2013 m. balandžio 26 d.    
Nr. 17
(2041)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Išnašos

Žvilgsnis į lietuvininkų kraštą

Kelios draugiškos pastabos apie Algirdo Antano Gliožaičio knygą „Mažosios Lietuvos žemė XVIII – XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose“

Gintautas Ereminas

Kovo 19 dieną Lietuvos istorikų bendruomenei ir visiems besidomintiems Mažosios Lietuvos istorija buvo pristatyta topografo, kartografo, žemėtvarkininko, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) nario Algirdo Antano Gliožaičio istorinė studija Mažosios Lietuvos žemė XVIII – XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose. Tai – neeilinė knyga Mažosios Lietuvos tematika. Ji užima garbingą vietą tarp tokių monumentalių veikalų, kaip D. Kauno Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida 1547–1940 (1996), A. Matulevičiaus Mažoji Lietuva 18 amžiuje: lietuvių tautinė padėtis (1989), A. Juškos Mažosios Lietuvos mokykla (2003), M. Gelžinio Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva (1996), P. Žostautaitės Klaipėdos kraštas 1923-1939 (1992), I. Lukšaitės Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: 16 amžiaus trečias dešimtmetis–17 amžiaus pirmas dešimtmetis (1999), L. Citavičiūtės Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai (2004), N. Kitkausko ir L. Kitkauskienės Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje (2002).

Minėta studija yra išskirtinė dėl kelių priežasčių. Jos vertę didina pirmą kartą į vieną vietą surinkti žinomi ir nežinomi žemėlapiai. Juose Mažoji Lietuva pažymėta užrašu Mažoji Lietuva, Lietuvos departamentas, Lietuva ar tiesiog Lietuviai. Skaitytojas pastebės, kad daugelyje žemėlapių didžioji Karaliaučiaus krašto dalis kartu su Klaipėdos kraštu yra vadinama Lietuvos vardu. Pavyzdžiui, prieš Pirmąjį pasaulinį karą išleistame Vokietijos administracinio suskirstymo žemėlapyje Gumbinės apygardos teritoriją žymi užrašas Litauen – Lietuva. 1886 metais išleistame vokiečių istoriko ir kartografo J. G. Droyseno sudarytame žemėlapyje Šv. Romos imperija apie 1000 metus (56 pav.) žemės tarp Nemuno ir Vyslos vadinamos aisčių žemėmis, viršutinėje dalyje užrašyta lietuviai, apatinėje – prūsai. Panašiai yra ir žemėlapyje Vokietija iki 1137 metų (57 pav.). Pateiktieji žemėlapiai - labai vertinga parama tiems, kam rūpi Lietuvos interesai Rusijos valdomame Karaliaučiaus krašte.

Studijos chronologinės ribos – XVII-XX amžiai, nors ji galėtų prasidėti ir XVII amžiumi. Pasak MLRT pirmininko V. Šilo, joje galėjo būti C. Henenbergerio 1679 metų ir M. Pretorijaus 1681 metų žemėlapiai, kuriuose Klaipėda yra įvardijama Kleypeda, o ne Memeliu, kaip skelbtuose vėlesnio laikotarpio žemėlapiuose. Studijos autoriaus liko nepastebėtas ir Šilutės muziejuje saugomas 1629 metų žemėlapis, kuriame Tilžė vadinama Tilse, o ne Tilzit.

Studijoje plačiai, remiantis dokumentais, pasakojama apie lietuvininkų kovas už lietuvių kalbos teises, jų suartėjimo su Didžiąja Lietuva siekius. Nušviečiama tuometinė politinė padėtis Rytprūsiuose, Vokietijoje. Gerai išnagrinėtos Versalio taikos politinės konferencijos peripetijos, vadinamasis prancūzmetis Klaipėdos krašte. Parodoma, kad Prancūzija ignoravo lietuvinininkus ir jų interesus ir protegavo Lenkiją, kuri visais įmanomais būdais stengėsi įsitvirtinti Klaipėdoje. Iškalbingas skelbiamas dokumentas, kuriame 1922 metais Prekybos rūmų pirmininko vadovaujami vadinamieji freištatininkai (p.244) atvirai deklaravo, kad mes esame pasirengę leisti (...) Lenkijai laisvai ir nekliudomai naudotis mūsų geležinkeliais, vandens keliais, Klaipėdos uostu. Lenkai į tai reagavo parengdami Pagrindinius Klaipėdos miesto konstitucijos punktus (126 pav.). Beje, įgyvendinant Laisvojo Klaipėdos miesto idėją, 1922 metais buvo sukurtas jo herbas ir vėliava (p.248). Pastaroji MLRT pirmininko V. Šilo pastebėjimu kažkodėl labai panaši į dabartinę Klaipėdos vėliavą.

Vertingos yra studijoje skelbiamos lietuvininkų ir jų organizacijų dokumentų faksimilės ar jų perspaudai. Pavyzdžiui, lietuvininkų peticijos Prūsijos karaliams dėl lietuvių kalbos teisių, Prūsų tautinės komisijos Pašaukimas Lietuvininkai, pabuskit! (p.209–211), Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto vokiečių kalba išplatintame atsišaukime Klaipėdos krašto piliečiai (p. 252). Pastarajame sakoma: Turime pasirinkti Lietuvą ar Lenkiją (...). Kas sako, kad nėra jokio lenkiško pavojaus, tas yra Lenkijos agentas (...). Su šitais išdavikais atsiskaitymo valanda dar ateis. 1923 metų sausio 9 dieną Komiteto manifestas praneša: Per ilgus šimtmečius mūsų kraštas vergavo kitiems. Bet ir šiandien mes svetimųjų spaudžiami už tai, kad lietuvininkais gimę, jais norime ir būt (...). Nuo šiandien visą krašto galybę ir vyriausią valdžią paimame į savo rankas. Istorikams gerai žinoma labai svarbi Klaipėdos krašto seimo 1923 metų deklaracija (Vieningai nutariame prisijungti prie Lietuvos Respublikos). Skaitytojas dabar pamatys visą šio dokumento faksimilę (136 pav.).

Įvykus sukilimui ir Antantės valstybėms pripažinus Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybei de fakto prancūzai reikalavo, kad Klaipėdos uostą administruotų komisija, kurioje būtų Lenkijos atstovas, o jūrų uoste būtų Lenkijai 99 metams išnuomota atskira zona. Kai Klaipėdos klausimą ėmė svarstyti Tautų Sąjunga, Lenkija ir čia priešinosi siūlomam Klaipėdos konvencijos projektui, todėl priimtame nutarime neatsižvelgta į visus Lietuvos lūkesčius. Studijoje skelbiamos Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio, jo suvažiavimo Pareiškimas ir Rezoliucija Mažosios Lietuvos klausimu (p.451–455). Šiuose dokumentuose teigiama, kad Visomis progomis lietuviai yra priėmę rezoliucijas, reikalaujančias (...) laisvės visai etnografinei Lietuvai (...). Turėta galvoje ir Didžioji , ir Mažoji Lietuva (...). Galima padaryti išvadą, kad nei Vokietija, nei Lenkija, nei SSRS neturi teisinio pagrindo pretenzijoms į Mažąją Lietuvą.

Pasak MLRT pirmininko V. Šilo, kelių autorių (ir Klaipėdos istorikų), yra teigiama, kad Klaipėdos krašto sukilimas buvo inicijuotas, rengiamas, įgyvendinamas Kaune, kad lietuvininkai geriausiu atveju buvo šio lemtingo įvykio statistai. Akcentuojama, kad Klaipėdos krašto sukilimas buvo surengtas su Vokietijos ir Sovietų Rusijos parama. Studijos autorius pateikia dokumentų, įvardija daugybę faktų įrodančių, kad buvo ne taip. Ypač svarbų vaidmenį įvairiais sukilimo etapais suvaidino E. Simonaitis, M. Jankus, V. Šaulinskas, J. Vanagaitis...

Iš tikrųjų Vokietijos parama buvo tik pasižadėjimas nesikišti į sukilimą. Sovietų Rusijos požiūris į galimą sukilimą buvo zonduojamas, tačiau jis vykdytas be jos žinios. Pastaroji norėjo, kad kraštas būtų atiduotas Vokietijai, kurioje, pasak Rusijos, brendo socialistinė revoliucija. Ji stengėsi destabilizuoti Lietuvos Respubliką ir išprovokuoti joje valdžios krizę. Skaitytojui pirmą kartą pateikiama dokumentų apie Sovietų Rusijos ir jai pavaldžios Lietuvos komunistų partijos reakciją į įvykdytą sukilimą. LKP (b) iškalbingai skelbė: Lietuva okupavo Klaipėdos kraštą. Kad pridengti okupavimą, padaryta sukilimo komedija (p. 336). Lietuvos komunistų partijos vadovas V. Mickevičius-Kapsukas kvietė: Kovokime už Klaipėdos krašto laisvo atsiskyrimo nuo Lietuvos teisę (p. 311).

Studijoje dar paliestas Mažosios Lietuvos gyventojų genocido klausimas. Tiesa, skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad jį Lietuvoje pirmą kartą iškėlė mažųjų partijų „Apskritasis stalas“ 1997 metais. Kaip teigia MLRT pirmininkas V. Šilas, iš tikrųjų pirmasis buvo disidentas Petras Cidzikas, kuris per savo 1989 metų pasninko akciją Katedros aikštėje pareikalavo, kad SSRS įvykdytas genocidas būtų pasmerktas. Studija baigiama didžiųjų antihitlerinės koalicijos valstybių vadovų veiksmų aptarimu (Atlantos chartija, Teherano ir Potsdamo konferencija). Pristatoma lietuvių, gyvenančių Karaliaučiaus srityje, padėtis.

Knyga Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose išleista nedideliu, tik 500 egzempliorių tiražu. Tikėtina, kad kada nors išeis pakartotinis, pataisytas ir papildytas jos leidimas. Norėtųsi, kad tuomet daugelis publikuojamų žemėlapių būtų išspausdinti spalvotai. Kai kurie iš dabar publikuojamų yra prastokos kokybės (4, 12, 27, 48 pav. ir kiti). Galbūt autorius disponavo tik internete skelbiamais žemėlapiais (reikėtų susirasti originalus). Studijoje daug prastokos kokybės nuotraukų (reikėtų paieškoti geresnių arba turimas retušuoti). Turime kai kurių pastebėjimų is studijos turiniui.

Didelę istorinių Rytprūsių žemėlapių apžvalgą yra parašęs ir paskelbęs Mažosios Lietuvos Enciklopedijoje, laikraščiuose „Lietuvos aidas“ ir „Donelaičio žemė“ Mažosios Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius. Klaipėdos krašto klausimų autoritetai yra istorikė P. Žostautaitė ir M. Gelžinis, o Mažosios Lietuvos švietimo klausimu – A. Juška. Manytume, kad A. A. Gliožaitis jų darbais rėmėsi. Deja, studijoje pasigendame nuorodų į šiuos darbus.

Studijoje pastebėti ir keli atsargūs prieštaravimai. Antai, informuojama, kad 1944 metų pabaigoje Vilniaus universiteto Fizinės geografijos katedrai pavesta sudaryti Mažosios Lietuvos žemėlapį su lietuviškais vietovardžiais (p. 409). O kitoje studijos vietoje rašoma: Galima teigti, kad po karo paskleistas gandas, jog J. Stalinas siūlęs A. Sniečkui Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos SSR (p. 415). MLRT pirmininkas V. Šilas knygoje Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas (sud. D. Bakanienė, 1996)  yra paminėjęs, kad toks siūlymas buvo. A. A. Gliožaitis yra Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys. Taigi, pasak pirmininko V. Šilo, tikėtasi, kad savo organizacijai jis bus paskyręs daugiau negu vieną pastraipėlę. Pavyzdžiui, bus paminėjęs, kad ji išleido žemėlapį Karaliaučiaus kraštas – etninė lietuvių ir prūsų žemė arba pateikęs jos 2000 metais parengtą užsienio ir Lietuvos vadovams skirtą kreipimosi dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo faksimilę. Paminėtos kelios draugiškos pastabėlės jokiu būdu neneigia A. A. Gliožaičio studijos svarbos. Autorius, vienas atlikęs nemažo mokslininkų būrio vertą darbą, radęs ir paskelbęs daug vertingos archyvinės medžiagos, nusipelno didelių pagyrų ir skaitytojų dėmesio.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija