2013 m. gegužės 10 d.    
Nr. 19
(2043)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Iš Gudijos dienoraščio: per Uosininkus, Lavoriškes link Gervėčių ir Rimdžiūnų

Doc.dr. Egidijus Mažintas

Lietuvos edukologijos universitetas

Lietuvių liaudies dainų atlikėjos
ir jaunieji lietuviai dainuoja
Gervėčių giesmę

Lietuviai mokiniai lanko
lietuvius Gudijos kaimuose
Svetlanos Vasilionok nuotraukos

Lietuvių liaudies dainininkės
Marija Mažeikienė ir V. Juocienė
dainuoja lietuviškas senovines
dainas Gudijos lietuviams

„Ąžuolėlis žaliukėlis, devynšakis devynlapis, vasilkom pražydo“

XX amžiaus stebuklu laikoma 1970 metais Baltarusijos „lietuvių salose“ netikėtai atrasti unikalūs lietuvių tautosakos lobiai. Įsitikinta, kad gyva ir labai populiari pasakų tradicija, kurios seniai neturi Vakarų Europos ir daugelis Amerikos žemyno šalių. Užrašyti stebuklai liudijo, kad garsiausiose ir turtingiausiose pasaulio valstybėse pasakos vaikams seniai skaitomos iš knygų, o seneliai ir tėvai jų sekti gyvu žodžiu, kaip tai daro čia, netoli nuo Lietuvos, Gudijos lietuviai, niekas nemoka. Kitas stebuklas, kad kovojant Lietuvoje prieš žemaičių tarmes, užsimota per stipriai. Užsilikusi Gervėčių krašto tarmiškai bylojanti tautosaka priklauso svarbiausiems etniniams lietuvių kalbos tradicijos paminklams kaip autentiškos pirmapradės lietuvių tautybės didingos praeities uola, ant kurios pagrindų stovėjo unikali prigimtinio lietuvių tikėjimo tvirtovės ir stebuklingi rūmai, kurie Egipte, senovės Graikijoje jau seniai buvo sunaikinti. Krikščionybė, kovojusi nuožmiomis priemonėmis, Lietuvoje naikino kultūrą, kuri buvo kokiais 4–6 tūkstančiais metų senesnė už jos pačios. Pasitaikė, kad sovietmečiu ruošti mokslininkai ir net kalbos profesoriai tokiems archaiškiems gervėtiškių atradimams buvo nepasiruošę: pradėjo moderninti įvairiais lygmenimis šiuos unikalius archaiškus radinius. Tai irgi pakenkė senųjų kalbų ir tikėjimų raidai. Ypač nukentėjo tekstų rašybos unikalios kalbos fonetiniai nenuoseklumai ir svyravimai. Tai patvirtina tik tarmiškos kalbos įvairovę, o autentiškai užrašytuose tekstuose pirmenybė buvo teikiama tradiciniam, suniveliuotam tarimui. Tuo apribotos minėtos, nenumatytos Gervėčių šnektai būdingos kitos spalvingos ir vaizdingos liaudiškos formos.

„Vai, niekur nėra tokio dvaružėlio“

Tik atvykęs į Gudijos lietuvių saleles su senoviniais mielais pavadinimais – Gaigaliai, Gėliūnai, Gudininkai, Kerplošina, Miciūnai, Milcėja, Mockos, Pelegrinda, Užupis, Zavelcai, Galčiūnai, Knystauškės, Jaciūnai, Švailioniai, Čekai ir kt. – patekau į Užgavėnių švenčių sūkurį. Lietuviškose žemėse Gudijoje Užgavėnių procesijose, jau daug šimtmečių vingiuojančiomis Girių, Gervėčių, Astravos, Ašmenos, Gardino apylinkėmis, ypač išraiškingais charakteriais išsiskiria persirengėlių žydų, lenko šlėktos, vengrų, čigonų, ožio, kumelės, vokietuko, ruso, pirklio, ubago, čiūčelos ir pamėklės kaukės. Darbštūs vietos lietuviai jas išdroždavo iš medžio, dažydavo savo gamybos dažais, puošdavo, karpydavo, lipdydavo, klijuodavo. Dairausi aplink ir tarsi jaučiu, matau, kaip ypatingose mūsų kraštui apylinkėse jautėsi XIX–XX amžiaus etnografai – latvis E. Volteris, estas Peteris Aruma, vokietis E. Frenkelis, vėliau rusų ir baltarusių kalbininkai V. Toporovas ir T. Sudnik, L. Nevskaja ir kt. Kai Rimdžiūnų lietuviškos mokyklos mokiniai ir mokytojai dainuodami ir garsiai šūkaudami patraukė nuo Girių sodybų link Petrikų kaimo, lietuviškų trobų svetingi šeimininkai pasitiko procesiją su savomis kaukėmis. Šio kaimo žmonės sveikinasi nuoširdžiai, paprastai, leidžia svečiui pirma pasakyti. Pasveikinimai turtingi savo spalvingu nuoširdumu ir įvairumu. Populiarus posakis – „Kiaulė ir ta sukriuksi, o žmogus negal“ – parodo, kad nesisveikinti labai gėdinga ir negražu. Todėl čia mažesni sveikina vyresniuosius, ir nemačiau vagių ar svetimus daiktus norinčių pasisavinti asmenų. Ne kartą palikęs krepšį su asmeniniais daiktais ar muzikos instrumentą, radau nepaliestus ir kantriai laukiančius savo šeimininko. Niekad nežinojau, kad yra pasaulyje vietų, kur gali išvykti ilgesniam laikui ir buto duris gali palikti nerakintas. Daug kartų išvykdamas kelioms dienoms į Lietuvą ir neužrakinęs lauko durų, viską radau savo vietose. Net labai išsivysčiusiose šalyse žmonės išvykdami užrakina keliomis spynomis savo namus ir palieka veikiančią signalizaciją.

„Vijosi apynėlis aplink viršūnėlę“

Lietuvių dainų ansamblio„Žilvitis“ dainininkė Marija Mažeikienė kiekvienais metais per Užgavėnes pasitinka mažuosius lietuviukus su skirtingomis savo pagamintomis kaukėmis. Dieną prieš tai susipažinęs ir padainavęs su Marija vietine šnekta senovines dainas, nepažinau. Štai kokie persikūnijimo stebuklai slypi nuostabioje protėvių mylėtoje šios šventės užuomazgoje. Tokią tradiciją senolė tarsi siūlo jaunimui. Tai – puiki pedagoginio ir kūrybinio darbinio laisvalaikio užimtumo ir ugdymo sritis. Šį kartą 90-metė senolė, matyt, pasigamino raganos kaukę iš seno avikailio ir sudžiūvusios medžio tošies. Kaukė – ne baisi, bet labai juokinga. Iš tiesų mūsų protėviai nei raganų, nei velnių, nei žiniuonių, nei vaiduoklių nebijodavo, kaip šiandien daug kas galvoja. Bendroje, ypač išraiškingoje 2013 metų persirengėlių eisenoje matėsi ir vienas panašus į įmitusį kleboną ar vyskupą, dalinusį palaiminimus ir žadėjusį dangaus malones „pasilaiminusiems“ – išpuošti gaspadoriams trobos sienas saldainiais, stogą nulieti šokoladu, tvoras iškaišyti riestainiais, o šulinio vandenį pakeisti į lietuvišką girą, viščiukus – į kalakutus, lesalus – į ožkas, malkas – į karves, o rąstus – į eikliuosius žirgus, kurie garsindavo apylinkes po tolimas šalis. Dažnai skambėjo nuotaikingos vaikiškos dainos: „Blynai, skaniausi blynai“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Jurgeli, meistreli“, „Viens du trys“, „Mes, čigonai Lietuvos“, „Tumbala Tumbalalaika“ ir kitos. Žydams, čigonams, lenkams nevertėtų užsigauti, nes Užgavėnės – viena spalvingiausių lietuvių liaudies švenčių, kuriose ypač daug jumoro, apeigų tradicijų, o pro šalį važiuojantiems Astravo atominės elektrinės link sunkvežimių vairuotojams Užgavėnių procesijos priminė gatvių ir kiemo spektaklius. Žydams ir čigonams primenama aistra mainytis, o lenkams – gabumų ir talento stoka, nes negali per šimtmečius išmokti kalbos tos šalies, kurioje gyvena. Tokių kiemo ir aikštės spektaklių tradicijų buvo pilni senovės Lietuvos kaimų ir miestelių gyvenimai prieš daugiau kaip tūkstantį metų, o draudimų šias šventes švęsti pasipylė prieš 500–600 metų. Vien Užgavėnių draudimams – pusė tūkstantmečio. Net sunku įsivaizduoti, per kokias barbarų paruoštas represijų „duobes ir bedugnes“ perlipo lietuviški papročiai ir tradicijos. Persirengėliai rimdžiūniškiai – „čigonai“, „ubagai“ – žiūrėjo į lietuviškų sodybų šeimininkų delnus, „varažyjo ilgą ir sotų gyvenimą“, „vengras“ dalijo stebuklingų išgyjimų receptus nuo visų ligų, mokė, kaip didinti šeimų gausumą. „Vokietukas“ už kiekvieną pasijudinimą reikalavo mokėti, „rusas“ prašė gerti, dejavo išsiblaivęs nuo „pachmielo“, kad „po pjankės“ galvelę sopa. „Žydas“, „lenkas“ mainė, pardavinėjo, spekuliavo: „Dzen dobry, pani kochanka. Ant šimto daktarų aš šturmanas, kapitan korablia“, „Zdrastvuite, ja vaša tiotia (teta), diadia (dėdė), gal pirksite kumelės pilvą? Mainykime šios kumelės karčius į kiaušinius arba jos uodegą į vilną, siūlus? Greičiau krapštykite saldainiuką arba pinigiuką“. Kumelė paprastai būna su lazda, nes tai atspindi rabinišką nuostatą, kad negalima rabinui be pagalio iš sinagogos namų link ar į svečius pajudėti, nes gal kas lazdą nupirks arba jos prireiks smalsius vaikigalius nubaidyti, „kumelė jau nuo gėrimo atprato, nustos ir ėsti, turėsite šokinėjantį ir traukiantį bričką blaivininką abstinentą arklį.“

„– Kinka ringa, kur tu bėgi? – Skuste plike, ko tu klausi?“

Persirengėliai, beje, tik Užgavėnių metu stengdavosi kalbėti įterpdami daug svetimų kalbų žodžių. O Lietuvos TV ir radijo laidose netaisyklingas kalbėjimas, ir lietuviškų žodžių iškraipymas, tapęs norma, tikrai nesietinas su Užgavėnėmis. Gyvenant tarp kitos tautybės žmonių ir valdžios ožkagalviams rekomenduojant didinti toleranciją, netgi švariai ir taisyklingai lietuviškai kalbėti gimtinėje tampa gėda. Dvasinį lietuvių tautos genocidą ypač sėkmingai tęsia populistiški tautiškų mažumų lyderiai. Man, seniai bebuvusiam tame nuostabiame mūsų protėvių gyventame krašte, Gudijoje, gausus mokyklos mokinių ir mokytojų dalyvavimas Užgavėnių eisenoje buvo netikėtas, maloniai stebinantis. Aplankiusi, Girių, Petrikų, Rimdžiūnų ir kitų kaimų lietuvius, visa procesija, prisižebravojusi saldainių, sausainių, įvairiausių rūšių blynų – miltinių, bulvinių, mėsinių, lietinių, – susirinko prie laužo. Tam idealiai tiko Rimdžiūnų mokyklos stadionas. Lašininio ir Kanapinio žodžių dvikovą atliko šios mokyklos mokytojas-defektologas ir direktoriaus pavaduotojas. Užgavėnių svečiais tapę Lietuvos konsulato Baltarusijoje darbuotojai pajutę lietuviškos šventės nuotaiką, stengėsi neatsilikti nuo dalyvių, šoko, dainavo ir kalbėjo lietuviškai, o ne angliškai, kraipėsi prie laužo, suteikdami mažiems ir didesniems vaikučiams daug džiaugsmo. Rimdžiūniškių Užgavėnėse dalyvaujančių vaikų džiaugsmui nebuvo ribų: tęsėsi nuo ryto iki vakaro. Jie vėl ir vėl apsisukę ar pamatę svečią dainavo, šūkaliojo, šoko, ir teiravosi, ar kovą vėl bus karnavalas? Artinantis pavasariui vietiniai žmonės rūpindavosi derliumi. Per Grabnyčias, vasario 2 dieną, buvo garbinama ugnis. Ta diena buvo skirta dievo Perkūno garbei. Kiemuose nors sniego daug, bet galima buvo pamatyti laisvai vaikščiojančias vištas ir gaidžius. Jei per Grabnyčias gaidžiai geria iš klanelio, tai per Jurgines (balandžio 23 d.) jaučiai prisiganys. Vasario 3 dieną šventindavo linus. Vasario 24-oji buvo vadinama vieversio diena. Tą dieną žmonės nesišukuodavo plaukų, nesimaudydavo, burdavo, tikėdavo, kad nesilaikant šių draudimų vištos pasodintus daržus iškapstys. Kovo 19 dieną parskrendąs gandras, o kovo 25-ąją meška iš guolio keliasi. Būtina iš rugių, miežių, avižų, grikių kepti bandeles, kukeles ir aukoti dievybėms, turinčioms duoti gerą derlių. „Gervėčių jaunimas pavasarį skubėdavo į kaimo galą, kūrendavo ugnį, virdavo košę, merginos šokdavo, giedodavo, kad raganos nekenktų javams. Tačiau nuo seno tebegarbino pavasarį ir augmenijos bei gyvulių dievybes, o ne šv. Jurgį“, – buvo įsitikinusi prof. P. Dundulienė.

„Kurklių mergos, šilkų kasos, o žiemą basos“

Po kelionių ir ulionių iškilmės persikėlė į Rimdžiūnų kultūros namus. Vaikiški žaidimai, išradingi prizai, apdovanojimai, ir vaikiškų lietuviškų dainelių žodžiai džiugino senuosius šio krašto lietuvius. Iš tiesų vaikai teisūs, lietuvių tauta tokių liaudiškų švenčių, dabar vadinamų karnavalais, turėdavo per metus daugiau negu žydai. Tai rodo, kad abi tautos kartu gyvendamos mokėjo dirbti, taupyti, linksmintis ir švęsti.

Bažnyčia ilgus šimtmečius netoleravo Užgavėnių papročių, draudė, baudė, ypač pasisakydavo prieš kaukes. Antai šiose šventėse tradicišką moters persirengimą vyru, o vyro moterimi smerkė kaip didelę sarmatą (gėdą) bei nuodėmę. Tačiau XX amžiuje vyrų persirengimas moterimis turėjo priešų, bet draudusios institucijos suvokė, kad su tautiniais žaidimais ir šventėmis netinka kovoti.

Lietuvos kolegijų mokiniams dalyvauti Užgavėnių ceremonijose buvo griežtai draudžiama nuo pirmųjų švietimo institucijų įsikūrimo laikų. Žinant, kad kolegijos kūrėsi Lietuvoje daugiau kaip prieš 440 metų, bijota, kad mokiniai nepasiduotų linksmybių nuotaikai. Galima tik įsivaizduoti, kai tokie geri ir darbštūs kolegijų ar vienuolyno pavietų mokyklų mokiniai, grįžę atostogų į gimtus kaimus, bijodavo su namiškiais, kaimynais, aplinkiniais švęsti ne tik Užgavėnes. Ar tai nepanašu į mūsų dienų ES uolių eurokomisarų pamokymus dėl nacionalizmo ar skatinant seksualinių mažumų ypatybes bendruomenėse? Kai Vyriausybė ir Seimas gėdina lietuvius švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją tautiškai su pagrindinėmis didžiausių miestų gatvėmis judančiomis jaunalietuvių ir patriotiškai nusiteikusių žmonių miniomis, norėtųsi, kad tos minios taptų jūra, nušluojančia visus draudimus ir kvailiausius apribojimus.

Nebridęs nežinosi, ar gilu

Žinoma faktų, kad Žemaitijoje kolegijos mokiniai prieš 500 metų ne kartą nepakluso sulenkėjusių kunigų nuostatoms ir įsiliejo į apylinkių Užgavėnių procesijas, linksmai krykštaudami ir persirengę žydais, ubagais, vengrais, ožiais ir kitais personažais, parodė savo norą priklausyti tradiciniam lietuvių pagonių, arba prigimtinio lietuvių tikėjimo, elitui.

Sužlugdyti jauną žmogų lengva. Ir kiek metų reikės atstatyti jaunų žmonių pasitikėjimą mokytojais, dėstytojais, auklėtojais, kurių griežtai susiraukę veidai ir suspausti kumščiai bylojo: „Nebūkite lietuviais, atsisakykite savo tėvų ir protėvių gyvenimo būdo ir tapkite tikrais europiečiais – lenkais, rusais, turkais, nebūkite lietuviais, nes jie visi – pagonys“. Dažnai taip atsitinka, kad vienoje gatvėje sutelpa ir budeliai, ir aukos. Tie, kas vežė į Sibirą gudus ir lietuvius tarnaudami okupacinėms, prievartinėms ČK ar negailestingoms nužmogėjusioms NKVD struktūroms, žudikai-maniakai, sovietiniai pareigūnai ir jų persekiojamos aukos gyvena toje pačioje gatvėje arba tame pačiame kieme. „Viską mes atleidome, viską pamiršome, norime gyventi be baisumų“, – tvirtina jie.

2013 metų  vasario 16 dieną tautinio lietuvių jaunimo procesijos dalyviai Kaune susidūrė su grupele jaunimo, kurie, užsikabinę „Antifašistinio judėjimo etiketę“, gėdino mūsų Laikinosios sostinės universitetų ir kaimo jaunimą, švenčiantį valstybinę šventę. Šalia surusėjusių šovinistų ir antifašistų stovėjo kai kurie aukšti Izraelio pareigūnai, nesuprasdami ar nenorėdami suprasti, kad tokiu savo elgesiu daro gėdą savo šaliai. Mes nemokome Izraelio žydų, kaip mylėti Palestiną arba arabų tautas.

Priminsiu, kad XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje kai kurie sulenkėję kunigai auklėjo Žemaičių krašto žmones versdami juos pasmerkti ir išsižadėti, kad Užgavėnių procesijos daugiau nepasikartos. „Persirengėliai pajuokia esančią tvarką, valdžią, valdininkus, kariškius, (vietoje antpečių, galionų – šiaudai, vietoj ordinų – burokai arba kabančios varnų iškamšos), šaiposi iš bažnyčios tarnų, o pagaliai ir šakės, spragilai gąsdina visuomenę. Primena maišto užuomazgas“. Taigi, rusų carinės valdžios institucijos baiminosi vieningos ir maištingos Užgavėnių dvasios, nes susitikimas su susitelkusiomis bendruomenėmis ir tautiniu pagrindu susivienijusia tauta, yra labai pavojingas. Šiandien jau galima įžiūrėti europietiško absurdo scenų, kai valdžia ir vyriausybė bijo ir persekioja studentiją, inteligentiją, pasitelkdama represines struktūras, stengiasi malšinti ir trukdyti bet kokius tautinius ar visuomeninius susivienijimus. Užgavėnės yra viena iš pačių gražiausių senovinių švenčių, kur per humorą atskleidžiami netikusių, blogų valdžios poelgių ir kvailų instrukcijų vykdytojų paveikslai, o kruopščiai ruošiamos namuose kaukės atspindi tuos valdžios viršūnėje esančius bukus valdininkus, kurie gina ne savo tautą, bet norėdami įtikti svetimiems ardo ir niekina lietuvybę, patriotizmą, žemina tautinį lietuvišką jaunimą, grasina baudomis, teismais, visiems, kas nori būti lietuviais. Džiugu, kad atsiranda jaunų žmonių, kurie, nebijodami susidorojimų ar baudų, stengiasi tautą vesti tautinio atgimimo keliu. ES denacionalizavimo nuostatas mūsų valstybėje, kaip bebūtų keista, uoliausiai įgyvendino būtent sovietmečiu Maskvai ir Kremliui  tarnavę lietuviai – pareigūnai ir jų klanų šeimos nariai, kurie, kovodami su „lietuvišku buržuaziniu nacionalizmu“, buvo įgiję patirtį. Štai kokie persivertėliai tarsi iš Užgavėnių procesijų susėdo šiltose ir gerai apmokomose nūdienos valdžios institucijų kėdėse.

Jau tapo chrestomatiniu anekdotu sovietų valdžios Lietuvoje mėginimai uždrausti Užgavėnes. Tie draudimai buvo labai konkretūs: „Žeminami kitos tautybės žmonės, o šventė giliai religinė ir daro didelę žalą jaunimui, ugdomam sovietų tradicijų dvasia“.

Ne visų dantims peles gaudyti

Pokariu Kremliaus ideologai skelbė, kad pasikeitus visuomenei iš buržuazinės į socialistinę, privalo pasikeisti ir dvasinė žmonių kultūra. Todėl vietoj tradicinių lietuviškų senųjų švenčių buvo sukurtos idiotiškos instrukcijos: Užgavėnes paversti eitynėmis už taiką, su bolševikų, vėliau komunistų partijos CK pareigūnų nuotraukomis, ir dainomis apie „Rusiją – plačiąją mūsų visų tėvynę“, apie Stalino saulę ir Tautų draugystę. Naujas sovietinis gyvenimas negalėjo taikytis su tokiomis atgyvenomis, kaip liaudies šventės, tarp kurių buvo ir Užgavėnės. „Kurkime masinę tarybinę šventę ir sovietinę dvasią kaime“, – šūkavo jaunieji komunistinių dogmų apkvailinti žmonės, daugelis jų, nusivilkę stribų uniformas, pasiplėšikaudavo savo gentainių kaimuose, o netrukus tapo miestelių ir rajonų partinio aktyvo sekretoriais ir vykdomosios valdžios ramsčiais. Vietoj kalėjimo ir bausmių už vagystes ir plėšikavimą savose parapijose jie gaudavo „paaukštinimą su partiniu bilietu“. Ar neprimename mūsų laikais tos pačios išlikusios tradicijos – susikompromitavę politikieriai, standartiniai partinių gaujų klapčiukai,  išsiunčiami į konsulatus vykdyti tautų bendravimo instrukcijas su diplomatų ir konsulų kaukėmis. Tokie sovietiniai, o vėliau lietuviški partkomų draudimai turėjo poveikį Dzūkijoje, Suvalkijoje, Aukštaitijoje ne tik pokario metais. Tačiau labiausiai pagoniškos kultūros esmę atspindinčios Užgavėnės nežiūrint draudimų ir persekiojimų sėkmingai išsilaikė Žemaitijoje ir Baltarusijoje esančiuose lietuviškuose kaimuose. Įdomu ir tai, kad Gervėčių apylinkėse, kaip ir Žemaitijoje, kaukes gamindavo paslapčiomis, kad neatpažintų, kas po jomis slepiasi. Pamėklės kaukė iškalbingai byloja apie žiemos ir pavasario virsmą ir augalijos atsigavimą, o gal sudeginimas simbolizuoja valdžios visagalybės pabaigą, blogio ir svetimo kulto antrininko sunaikinimą. Ilgalaikės, trumpalaikės, vienkartinės ir šeimoje esančios tradicinės kaukės simbolizuoja kūrybiškas tautines skulptūros tradicijas. Liaudies meistrų kūrybos propagavimas ne tik švenčiant Užgavėnes, Kalėdas, Velykas, Žolinę galėtų būti Dailės akademijos, meno technologijų universitetų studentų kūrybiškumo ugdymo mokykla. Jaunimas prisidėtų prie šių švenčių ilgaamžiškumo. Rimdžiūniškiai, gervėtiškiai mokiniai skundžiasi, kad jie norėtų pasigaminti įvairesnes, meniškai sušaržuotas, gudrumą, apsukrumą, plepumą, tinginystę, demagogiją išryškinančias kaukes, bet nėra tų, kas juos pamoko. Tokių personažų pilnas biurokratinis aparatas, nuolat augantis ir drebantis dėl savų privilegijų pabaigos. Gaila, kad nėra dailės ar darbų mokytojo etato mokykloje. Vaikams patiktų per Užgavėnes matyti stambius kaukių veidus, didžiules nosis, žvairas akis, kai viena žemiau ir žiūri į dangų, o kita prie barzdos ir žvelgia į kitą pusę, o virš kaktos būtų susivėlę plaukai, burnoje – perkreipti dantys, ant kaklo karoliai – lenciūgas ar virvė, ant kurių kabotų paukščių iškamšos ar buities padargai. Priedai prie veido būtų pakuliniai ūsai su iš runkelio ar buroko išskobta burna, kurioje degtų savadarbės žvakės, reikalauja didelio išradingumo, bet gaminimas suteiktų be galo daug džiaugsmo. Vaikučių akys švyti laime ir pasididžiavimu, kai procesijoje atsiranda sumanių persirengėlių, kurių kaukės ir eisena pritraukia vietos lenkų, rusų, kitų tautybių žmonių nustebusius žvilgsnius, nes kitų Gudijoje gyvenančių tautų ir tautelių istorija daug skurdesnė nei čia tūkstančius metų gyvenančių lietuvių ir gudų. Minsko, Astravos, Ašmenos, Lydos, Naugarduko, Gardino gyventojai prieš 200 metų kovojo Napoleono kariuomenės pusėje žygyje prieš Rusiją.

Daug žino, maža išmano

Šiandieną gyvena ir tie, kurie Napoleoną laiko savo amžinu priešu. Buvusio ilgamečio legendinio Batarusijos CK pirmojo sekretoriaus Piotro Mašerovo (1980 metais tragiškai žuvo įtartinomis aplinkybėmis) protėviai savo garbe laikė palaikyti imperatorių Napoleoną, kuris žadėjo išvaduoti jų kraštą iš carinės Rusijos glėbio ir atstatyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Baltarusijos čekistai, atvažiavę iš žiaurumu ir klasta pasižymėjusių dzeržinskiečių karo mokyklų, nuožmiai kovojo su nacionalizmu ir laisvės nuotaikomis. Šiandien likę gyvi į čekistų asociaciją „Garbė“ susivienijusieji gyvena pagal stalinietišką logiką: „liaudies priešams“ būtina nuiminėti galvas kaip „kadrų valymo“ laikais prie Didžiojo vado. Nenuostabu, kad 2013 metų vasario pradžioje Astravoje apsilankęs apskrities meno kolektyvų apžiūroje iš sveikinusių festivalį asmenų „išlindo“ vienas šios šlovingos „Garbės“ organizacijos dalyvis, čekistas, Didžiojo tėvynės karo veteranas, pasilgęs stiprios plaukuotos gruzino Kobos rankos, tačiau pilnas žiūrovų kino teatras sutrukdė kalbėtojui plojimais užbaigti demagoginę kalbą. Jis šaukėsi teisingumo, kad perrašinėjama TSKP istorija, tvirtino, kad Nobelio premijų institucijoje susitelkę antitarybiniai elementai gina nubaustų ir liaudies priešų telkinius, smerkia Sibiro lagerių sistemą. Jis tikisi, kad sugrįš „seni geri laikai“. O Baltarusijos miestų ir miestelių  gatvių pavadinimuose tarsi įteisinti užkariautojų simboliai: Sovietskaja arba Raudonosios Armijos gatvės arba V. Lenino aikštės ir Revoliucijos prospektai. Tai bjauroja kilmingą ir nuostabiais žygdarbiais turtingą Baltarusijos istoriją su didžia jos LDK praeitimi.

Už tokį darbą tas nė pekloje negaus darbo

Šalia LDK senovės pilių ir piliakalnių tvirtovių nusidriekia ne tik tuos kraštus niokiojusių Raudonosios Armijos nusikaltėlių pavardės, bet ir kooperatyvų (buvusių kolchozų) gyvulių fermos. Senųjų dvarų pastatuose buvo įrengtos kolchozų dirbtuvės, gyvulių fermos ar MTS-ai. Vykdant gatvių ir aikščių herojams negailestingas „liaudies priešų“ represijas žuvo keli milijonai taikių ir darbščių Baltarusijos gyventojų. Lietuva, aišku, susitvarkė gatvių ir aikščių pavadinimus, tačiau vis norima Europos ar dar kitų lietuviškam paveldui svetimas pavardes ir vardus sukaišioti į likusias laisvas vietas. Kiek šimtų tūkstančių lietuviškų pavardžių buvo surusinta arba sulenkinta Gudijoje? Skaudu vartyti šios senos šalies miestų ir kaimelių telefono abonentų knygas. Už iškraipytų pavardžių slepiasi grynai baltiškos šaknys, kurias naikinant nebuvo atsiklausiama žmonių. Nori ar nenori, savu noru susidarkyk savo protėvių pavardę, nes tai vis tiek bus padaryta, ir gausi tokią pavardę, pravardę, kad iš miego pašoksi ją išgirdęs. Baltiškos šaknies pavardės tapo labai kruopščiai suplanuotos operacijos „Ištrinkite lietuvišką ir gudišką paveldą savo noru“ gerai žinomu azijietišku ordos metodu: išprievartausime, jei savo noru nepasiduos užsirašyti į dokumentus ar metrikus kitomis pavardėmis, kurios šiandien atrodo kaip prakeiksmai arba kaip pavardės siaubūnės. Baltarusiams neatsiklausiant buvo renkamos svetimos pavardės. Daugiausiai Gudijoje buvo brukamos rusiškos, lenkiškos, slaviškos arba iš sovietmečio naujadarų padarytos pavardės. Orbakai tapo Oktiabrskiais, Mažeika – Mažeiko, Kuliešiai – Kuleš, Lukšai – Lukšo, Korbutai – Korbut, Svilainiai – Svilo, Auguliai – Avgul, Lukošius – Lukaševič ir t.t. Tautos skriaudikų pavardėmis pavadinti svarbiausių Baltarusijos miestų ir kaimų gatvių pavadinimai nesiderina su čia gyvenusių kunigaikščių, paparastų valstiečių, dvarininkų, LDK žymių mokslininkų ir švietėjų darbais. Gatvių ir aikščių skverų, prospektų pavadinimuose įamžinti čia atvažiavusių tremti, žudyti, perrašinėti užkariautos šalies istoriją ir niekinti čia gyvenusių žmonių papročius ir tradicijas, sovietinių, kruvinų represijų vykdytojų-teroristų pavardės. Šalia LDK paveldo kiekviename mieste ar apylinkėje – Grūto parkai veltui, be užmokesčio ir be bilieto. Važiuok, žiūrėk ir čiupinėk iš marmuro, granito ar plieno čekistų, teroristų skulptūras. Jos šviečia kaip švyturiai, pakylėti nuo eilinių žmonių, kad nenusineštų ar kad neapspjautų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija