2013 m. kovo 29 d.    
Nr. 13
(2037)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Mūsų kryžius

Tiesti kelią pasaulietiniame ir dvasiniame gyvenime, pirmajam pradėti naują veiklą visada yra sunku. Einančiam priekyje sudėtinga sulaukti pripažinimo, nelengva užkopti į nenugalėtas kalnų viršūnes. Žymiai lengviau tam, kuris eina iš paskos, tačiau žmonijos istorijoje buvo labai sunku nugalėti vieną viršūnę. Sunkumai buvo tokie dideli, kad ją galėjo įveikti tiktai Dievo Žmogus. Tos viršukalnės pavadinimas – Golgota. Gali būti, kad iškentėti Golgotos skausmą ir gėdą būtų galėjęs žmogus – didvyris, kažkoks drąsus Prometėjas, bet jis būtų nuo kryžiaus prakeikęs savo nukryžiuotojus ir būtų, be abejo, pateisintas dėl tokio elgesio, o šėtonas džiaugtųsi, matydamas, kaip tokiam žmogui būdingi tokie pat jausmai, kaip ir jo kankintojams – neapykanta, pyktis, išdidumas. Nuo Golgotos Kryžiaus pasigirdo kančios, užuojautos, meilės dejonės nukryžiuotojams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Ir mes suprantame – tokių žodžių dar niekas niekad nesakė!

Pasaulio istorijoje buvo atvejis, kai žmogus ramiai žiūrėjo mirčiai į akis, atleidęs savo priešams. Tai buvo filosofas Sokratas. Tačiau ką jis galėjo padaryti kitiems žmonėms, gimusiems iki ir po jo?! Nieko. O Dievas ir tobuliausias Žmogus – Jėzus Kristus – prisiėmė visų mūsų nuodėmes, atpirko ant Kryžiaus Adomo nuodėmę. Kiekvienas žmogus turi savo kryžių, savo Golgotą. Į šį kalną negalima įkopti žvaliu žingsniu: Pats Viešpats į jį kopė krisdamas ir vėl pakildamas.

Gyvenimo kryžių neša visi. Daug kartų žmonijos istorijoje buvo pasirodę netikrų pranašų, kurie teigė žmonėms mintį apie galimą laimę žemėje. „O jeigu šios laimės kol kas nėra, – aiškino jie, – tai ją galima sukurti savo pačių rankomis“. Ir prasidėdavo smėlio pilių kūrimas, o kančios tiktai sustiprėdavo.

„...Kas su manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30), – sako Viešpats. Visada buvo žmonių, kurie tikėjo tų pranašų naiviomis svajonėmis. Aišku, kad mums reikia tobulinti savo gyvenimą ir stengtis matyti visas jo spalvas. Šiame pasaulyje daug grožio: graži gamta, santuokinė ištikimybė, draugystė, kūryba. Visa tai atneša žmonėms didelį džiaugsmą ir laimę. Tačiau žmogaus gyvenime visa tai ištirpsta, patiriant liūdesį, ligas, nuoskaudas, gyvenimo sunkumus. Beje, visų laukia mirtis. Todėl būtina pažinti ir priimti vieną pagrindinių žmogaus gyvenimo tiesų – kryžiaus kelią.

Tikėjimas, kad skausmas ir kentėjimai yra ne atsitiktiniai, bet Dievo duoti, įtvirtina mūsų kryžių kiekvieno širdyje. Tuomet jo nešimas būna sąmoningas, pripildytas dvasinės prasmės, o Dievo malonė padeda šitame kelyje, stiprina, pataria. Sunkiau žmonėms, kurie nežino tiesos apie Kryžių. Tokie, susidūrę su įvairiais sunkumais, nusivilia, kiti iš pykčio keikia Dievą ir žmones, treti įklimpsta į sunkias ydas, ketvirti iš paskutiniųjų kovoja ir, kai dvasios jėgos baigiasi, dažnai sunkiai suserga. Visa tai yra žmogaus aistrų teatras, o veikiantys asmenys – žmonės, kurie nenori pažinti pagrindinių tiesų apie Dievą ir save. Mes, krikščionys, stovime ant šniokščiančios žmogiškojo gyvenimo upės krantų ir užjaučiame tuos nelaiminguosius bei jų gailimės, meldžiamės už juos.

Tiems žmonėms, kuriems atrodo keista, kodėl mes, krikščionys, lenkiamės prieš Viešpaties Kryžių, galime atsakyti: „Mums kryžius – kelias į šventumą, į išmintį, į dvasinį džiaugsmą, į amžinąjį gyvenimą“.

Apaštalai mus mokė, kad visas gėris yra įsikūnijusio Dievo Sūnaus Kryžiaus žygdarbio tiesioginė pasekmė, kad jis skiriamas ne vien tiktai žmogui, bet ir visai gamtai, dargi visatai, kuri irgi bus atnaujinta visuotinio prisikėlimo dieną: „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18); „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13).

Žmogui Išganytojo atperkamosios mirties ir prisikėlimo didžiausias gėris yra dvasinio gyvenimo dovana nugalėti savo polinkius į blogį, tobulėti, artėti prie Dievo. Kitos dvasinės dovanos siejasi su gebėjimu būti nauju žmogumi.

Iki ateinant Kristui, tikras dvasinis gyvenimas buvo neprieinamas žmogui, jis buvo savo kūniškų, dažnai nuodėmingų norų kalinys. Kristaus malonė įkvepia žmogui naujas mintis, naują požiūrį į gyvenimą. Ji parodo visą žemiško gyvenimo tuštybę, išryškina jo tikslą ir padeda kiekviename žingsnyje artėti prie to tikslo. Ji pakeičia priespaudos ir pykčio jausmą lengvumo ir taikos jausmu; žemiškų malonumų troškulį – gražiu bendravimu su Dievu; liguistą savimeilę – noru daryti gera, bet kiekvienas augimas ir tobulėjimas reikalauja ir asmeninių pastangų, kartais net kovos. Visi sunkumai – vidiniai bei išoriniai – vadinami „kryžiais“. Krikščionis kviečiamas sekti Kristumi, nešti savo gyvenimo kryžių. Apie asmeninio žygdarbio būtinumą Viešpats yra pasakęs: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Apaštalai, kalbėdami apie krikščionišką žygdarbį, save ir kitus ramino tokiais žodžiais: „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes, Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8, 17). Primindami begalinę Kristaus meilę, apaštalai mus mokė dar taip: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).

Iki Kristaus kančios kryžius buvo gėdos ir baisios bausmės įrankis. Po Jėzaus kančios jis tapo gėrio pergalės simboliu prieš blogį, gyvenimo – prieš mirtį, begalinės Dievo meilės priminimu, džiaugsmo priežastimi. Įsikūnijęs Dievo Sūnus, savo krauju pašventino kryžių ir padarė jį savo malonės laidininku, tikinčiųjų pašventinimo šaltiniu. Apie tai mums liudija Bažnyčios patirtis. Taip, pavyzdžiui, kryžiaus ženklu pašventinamas krikšto vanduo, Liturgijoje – duona ir vynas, kurie pavirsta Kristaus kūnu ir krauju, kryžiumi išvaromos blogio jėgos. Kryžiaus ženklas gina žmogų nuo nelaimių, padeda išprašyti Dievo pagalbos. Štai kodėl krikščionys gerbia šventąjį Kryžių, žegnojasi, nešioja jį, kryžiumi puošia savo namus ir bažnyčias.

„Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“, – sako apaštalas Paulius (Gal 6, 14). Kodėl apaštalas taip mano, kad niekuo kitu nenorėtų girtis, tik Kristaus kryžiumi? Juk kryžius yra liūdesys, pažeminimas, kaip juo džiaugtis? O apaštalas Paulius ir visi apaštalai juo džiaugiasi, o su jais – visi tie, kuriems tenka nešti kryžių. Kodėl taip yra? Išmintingi vyrai pastebėjo didžiulę kryžiaus reikšmę, labai jį vertino ir džiaugėsi, kad jiems teko jį nešti. Jie jame matė vietoj pažeminimo didybę, vietoje negarbės – šlovę ir gyrėsi juo, kaip giriamasi nuostabiu papuošalu ir apdovanojimu. O, kad mums Viešpats dovanotų tokį suvokimą, kad suprastume ir pajustume kryžiaus jėgą ir pradėtume juo girtis!

Viešpats mus išgelbėjo savo mirtimi ant kryžiaus, mus sutaikė su Dievu Tėvu, mums dovanojo maloningas dovanas ir dangišką palaimą. Toks yra Viešpaties kryžius. Kiekvienas iš mūsų tampame Jo Kryžiaus gelbstinčios jėgos dalininkais ne kaip kitaip, o tiktai nuosavo kryžiaus dėka. Kai savąjį kryžių siejame su Kristaus Kryžiumi, tai Jo Kryžiaus jėga ir veikimas pasiekia mus, Jis tampa savotišku kanalu, kuriuo iš Kristaus Kryžiaus mums teka įvairios tobulos dovanos. Todėl mūsų kryžiai išgelbėjimo procese lygiai tiek pat būtini, kiek būtinas ir Kristaus Kryžius. Nerasime nė vieno išgelbėto, kuris būtų nenešęs kryžiaus. Kiekvienam iš mūsų yra skirtas savas kryžius, kad būtume netoliese mus gelbstinčio Kristaus Kryžiaus. Tad pažvelkime aplink save, išvyskime savo kryžių, neškime jį, kaip pridera, siedami jį su Kristaus Kryžiumi. Tuomet ir būsime išgelbėti. Ne kiekvienas noriai neša savo kryžių, ne kiekvienas žiūri į jį per Kristaus Kryžių, ne kiekvienas jį skiria išsigelbėjimui, todėl ne kiekvieną jis gelbsti. Pasiaiškinkime, kaip reikia jį nešti, kad taptų gelbstinčia jėga.

Yra daug ir įvairių kryžių, kuriuos galima suskirstyti į tris pagrindinius tipus: išoriniai kryžiai (įvairios nelaimės ir liūdesiai, žemiško gyvenimo karti lemtis); vidiniai, atsirandantys, bekovojant su aistromis ir geismais, siekiant gėrio; dvasiškai maloningi, skiriami tobulai ištikimiems Dievo valiai. Išoriniai kryžiai – patys sudėtingiausi, ir įvairiausi. Jie sutinkami visuose mūsų gyvenimo keliuose ir beveik kiekviename žingsnyje. Jiems priklauso liūdesys, sielvartas, bėdos, nelaimės, ligos, artimųjų netektis, nesėkmės darbe, įvairūs sunkumai ir nuostoliai, šeimyniniai nemalonumai, nepalankūs išorės santykiai, įžeidimai, šmeižtas ir visa žemiška dalia, kuri esti visiems nelengva. Kas neturi bent vieno iš šių kryžių? Jų negali nebūti. Jų nepadeda išvengti nei visuomeninė padėtis, nei turtas, nei šlovė ar didybė. Jie suaugę su mūsų žemiška egzistencija nuo tos minutės, kai mums užsidarė rojus žemėje ir neišnyks iki tol, kol neatsidarys dangiškasis rojus.

Jei norime, kad šie kryžiai būtų mums išganingi, visi juos neškime pagal Dievo valią ir kiekvienas atskirai. Viešpats taip sutvarkė, kad žemėje nieko nėra be kančios ir sunkumų todėl, kad žmogus neužmirštų, kad jis yra tremtinys ir gyventų žemėje ne kaip gimtinėje, bet kaip keliauninkas ir ateivis svetimoje šalyje ir stengtųsi sugrįžti į savo tikrąją tėvynę. Kai tiktai žmogus nusidėjo, tuojau pat buvo išvarytas iš rojaus ir jį apniko įvairūs liūdesiai, nepritekliai, nepatogumai. Jis turi žinoti, kad yra ne savo vietoje, o atlieka bausmę, ir rūpintųsi ieškoti gailestingumo, kad galėtų sugrįžti į jam paskirtą vietą.

Matydami liūdesį, nelaimes ir ašaras, nesistebėkime, bet kantriai visa tai iškentėkime. Taip reikia. Nusikaltėliui ir nepaklusniajam netinka gerovė ir laimė. Priimkime visa tai į savo širdį ir geranoriškai neškime savo kryžių. Tačiau, kodėl vieno kryžius sunkesnis, o kito lengvesnis? Kodėl vieną persekioja įvairios bėdos, o kitas visiškai laimingas? Jei tai bendra lemtis, tai ji turi būti be jokių išimčių ir padalinta visiems vienodai. Juk taip ji ir yra padalinta. Pasižiūrėkime ir pamatysime. Dabar mums sunku, o kitiems vakar buvo sunku arba bus rytoj, dabar jiems Viešpats leidžia pailsėti. Kodėl skaičiuojame valandas ir dienas? Žvelkime į visą gyvenimą, nuo pradžios iki pabaigos ir pamatysime, kad visiems būna sunku ir labai sunku. Suraskite, kas visą gyvenimą džiūgautų? Net karaliai dažnai nemiega naktimis apsunkus širdims. Dabar mums sunku, o ar anksčiau mes neturėjome džiugių dienų? Dievas duos, ir vėl jų sulauksime. Pakentėkime! Virš mūsų pragiedrės dangus. Gyvenime, kaip gamtoje. Būna giedrų ir apsiniaukusių dienų. Ar buvo kada nors, kad lietaus debesis nenueitų? Negalvokime taip apie savo vargą, o guoskime save viltimi.

Būna sunku. Tačiau, ar tai be priežasties? Prisiminkime, kad yra Viešpats, kuris mumis tėviškai rūpinasi ir akių nuo mūsų nenuleidžia. Jei mus ištinka koks nors skausmas, tai pagal Jo valią ir sutikimą. Tiktai Jis mums siunčia jį, nes tiksliai žino ką, kam, kada ir kaip siųsti, ir siunčia mūsų labui. Todėl, kai ištinka mus liūdesys, apsižvalgykime ir pamatysime gerus Dievo norus. Galbūt nori išdildyti kokią nors nuodėmę arba sulaikyti nuo negero darbo, apsaugoti mažesniu liūdesiu nuo didesnio, suteikti progą parodyti Viešpačiui kantrybę ir ištikimybę, kad paskui parodytų Savo gailestingumą ir šlovę. Kažkas iš viso šito tenka ir mums. Bandykime suprasti, kas būtent, ir tai uždėkime ant savo žaizdos kaip tvarstį, ir nuslops jos skausmas. Jei ir nepavyktų aiškiai pastebėti, ką nori Dievas mums dovanoti per skausmą, tai supraskime, kad, kas yra iš Dievo, viskas mūsų naudai, ir nusiraminkime: „Taip nori Dievas. Pakentėk!“ Ką Dievas baudžia, tas Jam kaip sūnus! Labiausiai sutelkime dėmesį į savo dvasinę būseną ir į amžinąjį likimą. Jei mes nuodėmingi, tai džiaukimės, kad atėjo liūdesio ugnis, kuri išdegins mūsų nuodėmes. Mes į liūdesį žiūrime žemiškai, tačiau, persikeldami į kitą gyvenimą, stosime prieš teismą. Pažvelkime į amžinąją ugnį, paruoštą už nuodėmes. Ir iš ten pažiūrėkime į savo liūdesį. Jeigu ten teks būti nuteistajam, tai kokį liūdesį nesutiktume išgyventi čia, kad netektų patekti ten. Sutiktume, kad kasdien mus čia pjaustytų ir degintų, kad tiktai nepatektume į nesibaigiančias kančias. Ar ne geriau ten nepatirti to, bet dabar išgyventi didesnį liūdesį, kad per jį išsigelbėtume nuo amžinosios ugnies. Patys sau pasakykime, kad tiktai už nuodėmes mums siunčiami tokie smūgiai, ir dėkokime Viešpačiui, kad Jo malonė mus veda į atgailą. Paskui vietoje bevaisio pergyvenimo atpažinkime, kokia tai nuodėmė, gailėkimės ir nebenusidėkime. Kada taip pasielgsime, galėsime pasakyti: „Per mažai man už visa tai. Už savo nuodėmes esu nusipelnęs daugiau!“

Jeigu tenka išgyventi sielvartą ir liūdesį, kantriai kentėkime ir dėkingai juos priimkime iš Viešpaties rankų kaip vaistus nuo nuodėmių, kaip raktą, atidarantį Dangaus karalystės vartus. Nemurmėkime, kitiems nepavydėkime ir nepasiduokime beprasmiam sielvartui. Liūdint būna taip, kad žmogus pradeda murmėti, kitas visai sutrinka ir puola į neviltį, o trečias paskendęs savo sielvarte daugiau nieko nedaro, bet tiktai liūdi, nesistengia savo mintis nukreipti į kryžių ir nepakylėja savo širdies liūdesio link Dievo. Tokie žmonės deramai nepasinaudoja jiems siunčiamais kryžiais ir tuo laiku, kad gelbėtų save. Tokiu būdu Viešpats mums į rankas duoda gelbėjimosi priemones, o mes jas atmetame. Jei ištiko bėda ir kančia, jau nešame kryžių. Elkimės taip, kad tas kryžius būtų mums kaip išgelbėjimas, o ne pražūtis. Juk iš mūsų nereikalaujama kalnus nuversti, o tiktai truputį pakeisti mąstyseną ir nuostatas. Sužadinkime savyje dėkingumą, nuolankumą, gailėkimės ir keiskime gyvenimą. Jei susilpnėjo tikėjimas, stenkimės jį susigrąžinti ir tai bus mūsų bučinys į Dievo ranką. Jei nematome sielvarto ryšio su nuodėmėmis, išsivalykime savo sąžinės akis ir jį išvyskime, apverkime nuodėmes ir atgailos ašaromis palaistykime sielos liūdesio sausrą. Nepamirškime, kad dabartinis skausmas išperka mus iš amžinosios ugnies, prisiminkime, kad už dabartines mažas bėdas bus atlyginta Viešpaties. Argi visa tai per daug ir per sunku? Tokie pamąstymai yra kaip gijos, kuriomis mūsų kryžius siejasi su Kristaus Kryžiumi, iš kurio mums srūva išganinga jėga. Be to mūsų kryžius mus tiktai spaus, o pagalbos jokios nebus, nes jis atskirtas nuo Kristaus Kryžiaus. Tuomet mūsų kryžius nebus mums išsigelbėjimas ir mes negalėsime džiaugtis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiumi. Tad būkime išmintingi ir savo sielvarto bei liūdesio laiką išgyvenkime su ramia, dėkinga ir atgailaujančia kantrybe. Tik tuomet pajusime išganingą savojo kryžiaus veikimą ir džiaugsimės jo našta, per jį matydami šlovės šviesą, išmoksime girtis ne tiktai ateities, bet ir dabarties jo subrandintais vaisiais.

Vidiniai kryžiai sutinkami mums bekovojant su įvairiomis aistromis ir norais bei geismais. Apaštalas sako: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Nukryžiavo? Vadinasi buvo kryžius, ant kurio jie nukryžiavo savo aistras ir geismus. Nukryžiuoti aistras – jas nukenksminti, nuslopinti, išnaikinti. Jei žmogus kelis kartus nugali aistrą, ją nukenksmina; jei dar kelis kartus nugali, ją nuslopina; jei dar nugali, – visiškai sunaikina su Dievo pagalba. Kadangi ši kova yra labai sunki ir skausminga, todėl ji iš tikrųjų yra kryžius, kuris mūsų viduje pastatytas. Kovojant su aistromis, kartais atrodo, kad rankos yra prikaltos prie kryžiaus, erškėčių vainikas ant galvos uždėtas, pradurta širdis. Taip būna sunku ir skausminga.

Sunkumų ir skausmo negali nebūti, nes aistros iš esmės yra mums svetimos, jos, atėjusios iš išorės, taip pritapo prie kūno ir sielos, kad jų šaknys prasiskverbė į visus organus. Bandai jas išrauti, skauda. Tai panašu į auglį, kuris yra svetimkūnis, bet mūsų kūne išleidžia šaknis. Neišpjausi jo, neišgydysi. O kai pjauni, skauda, bet tas skausmas grąžina sveikatą. Jei paliktume neišpjautą, skaudėtų, o liga toliau progresuotų ir mus ištiktų mirtis. Taip pat yra kovojant su aistromis, jų išgyvendinimas yra skausmingas, bet išganingas. Jei jos liktų mumyse, mums keltų įvairius sunkumus, skausmą, kančias, tačiau ne išgelbėjimą ir vestų į dvasinę mirtį, nes: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Rom 6, 23). Ar yra nors viena aistra, kuri būtų neskausminga? Pyktis degina, geismas atpalaiduoja, šykštumas valgyti ir miegoti neleidžia, išdidumas pražūtingai graužia širdį, bet kuri kita aistra – neapykanta, įtarumas, pataikavimas – mus kankina. Taigi, gyventi su aistromis tas pat, kaip basam vaikščioti peilio ašmenimis arba per žaižaruojančias anglis, arba būti žmogumi, iš kurio širdies dėlės siurbia kraują. Kol yra savimeilė, tol bus ir aistros, nes ji yra aistrų motina, kuri be savo dukterų nebūna. Tiktai jos ne kiekvienam vienodai pasireiškia, bet sukelia kančias – ne išganingas, bet pražūtingas. Žmogus su aistromis kamuojasi ir žūsta. Ar ne geriau susiimti ir kovoti su jomis, nors ir kenčiant. Ta kančia bus išganinga. Reikia kovoti su aistromis ir kirsti iš peties. Skaudės, bet pajusime malonią paguodą, tarsi sutvarsčius skausmingą žaizdą. Nugalėjus pyktį, ateina ramybė. Kai mus įžeidžia, sunku nugalėti save ir atleisti. Tačiau atleidus, atrodo, kad pasaulį nugalėjai, o kai keršiji, nerandi ramybės. Nuslopinus aistras, galima pamatyti dievišką šviesą. Kova su jomis kelia liūdesį. Aistra mus žudo, o kova gydo ir gelbsti. Kiekvienam, kankinamam aistrų, galima pasakyti: „Tu žūsti ant aistrų kryžiaus“. Sugriauk tą kryžių ir paimk kitą – kovok su aistromis – nukryžiuok jas ir tai bus išganinga.

Reikia stebėtis mūsų aklumu. Būna, kad kenčiame nuo aistros ir vis tiek jai nuolaidžiaujame, nors matome, kad darome sau žalą. Tai – nepateisinamas priešiškumas sau. Kitas pabando kovoti su aistra, tačiau, kai ji tik sukyla, pasiduoda. Nesuprantamas žmogaus moralinių jėgų silpnumas.

Pataikavimo ir saviapgaulės esmė ta, kad aistra už nuolaidžiavimą žada kalnus malonumų, o kova nieko nežada, bet viską duoda. Pabandykite ir įsitikinsite. Bėda ta, mes nerandame savyje jėgų, nes gailime savęs. Tai – pats klastingiausias mūsų priešas, nes žudome save. Darome bloga ir vis daugiau jo norime daryti. Dėl to blogis didėja ir artina pražūtį.

Apsispręskime, mielieji, ir didvyriškai save nukryžiuokime, nes tai sunaikins mūsų aistras ir geismus. Atmeskime savęs gailėjimą ir priimkime kankinystę. Kreipkimės į savo širdies gydytoją, kuris savo mylimiems žmonėms daro skausmingas, bet išganingas operacijas. Sunku nurodyti konkretų kovos su aistromis būdą, nes jų yra įvairių. Pradžioje reikia imtis konkrečių veiksmų, ir paaiškės tolimesnis kovos būdas. Ramybė, džiaugsmas ir šviesa, kuri atsiranda širdyje nugalint aistras, sustiprins kiekvieną toje kovoje nuo pat pradžių, vos tik pradėjus tą kovą, ir vis augs bei didės, kol pagaliau širdis visiškai nurims, nes joje apsigyvens Dievas, nes ši kova bus laimėta. Tuomet visiškai bus aišku, kad kryžius yra gyvybės medis. Ateik pas jį, apkabink jį, prisiglausk prie jo lūpomis ir gerk iš jo gyvybės syvus. Kiekvienos aistros nugalėjimas bus panašus į kryžiaus gyvybės syvų gėrimą. Kokia nuostabia savybe pasižymi savęs nukryžiavimas! Jis lyg kažką atima, bet ir duoda; jis kažką nukerta, bet ir priaugina; jis kažką užmuša, bet ir atgaivina kaip Kristaus Kryžius, kuriuo buvo nugalėta mirtis ir dovanotas gyvenimas. Tai – be galo sunkus darbas!!! Pirmasis žingsnis ypač sunkus, nes tai – savęs nugalėjimas, pasiryžimas kovai, o paskui būna vis lengviau. Kuo toliau, tuo supratimas auga ir priešas silpnėja. Taigi, ir dvasinėje kovoje reikia tik pradėti, o toliau pati kova mus skatins lengvės. Kuo uolesnė ir guvesnė bus kova, tuo ji greičiau pasibaigs ir ateis ramybė. Jei trūksta jėgų tą kovą pradėti, melskimės. Viešpats atsiųs jėgų. Įsisąmoninkime, kad gyvenimas su aistromis yra pražūtingas. Paskatinkime save kuo greičiau išeiti iš jų tamsos į laisvės šviesą. Geriausia išpažinti savo negalią Viešpačiui, belskimės į Jo gailestingumo duris, prašydami pagalbos. Ir ji ateis! Pažvelgs į mus Viešpats, uždegs norą kuo greičiau pasiruošti kovai su aistromis ir bus kartu su mumis.

Kalbėti apie ištikimybės Dievo valiai kryžius yra labai sunku, nes tam reikalui paprasčiausiai trūksta kompetencijos, nes juos neša tobuliausi krikščionys, todėl ir kalbėti galėtų aiškiausiai. Apie šiuos kryžius nekalbėti negalima, nes kai kas, įveikęs vieną ar kitą aistrą, bando nusiraminti ir mano, kad jau viskas padaryta.

Jei esi apsivalęs nuo aistrų, dabar save švarų paaukok Viešpačiui kaip švarią ir neydingą auką, kokia pridera Jam, Tyriausiajam. Pažvelkime į Golgotą. Ten stovėjo išmintingojo plėšiko kryžius, kuris buvo apsivalymo nuo aistrų kryžius, o Viešpaties Kryžius yra tyros ir neydingos aukos kryžius. Ir jis yra neprieštaraujančios, visiškos, negrįžtamos ištikimybės Dievo valiai vaisius. Kas užkėlė ant to kryžiaus mūsų Gelbėtoją? Tiktai ištikimybė. Getsemanės sode Viešpats Jėzus Kristus meldėsi, kad pro šalį praeitų ta taurė, bet ryžtingą ir galutinę nuostatą išsakė taip: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mt 26, 39)! Nuo Jo žodžių „Aš esu“ suklupo atėjusieji Jį suimti. Bet paskui visgi Jį surišo. Kodėl? Todėl, kad Jis Pats Save pirmiau surišo ištikimybe Dievo valiai. Po kryžiumi visa kūrinija sudrebėjo ir mirusieji prisikėlė, o Jis nejudėdamas kabojo ant kryžiaus, nes Savo Dvasią atidavė Dievui. Tokie ir visi tie, pasiekę aukščiausią tobulumo laipsnį, galintys lygiai taip pat aukotis. Jie visi yra nukryžiuoti, kaip sakoma, pagal Dievo valią. Pagal ją yra prikaltas bet koks jų nuosavas judesys, mintis ir noras. Jie, kaip paprasti žmonės, visiškai neturi savojo „aš“, jis yra miręs, paaukotas Dievo valiai. Kas juos skatina taip veikti? Dievo mostas, Dievo įkvėpimas, kurio vedami jie vadovaujasi savo veikloje. Apaštalas Paulius sako: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19–20). Kai jis nukryžiavo save Kristui – jis apaštalas, tobulas vyras nustojo gyventi pats, bet jame gyveno Kristus, arba jis atsirado tokioje padėtyje, apie kurią rašo kitoje vietoje: „Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti“ (Fil 2, 13). Tai – krikščioniškosios tobulybės viršūnė, kurią gali pasiekti žmogus. Visi tie, kurie pasiryžta siekti jos, dažniausiai konfliktuoja su žemiška tvarka, kenčia persekiojimus, arba pasišalina į dykumas, tačiau jų vidinis pasaulis visada yra vienybėje su Dievu. Juo vieninteliu jie gyvena ir veikia, slėpdamiesi giliausioje vidinėje tyloje, visiškai atsisakydami savų iniciatyvų. Sakoma, kad pačiuose aukščiausiuose mūsų atmosferos sluoksniuose neveikia žemės stichija. Ten ramiai vyrauja viena pasaulinė stichija. Tai – savęs nukryžiavusio Kristui įvaizdis, kada žmogus nustoja gyventi savo gyvenimą ir atsiduoda tik Kristumi, arba kitais žodžiais pasakius, save paaukoja ant ištikimybės Dievo valiai kryžiaus, kuri paneigia visas asmenines nuostatas ir galimus veiksmus.

Kai kas mano, kad krikščionybė yra tas pats, kaip ir kiti gyvenimo būdai. Taip nėra. Ji prasideda atgaila, subręsta kovoje su aistromis, baigiasi savęs nukryžiavimu Kristui, pasinėrimu į Dievą. Apaštalas sako: „Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Čia viskas vyksta viduje, nematomai kitiems žmonėms ir vadovaujant tiktai sąžinei bei Dievui. Išorė šiuo atveju yra niekas. Ji yra kaip geras apvalkalas, bet ne svarbiausias liudininkas ir ne vidinių veiksmų katalizatorius. Gražus, tvarkingas išorinis elgesys tėra tiktai karsto, kuris pilnas kaulų, išorė!

Tai žinodami ir matydami, mielieji, stokime po Golgotos kryžiais ir pradėkime save tapatinti su jais ir juos su savimi ir žiūrėkime, kuris kam tinka. Simonas Kirėnietis, nešęs Kristaus Kryžių, yra įvaizdis tų kryžiaus nešėjų, kurie veikiami išorinių liūdesių ir netekčių. Kam atstovauja nukryžiuotas išmintingas plėšikas ir kam Kristus ant kryžiaus? Pirmasis yra kovojančio su aistromis įvaizdis, o Viešpats – tobulas vyras, nukryžiavęs save Dievo ištikimybei. O kieno įvaizdis yra piktasis plėšikas? Jis – įvaizdis tų, kurie pataikauja aistroms. Aistros juos kamuoja, kankina, kryžiuoja mirčiai, nesuteikia jokio džiaugsmo ir jokios geros vilties. Įvertinkime save, kas mes esame – ar Simonas Kirėnietis, ar išmintingasis plėšikas, ar Kristaus sekėjas, ar piktasis plėšikas. Kokį save atrasime, tokios ir pabaigos laukime. Tiktai išmeskime iš galvos mintį, kad nerūpestingai gyvendami galime tapti tokie, kokie privalome būti Kristuje. Jei nerūpestingumo ir pasitaiko, tai visiškai atsitiktinai, nes gyvenimo pagrindinis skiriamasis bruožas yra kentėjimai – vidiniai ir išoriniai, savanoriški ir priverstiniai. Nerūpestingumas yra netiesaus kelio liudininkas, o liūdėjimas – teisaus kelio. Tad pamąstykime apie tai ir džiaukimės, nešdami savo kryžių! O kas nerūpestingiesiems? Jiems – Abraomo žodis turtuoliui pagal Evangelijos palyginimą: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“. Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus“.

Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą“. Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų“. Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 16, 19–31). Čia mes linksminamės, o kiti kenčia dėl Kristaus ir Jo įsakymų. Aname pasaulyje bus priešingai: einantieji kryžiaus keliu linksminsis, o besilinksminusieji kentės. Gali kai kas prieštarauti: „Argi negalima pasilinksminti, arba sau suteikti kokį nors malonumą“?. Bėda ta, kad linksmybės būna visų pirma, o po to tik tai, kas svarbiausia. O kai kam svarbiausi reikalai – šiandien balius, rytoj vakarėlis, vėliau įvairios linksmybės, tušti pokalbiai su draugais, visokios atrakcijos. Apie tai, kas svarbiausia gyvenime, kaip pasiekti tai, kuo privalo būti tikrasis krikščionis, nebelieka net laiko pagalvoti. Kokio atlygio tuomet galima laukti po tokio gyvenimo? Atrodytų, kad mūsų vidus pats savaime links link Kristaus, nekreips dėmesio į mūsų išorines nuotaikas?! Kaip jis gali bręsti? Ar gali žvakė degti vėjuje? Ar galima sveikai gyventi vartojant nuodus? Aišku, kad ne. Jei norime gero sau, atmeskime nerūpestingumą, stokime į kryžiaus ir atgailos kelią, susideginkime nukryžiavimo ugnyje, grūdinkime save atgailos ašaromis, tuomet tapsime auksu arba sidabru, arba brangakmeniu, ir, atėjus laikui, būsime paimti amžinybės Savininko, kaip Jo šviesiausių rūmų papuošalai.

Parengė dr. Julius Gvergždys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija