvių padėtį. Lenkijos lietuviams Varšuva nedaro jokių nuolaidų. Jie priversti gyventi tarsi ant kunkuliuojančio vulkano: Varšuva arba grasina neduosianti lėšų vienintelio lietuviško žurnalo „Aušra“ leidybai, arba užsimoja ženkliai sumažinti finansų srautus paskutiniųjų lietuviškų mokyklų Punske ir Seinuose išlaikymui. Lyginant Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių padėtį, išryškėja akis badančios ir lietuvių nacionalinį orumą žeminančios disproporcijos, nes mūsų tautiečiai Lenkijoje beveik nieko neturi, o Lietuvos lenkai turi viską, ko reikia puoselėjant lenkiškumą, ir vis tiek jiems maža. Įsiminė ir tai, jog minėtoje diskusijoje nebuvo draugiškai, bičiuliškai į Lietuvą žvelgiančio lenko Ryšardo Maceikianeco. Šis Lietuvos lenkas (nors kai kas jam nuolat primena, kad lemtingais 1990-aisiais susilaikė balsuojant dėl Kovo 11-osios Akto) į daugelį lenkų ir lietuvių nesutarimų žvelgia visai kitaip nei agresyvioji LLRA vadovybė. Apibendrinant paskutiniuosius viešus R. Maceikianeco pasisakymus akivaizdu, kad jis – LLRA oponentas, raginantis savo tautiečius savo pačių labui kuo geriau išmokti lietuvių kalbą ir į Lietuvą žvelgti kaip į savo tėvynę, o ne kaip į Lenkijos provinciją. Deja, pastarųjų kelių mėnesių diskusijose, kur tik bandoma ieškoti lenkų ir lietuvių nesutarimo priežasčių, jis jau nebedalyvauja. Kažkodėl nustota jį kviestis į diskusijų laidas. R. Maceikianeco nebuvo minėtoje „Tautos aikštėje“, nors jis būtų buvęs rimtas oponentas tiek V. Tomaševskiui, tiek J. Komarui. Jo nebuvo ir LRT „Aktualijų studijoje“ (vedėja Agnė Skamarakaitė), kur dėl švietimo reikalų apibrėžiant lenkų tautinės bendrijos teises ir pareigas ginčijosi Jaroslavas Narkevičius su Valentinu Stundžiu. Toje diskusijoje R. Maceikianeco pastabos, ko iš tikrųjų reikia Vilniaus krašto lenkams, tikrai nebūtų pakenkusios. Juk jam ne prasčiau pažįstami Vilniaus krašto lenkų rūpesčiai nei LLRA politikams. Gal jis pats nenori dalyvauti minėto pobūdžio diskusijose? Ne, jis dalyvautų, kalbėtų, ginčytųsi, tik nesulaukia kvietimų. Gal šio Lietuvos patrioto lenko pastabos itin nemalonios tiems Lenkijos ir Lietuvos politikams, kurie visus priekaištus linkę suversti vien ant lietuvių pečių? Gal kai kas pradėjo tiesiog bijoti šio lenko demaskavimų?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija