2013 m. kovo 8 d.    
Nr. 10
(2034)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Apdovanotas talentais mokslui ir karšta meile liturgijai

A†A g. kan. teol. dr. Mindaugas PUIDOKAS (1971 03 09–1995 12 17–2013 02 24)

G. kan. teol. dr.
Mindaugas Puidokas

Vasario 25 dieną, pirmadienį, Liškiavoje (Varėnos r.), koridoriuje prie savo kambario, rastas miręs šios parapijos rezidentas g. kan. teol. dr. Mindaugas Puidokas. Ant grindų sukniubusį savo pagalbininką pirmasis pamatė klebonas kun. Valius Zubavičius OP, bet niekuo jam nebegalėjo padėti. „Sekmadienį pavakary kunigas Mindaugas skundėsi, kad skauda širdį. Siūliau pakviesti gydytoją. Nesutiko. Sakė, turi vaistų. Paskutinį kartą kalbėjomės apie 22 valandą. Jau geriau jautėsi. Matyt, staiga sustojo širdis. Anksčiau jam jau yra buvęs širdies priepuolis. Labai gaila jauno žmogaus. Bet mes, kunigai, su mirtimi esame susitaikę. Dažnai tenka matyti mirštančius žmones“, – žiniasklaidai kalbėjo kun. V. Zubavičius OP.

G. kan. M. Puidokas gimė 1971 m. kovo 9 d. Vilniuje. Būdamas šešerių metų atvyko gyventi į Šakių rajoną, Sutkų parapiją, Raninės kaimą, . 1979 metais pradėjo lankyti Sutkų pradinę mokyklą. 1986 metais baigė Gerdžiūnų aštuonmetę mokyklą. Tada blaškęsis, ką daryti toliau, manė būsiąs miškininku, nes augo prie miško ir labai mėgo gamtą. Vis dėlto nusprendė tęsti mokslą Kriūkų vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1989-aisiais. Kadangi labai gerai sekėsi fizika, tais pačiais metais pradėjo studijas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Vis  dėlto Mindaugui labiau patiko filosofiniai dalykai, domino gamtos mokslai, baigęs vieną semestrą pasijuto esąs ne savo vietoje. Gal todėl, kad studijuodamas Vilniuje lankydavosi bažnyčioje, jam patikdavę pamokslai, ėmė labiau domėtis krikščionybe, 1990  metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. Čia geriau susipažinęs su teologija, pajuto pašaukimą kunigystei ir po metų tęsė studijas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Jėzuitų gimnazijoje vaikams dėstė tikybą, lotynų kalbą. 1995 metais baigė Vytauto Didžiojo universitetą ir kunigų seminariją. M. Puidokas kunigystės šventimus priėmė iš Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio MIC 1995 m. gruodžio 17 d., Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje. Buvo paskirtas pastoracinei praktikai Kauno Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijoje. (Daugiau apie kunigo vaikystę ir kelią į kunigystę – „XXI amžius“, „Dievo numatytu keliu“, 1996 02 21, nr. 14).

Nuo 1996-ųjų  rudens kun. Mindaugas mokėsi Vokietijoje, Eichšteto katalikiškame universitete ir 1999 m. birželio 21 d., Triero universitete, apgynė teologijos daktaro laipsnį. Beje, prieš 1998 metų Šv. Kalėdas laiške šių eilučių autoriui kun. M. Puidokas apie kunigystės iššūkius rašė: „Teisinga yra nepaliaujamai budėti ir daug melstis ne  tik už esamus, bet ir už būsimus kunigus. Privalu jau  seminarijoje jausti didelę atsakomybę būsimai kunigystei ir tam labai gerai ruoštis. Visai neseniai gavau iš vieno klieriko laišką, kuriame jis be kita ko labai gerai pastebi, kad „kunigystė – tai ne baikos, jai pasiruošti reikia ne gerai, o labai gerai“. Kunigystės esmė nėra „būti“ kunigu, apriboti kunigystę vien tik tam tikromis funkcijomis ir atlikti tam tikrus patarnavimus. Tuomet neišvengiamai kunigo gyvenimas  gali tapti tuščias, o šią tuštumą užpildyti netinkamomis gyvenimo formomis. Šiam pavojui atsispirti geriausios priemonės yra malda, studijos, dvasinės lavybos ir pastoracinė veikla. Visgi ne paslaptis, kad sekuliarizuota visuomenė ir šiuolaikinės techninės priemonės kartais reikalauja didesnio budrumo ir dvasinės kovos. Tas galioja ne tik kunigui, bet ir kiekvienam tikinčiajam, nesvarbu, ar jis studijuotų užsienyje, ar būtų atokiau nuo žmonių akių, ar veiktų ką nors kita. Jei atsitinka didelė dvasinė nelaimė, turiu galvoje nuodėmę, jau yra ženklas, kad apleidau dvasines pratybas ir maldą, kad Dievą iškeičiau į nevertus ir dažnai net pražūtingus sielai dalykus. Viskas prasideda nuo „mažmožių“. Norėdamas mus pražudyti, niekuomet velnias nepradeda nuo didžiausių blogų dalykų, bet visuomet nuo mažų ar net visai mūsų akiai nevertų dėmesio dalykėlių. Jis mums numeta siūlą, kurį tikimės  bet kada panorėję nutraukti, o įsitempia pas save su virve, nepajutus, kad esame jau tvirtai į ją įsikabinę. Esu giliai įsitikinęs, jog sielų išganymui daugiau pasitarnaus ne tas kunigas, kuris per „didelę pastoracinę veiklą“ neturi laiko savo dvasiniam gyvenimui, bet tas, kuris pirmiausia rūpinasi savo asmeniniu šventumu. Sielų išganymo darbas nėra vien tik kunigo asmeninė veikla. Juk mes nieko iš savęs neturime, bet viską, ką turime, esame gavę dovanų iš Kūrėjo rankų. Šventumas reiškia didesnę vienybę su Dievu, kuris per mus atlieka šį nuostabų išganymo darbą. Būtent čia ir slypi visos kunigo pastoracijos šerdis ir sėkmė. Ir jei kas sakytų, jog būdamas šventesnis mažiau nuveiktų sielų išganymui, tas sumenkintų patį Dievą. Šventume telpa visa pastoracinė veikla, tai nėra susiaurinta ir niekam nenaudinga kontempliatyvi būsena. Taigi turėtume melstis ne tik už pašaukimus, bet ir prašydami šventų kunigų.“ Gaila, kad dėl šniukštinėtojų kaltės gavome tik vieną kunigo laiško iš Vokietijos lapą iš keturių, todėl tada šių jo minčių „XXI amžiuje“ ir nespausdinome.

Grįžęs, po studijų Vokietijoje, kun. M. Puidokas buvo paskirtas Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos Marijampolėje vicerektoriumi bei vyskupijos Kunigų Tarybos nariu. 2001 m. rugpjūčio 28 d. paskirtas Vilkaviškio vyskupijos Katedros Kapitulos garbės kanauninku; 2003 09 08 – padėti pastoraciniame darbe Kazlų Rūdos ir Bagotosios parapijose; 2004 08 24 – vyskupijos bažnytinio meno ir architektūros komisijos nariu; 2006 07 28 – Liškiavos parapijos rezidentu.

Kanauninkas Mindaugas buvo gabus ir darbštus. Vytauto Didžiojo universitete ir seminarijoje dėstė liturgiką bei kitus teologinius dalykus. Darbavosi versdamas ir redaguodamas liturginius tekstus. Gerai paruoštais pamokslais skelbdavo Dievo žodį. Paskutiniu metu, Liškiavos ir Gerdašių parapijose, talkino klebonui pastoraciniame darbe.

G. kan. M. Puidokas buvo pašarvotas Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios aukotos vasario 28 dieną, ketvirtadienį. Prieš šv. Mišias klebonas ir Vilkaviškio vyskupijos Katedros kapitulos pirmininkas kan. V. Zubavičius OP trumpai pristatė kunigo biografiją, taip pat paminėdamas išskirtines kun. Mindaugo savybes – meilę liturgijai ir Šventajam Raštui bei pakviesdamas malda prašyti Dievo gailestingumo. Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, drauge koncelebravo dalis vyskupijos kanauninkų, mirusiojo kunigo kurso draugų, buvę mirusiojo studentai kunigai bei Vilkaviškio vyskupijos kunigai – viso apie penkiasdešimt dvasininkų.  Pradėdamas Eucharistijos šventimą vyskupas J. Žemaitis MIC priminė, kad pats yra suteikęs šventimus velioniui kunigui, kuris buvo apdovanotas talentais mokslui ir ypač karšta meile liturgijai, kuri negali likti tik sausos apeigos, bet turi būti gyvas susitikimas su Dievu. Vyskupas priminė paskutinę Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato dieną, paskutinę žiemos dieną bei paskutinę kunigo Mindaugo dieną, kurioje nelinksmi susirinkome, bet viltis Viešpatyje stipresnė už mūsų liūdesį. Homiliją sakęs laidojamo kunigo kurso draugas Tabariškių parapijos klebonas kun. Rimantas Baltrušaitis kvietė susirinkusius atnaujinti supratimą, kad Dievas yra ištikimas visais žmogaus gyvenimo atvejais, net ir tuomet, kai žmogus nusisuka nuo Dievo. „Kas yra kunigas? Jis yra kaip kelio ženklas, kuris gali būti vėjų aplamdytas, žmonių sudarkytas, bet vis tiek rodo kryptį“, – sakė kun. R. Baltrušaitis.

Po šv. Mišių kun. M. Puidoko palaikai buvo palydėti į Liškiavos kapus, nes tokią valią pats velionis buvo išreiškęs. Prie kapo duobės kalbėjo kurso draugas Alytaus dekanas g. kan Arūnas Užupis, trumpai prisiminęs mokslo seminarijoje metus. Šiltą ir jautrų žodį tarė Gerdašių parapijos atstovė, pabrėžusi, kad svarbius mokslus baigusiam kunigui Mindaugui buvo lengva bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis. Iš kun. Mindaugo vaikystės kraštų atvykusių tikinčiųjų vardu kalbėjo Lukšių seniūnas Vidas Cikana, kuris pasakė susimąstyti priverčiančius žodžius: „Kai gyvename, tai vieni su kitais esame labai šalia, o drauge ir labai toli, labai pažįstami ir labai nepažįstami. Zanavykijos krašto, o ypač Ilguvos parapijos žmonių vardu dėkoju, kad Liškiavos parapijos žmonės taip nuoširdžiai priėmėte iš mūsų kilusį kunigą“. Į Dzūkijos smėlio prieglobstį atiduodant žemiškuosius kunigo Mindaugo palaikus visi drauge giedojo giesmes „Viešpaties Angelas“ bei „Marija, Marija“.

Romas BACEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija