Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Bet kokia kaina!

Gintaras Visockas

Seimas pritarė siūlymui rengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo ir dvigubos pilietybės įteisinimo. Jo tikslas – išsaugoti Lietuvos piliečius, lietuvius, kur jie begyventų. Jeigu tas straipsnis bus pakeistas, jeigu referendumas vyks pagal Seimo nario Artūro Paulausko scenarijų, praradimai bus dar didesni. Dabartinis Konstitucijos 12 straipsnis tarsi kviečia lietuvius sugrįžti, nes grasina nubausti kitą šalį įsimylėjusiuosius, o jeigu jis bus pakeistas, atriš jiems rankas: gyvenkite svečiose šalyse, negrįžkite į Lietuvą, bet naudokitės jos teikiamomis gėrybėmis. Emigrantų (nesvarbu – lengvabūdiškai jie išvyko iš Lietuvos ar skurdo, nedarbo slegiami) bandymas reikalauti ypatingų teisių – yra savanaudiškas, Tėvynę prievartaujantis siekis. Ar turės jie dvigubą pilietybę, ar priims naujosios šalies ir praras gimtosios (jeigu referendumas, pavyzdžiui, neįvyks, o jūs jo nepaisysite) pilietybę, vis tiek Lietuvai anksčiau ar vėliau jie bus skaudi netektis. Jei kas mano, kad bus kitaip, tegu atidžiai perskaito šiuos žinomo literatūros kritiko Algimanto Bučio žodžius: Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečioje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba. Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai. Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia. (Algimantas Bučys apie pirmąją, Mindaugo laikų, emigraciją. „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, 2012). Taigi neišvengiamą praradimą teks kompensuoti normaliu gimstamumu (trys vaikai), ženkliai pagerėjusiu gyvenimu Lietuvoje, patriotiniu auklėjimu... Jeigu nesugebėsime arba nenorėsime to padaryti, išgaruosime kaip vandens lašas ant įkaitinto akmens. Deja, nesugebėjimo ir nenoro šiame reikale labai daug. Nenoro daugiau. Daug abejingumo. Šių „vertybių“ prisigraibėme staiga atsivėrus globaliajam pasauliui, tiksliau, pasidavę jo galingiesiems, kurie pripažįsta visai kitas vertybes, daugelį kurių man norisi rašyti kabutėse.

Kai prof. Vytautas Landsbergis metė pirštinę jaunesniajam bendrapartiečiui, šiek tiek tikėjausi diskusijos apie tai, kas man rūpi, kas, mano supratimu, turėtų rūpėti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų šulams ir eiliniams nariams. Deja, girdėjome tik labai abstrakčius, diplomatiškus priekaištus iš vienos pusės, o iš kitos pusės, tiesą sakant, nieko negirdėjome. Andrius Kubilius kaip dirbo savo darbą Seime, taip ir dirbo. Jis beveik nekreipė dėmesio į savo „oponento“ kalbas, kartais pažadėdamas kažkokius pertvarkymus partijoje, būti šiltesnis, dėmesingesnis „eiliniams“. Dvidešimt metų stebiu šią partiją, ilgai maniau, kad esu jos narys be partinio bilieto, tiesiog vienmintis daugeliu pamatinių klausimų. Dalyvauju partizanų, tremtinių renginiuose – ir prof. V. Landsbergis ten: Perlojoje, Nemunaityje, Ariogaloje, Kaune, Vilniuje... Dažniausiai sutinkamas plojimais. Juk vienmintis! Ar tikrai taip? Ar jis – tas, kokiu jį laiko minėtų bendruomenių, organizacijų, susirinkimų žmonės? Seniai tuo pradėjau abejoti, kaip ir daugelis mano pažįstamų, su kuriais ateinu į dabartinius vis stiprėjančius mitingus, ginančius kalbą, tautiškumą, Vilniją, protestuojančius prieš teisėjų, prokurorų savivalę. Jis – jau ne mūsų žmogus, sako jie. Kalba labai diplomatiškai, kad visada būtų galima paneigti, išsisukti, sugrįžti. Toks jis buvo ir pastarojoje „rinkiminėje kampanijoje“: niekaip nesuprasi, ką jis taisytų, keistų partijoje, jeigu būtų išrinktas jos pirmininku. O kokios A. Kubiliaus klaidos? Nejučiomis prisiminiau V. Lenino laiškelius apie J. Staliną, kai šis, pasinaudojęs savo mokytojo negalia, ėmė valdžią į savo rankas. Stalinas grubus, nepaiso kolektyvinės nuomonės! Atsiprašau už šį palyginimą, V. Landsbergis – ne Leninas, o A. Kubilius – ne Stalinas, ir panašumo čia nedaug. Tačiau iš V. Landsbergio tokia proga tikėjausi plačių apibendrinimų apie dabartinę Lietuvą pasaulyje, apie pavojus lietuvių tautai, lietuvių kalbai, teritoriniam vientisumui, nes tokius pavojus mato ne tik „jų“ partijos nariai, bet ir „jų“ rinkėjai. Štai A. Kubilius jokių pavojų nemato. Ar kada girdėjote, pajutote jo susirūpinimą tuo, apie ką žmonės šaukte šaukia mitinguose netoli Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros? Negirdėjote. Tokių pavojų nemato ir V. Landsbergis? Tikriausiai, nes ir jis apie tai nekalba – „rinkiminėje kampanijoje“ buvo tik kažkokios atsargios užuominos apie vadovavimo stilių, apie pertvarkymus partijoje.

Taigi dabartinei valdžiai iškilę du labai svarbūs uždaviniai: dviguba pilietybė bet kokia kaina ir bet kokia kaina pagerinti santykius su Lenkija, pasitelkiant net nacionalinę televiziją – vienintelę jėgą, kuri galėtų užkirsti kelią išdavystei, – jeigu ten nebūtų tokių žurnalistų kaip Virginijus Savukynas, begėdiškai pataikaujančių rezervistams ir palivaikoms. Sudaryta nauja LRT Taryba, išrinktas jos pirmininkas, dar vienai kadencijai patvirtintas generalinis – dabar galima nebijoti, nepaisyti, atsidėkoti už pasitikėjimą, pasitelkiant bestuburius žurnalistus, atvirai pataikaujančius prolenkiškai Lietuvos valdžiai. „Ar geri santykiai su Lenkija – išdavystė? – apsimetęs naivuoliu, klausia žurnalistas. – Atsakykite, pone Audroniau Ažubali, atsakykite, pone Alvydai Medalinskai!“ Primityvu, labai primityvu. Naujoji LRT Taryba turėtų V. Savukynui užkabinti ordiną „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“. Arba uždrausti taip šališkai vesti laidas, kuriose gvildenamos visai Lietuvai aktualios, skausmingos temos. „Lenkijoje dar prieš 18 metų buvo džiūgaujama, kad Lietuvoje jau esanti įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis esąs ryškus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu, už ką vėliau kai kurie iš tų istorikų buvo apkarstyti ordinais „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ (prof., habil. dr. Alvydas Butkus). Lenkijos šovinistai gali vėl džiūgauti: Lietuvoje jau yra ir įtakingų, prolenkiškų žurnalistų.

Nors gegužės 6-ąją LRT „Aktualijų studijoje“ rungėsi trys prieš du, mažuma buvo aiškiai pranašesnė ir morališkai, ir dalykiškai. Prolenkiškiems politikams, atrodo, tas trečiasis labai pakenkė. Kaip sakoma: viens pradės, kits padės, trečias tik maišys. Taip ir atsitiko. Nemiela buvo klausytis ir G. Kirkilo, ir A. Valionio. Pirmasis teisinosi, kad į Varšuvą važiavęs susitikti su Lenkijos parlamentarais (mėgino atnaujinti LLA), dalyvauti šventiniuose gegužės 3-iosios renginiuose ir jokių dovanėlių nevežęs, o antrasis labai apgailestavo, kad Lietuvoje lenkų mažėja, kad Lenkija lietuviškomis mokyklomis rūpinasi žymiai geriau (?!) negu Lietuva lenkiškomis, kad viena lietuvė atsisakė Lietuvos pilietybės, nes jai nebuvo leista pasikeisti pavardės taip, kaip ji norėjusi... Gaila politikų, kurie, kaip ir tas žurnalistas, privalo brėžti generalinę liniją – bet kokia kaina „gerinti“ santykius su Lenkija. Beprasmiška diskutuoti su tais, kurie vykdo stipresniųjų valią, ypač, kai į valdžią prasibrovusieji valstybingumą ir nepriklausomybę keičia į vasalystę. „Istorinės patirties šioje srityje turime iki soties. Apmaudu tik, kad valdžioje užsisėdėję baudžiauninkai iš tos patirties niekaip nepasimoko. Tik kam tada eiti į politiką, jeigu tesugebama būti vasalais?“ – klausia prof. habil dr. Alvydas Butkus („Santykiai su Lenkija – partnerystė ar vasalystė?“, „Voruta“). Minėtoje „Aktualijų studijoje“  trys „vasalai“ niekaip nesugebėjo prilygti dviems oriems politikams, kalbėjusiems faktų kalba, problemą vertinusiems iš esmės, iš Lietuvos valstybės pozicijų. Džiugina, kad, kaip prasitarė vienas „vasalas“, jie bijo tokių gausių mitingų, koks neseniai įvyko prie Seimo. Tad vis dėlto verta nebūti baudžiauninkais parodant, kad neleisime žlugdyti savo valstybės.

Beje, šią temą bene atviriausiai apibūdino filosofas Vytautas Radžvilas „Lietuvos ryte“ paskelbtoje publikacijoje „Memel–Wilno: neišmoktos istorijos pamokos“. Filosofas V. Radžvilas pastebi, jog nėra jokio Lietuvos ir Lenkijos santykių paaštrėjimo. Pasak filosofo, čia esama kitokio pobūdžio bėdų. „Nėra jokio Lietuvos ir Lenkijos ar mūsų valstybės ir jos lenkakalbių piliečių konflikto. Vyksta Lietuvos valstybės ir sugebėjusios politiškai ir teisiškai legalizuotis šioje valstybėje jai priešiškos jėgos – prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusio KPSS padalinio, vadinto Pietryčių Lietuvos autonomininkais, – sukeltas ir kryptingai eskaluojamas konfliktas“. Kaip niekad svarbi įžvalga. Būtina prisiminti ir šį filosofo V. Radžvilo teiginį: „Neįtikėtina, bet dėl suprastėjusių santykių su Lenkija ir vidaus trinčių skubama kaltinti Lietuvos valstybę ir muštis į krūtinę dėl jos padarytų tariamų klaidų bei nuodėmių. Tiesiog stebėtinai pamirštami pamatiniai faktai, kurie privalėtų būti išeities ir atramos taškais mėginant rimtai ir giliai apmąstyti iškilusias problemas. Taigi visų pirma pamiršta, kad prieš du dešimtmečius Lietuvoje veikė gausios ir stiprios antivalstybinės jėgos“. Taigi tos jėgos niekur nepradingo. Jos nepakeitė savo požiūrio į Lietuvos valstybę. Jos nepradėjo atgailauti dėl maždaug prieš 20 metų Lietuvai padarytos žalos. Jos persigrupavo ir surado, kaip mus galėtų spausti ne tik nelegaliomis, bet ir teisinėmis priemonėmis. O mes neberandame priešnuodžio šių dienų lenkinimui, o kai kada, regis, net nenorime tokių priešnuodžių ieškoti.

© 2013 „XXI amžius“