2013 m. gegužės 24 d.    
Nr. 21
(2045)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Gyvenimą paskyręs lietuviškos muzikos kūrimui

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Kompozitorius Česlovas Sasnauskas

XIX amžiaus pabaigoje, kartu su atgimstančia tautiškumo sąmone, meno srityje išryškėjo pirmieji lietuvių muzikos kūrėjai. Tarp tokių reikėtų paminėti J. Naujalį, M. Petrauską ir Česlovą Sasnauską.

Ši trijulė – mūsų tautinės originaliosios muzikos pionieriai kaip tikri tautos sūnūs muzikos menu kėlė ją iš miego, stiprino ir žadino tautiškumą tarp lietuvių išeivių. Jei J. Naujalis anuo metu darbavosi tėvynėje tarp mažai tautiškai susipratusių lietuvių, M. Petrauskas Amerikoje, tai Č. Sasnauskas aktyviai reiškėsi Rusijoje.

Daug dešimtmečių jau prabėgo, kai šie lietuviškos muzikos kūrėjai savo darbais kėlė tautą iš miego, tačiau vis labiau prisiminti juos šiandien mus skatina vis didėjantis lietuvių nutautėjimas, kai lietuviai, ypač jaunoji karta, savo tautinę kultūrą ir papročius dažnai išmaino į iš svetur pas mus atvykstančius „pigius blizgučius“. Tenka šiandien iš minėtos trijulės paminėti kompozitorių bei lietuviškų chorų Peterburge organizatorių Č. Sasnauską, nuo kurio gimimo prabėgo 150 metų.

Č. Sasnauskas gimė 1867 m. birželio 19 dieną Kapčiamiestyje (dabartiniame Lazdijų rajone), Dievo Apvaizdos bažnyčios vargonininko šeimoje. Pastarojoje, kaip ir daugelyje kitų šeimų, vyravo lenkiška dvasia.

Vos sulaukus tokio amžiaus, kai vaikai pradeda lankyti mokyklas, Sasnauskų Česlovo laukė kitoks mokslo pažinimo kelias. Dar ankstyvoje vaikystėje pasižymėjęs muzikiniais gabumais būsimasis kompozitorius pirmiausia į save atkreipė tėvo dėmesį, tačiau parapijos vargonininko lėšomis anuomet buvo nepakankamos leisti sūnų į mokslus. Pirmuoju būsimojo kompozitoriaus mokytoju tapo tėvas, bet paaiškėjus, kad mokinys gabumais pralenkia savo mokytoją, tėvas jį išsiuntė mokytis pas Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vargonininką L. Risauską. Būdamas vos 16 metų, būsimasis kompozitorius jau savarankiškai pradėjo vargonuoti Gražiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Siekdamas mokslo Č. Sasnauskas sugebėjo įveikti esamas kliūtis, nes jo niekados neapleido viltis studijuoti rimtąją muziką konservatorijoje, tačiau persekiojo abejonės dėl pasirenkamo gyvenimo kelio, kuris Č. Sasnauską iš Gražiškių vedė į Kauną, pas kompozitorių ir vargonininką J. Kalvaitį, kol galop, baigęs Varšuvoje pas prof. Kalužinskį vargonų klasę, po metų pradėjo vargonuoti Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.

Ankštokas anuomet rodėsi Č. Sasnauskui gyvenimas provincijoje, vis viliojo didmiesčiai su savo mokslo įstaigomis ir kultūriniu gyvenimu. Tačiau įsikurti didmiestyje reikėjo turėti lėšų. Situaciją dar sunkino tai, kad, anksti mirus tėvui, būsimasis kompozitorius, kaip vyriausiasis sūnus šeimoje, privalėjo rūpintis motina, jaunesniaisiais broliais bei seserimis.

Kurį laiką pavargonavęs Vilkaviškyje, jis persikėlė į Kauną ir pašte dirbo tarnautoju, paskui trejus metus jam teko vargonuoti Daugpilio bažnyčiose, bet jaunam ir energingam muzikui likimas ėmė šypsotis: 1891 metais jis išvyko į anuometinės Rusijos muzikos centrą – Peterburgą.

Nors gyventi Peterburge Č. Sasnauskui anuomet teko nelengvomis sąlygomis, tačiau jis vis sparčiau artėjo prie užsibrėžto tikslo. Tik gavęs sekretoriaus vietą Šv. Kotrynos bažnyčioje, būsimasis kompozitorius nedvejodamas įstojo į Peterburgo konservatorijos dainavimo klasę, kurią sėkmingai baigė 1898 metais. Tačiau tai, ką įgijo konservatorijoje, Č. Sasnausko netenkino, tad dar papildomai kurį laiką studijavo muzikos teorijos dalykus, o siekdamas mokslo žinių bei norėdamas dar geriau pažinti senąją muziką, lankė specialų Peterburgo archeologijos instituto kursą bei studijavo palografiją ir semiografiją. Č. Sasnauskas dar domėjosi ir chorine literatūra bei senoviniu bažnytiniu choralu. Privačiai pramokęs lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbų, 1900-aisiais ir 1905 metais jis buvo išvykęs į užsienį, aplankė Vokietiją, Italiją bei Čekiją, o atgal į Peterburgą grįždavo su naujais muzikiniais įspūdžiais, jam labai pravertusiais jau kaip kompozitoriui.

Baigęs studijas, Č. Sasnauskas liko gyventi Peterburge. Čia jis vargonavo ir ėjo choro vadovo pareigas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Ši bažnyčia, stovėjusi miesto centre, Nevos prospekte, anuomet pasižymėjo ne tik puošniu vidumi ir galingais vargonais, bet tuo, kad čia dažnai lankydavosi carinės imperijos aukšti asmenys, užsienio svečiai ir meno žmonės. Pačioje bažnyčioje Č. Sasnauskas buvo subūręs nedidelį, bet gerai išlavintą chorą, su kuriuo buvo atliekama daug paties vadovo bei kitų kompozitorių sukurtų giesmių.

Č. Sasnauskas tuo pat metu buvo subūręs ir berniukų chorą. Ir nors, anot kompozitoriaus mokinių, jų vadovas atrodydavęs griežtas ir piktas, tačiau ilgainiui mažiesiems choristams tapdavęs artimu bičiuliu, o kartais atstodavo vyresnį brolį ar net tėvą.

Be vargonavimo ar dirigavimo savo vadovaujamiems chorams, Č. Sasnauskas ir pats neretai atlikdavo įvairius, gana sudėtingus kūrinius. Muzikinė kultūra, estetinis skonis, įgimtas muzikalumas buvo jaučiami ne tik kompozitoriaus balse, bet ir kūryboje.

„Menininkas – tai toks žmogus, kuris iš nieko padaro grožį“, – taip ne kartą yra pabrėžęs Č. Sasnauskas. Šie žodžiai tinka ir jam pačiam. Jis buvo sukūręs daug muzikinių kūrinių vargonams ir chorui. Jie buvo atspausdinti ir išleisti monumentaliuose rinkiniuose anuomet ne tik Rusijoje, bet ir didžiosiose Europos valstybėse.

Galima tvirtai teigti, kad didžiąją dalį Č. Sasnausko kūrinių sudaro vokalinės muzikos kūriniai, pasaulietinio ir bažnytinio turinio muzika, kuri savo vertės nepraranda ir šiais laikais. Joje jaučiamas tautiškumas, Č. Sasnauskas įrodė, kad iš paprastos, kelių taktų liaudies dainelės, pasitelkus savo sugebėjimus, galima sukurti didesnius muzikos kūrinius.

Žymiausias platesnės apimties Č. Sasnausko kūrinys yra „Requiem“, skirtas solo balsams, mišriam chorui ir vargonams. Tai gedulingos mišios, kurios pirmą kartą nuskambėjo pamaldose, vykusiose Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurios buvo skiriamos ką tik Amžinybėn iškeliavusio dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio garbei.

Šis kūrinys savo charakterio ir konstrukcijos atžvilgiu buvo sukurtas ne visiškai grynam bažnytinės muzikos stiliui. Savo forma ir atlikėjų sudėtimi jis išeina iš paprastų mišių formos ribų. Šio kūrinio vertę vėlesniais metais pastebėjo ir čekų kompozitorius prof. Galia, kuris, įdėjęs daug kruopštaus darbo, jį instrumentavo simfoniniam orkestrui.

Svarbiausias šio kūrinio požymis yra subtilus lyriškumas, kuris kyla iš nuoširdžiai muzikalios kompozitoriaus sielos. Kūrinyje vyrauja didelis dinaminis įvairumas, jautrus gilios išraiškos subjektyvumas. Jei bažnytinės muzikos pagrindas yra diatonika, tai kurdamas „Requiem“ kompozitorius panaudojo chromatiką ir moduliacijas, tačiau atskirų formų kadencijos yra išlikusios bažnytinio stiliaus. Tai pastebime ir mišių įžangoje „Preludium“, kurioje vyrauja vien chromatika su naujoviškumo požymiu. Be to, kompozitorius intuityviai, išreiškė šiame kūrinyje tautiškumo pradmenį, nes jame jaučiama lietuvių tautinė dvasia.

Kūrinyje „Skubėk prie kryžiaus“, kuris atliekamas solisto, pritariant smuikui arba violončelei, vargonams arba fortepijonui, įžangą ir pabaigą sudaro instrumento skambėjimas solisto balsui pritariant. Toliau jie sudaro lyg ir duetą. Čia solisto balsui tenka reikšmingiausias uždavinys, nes instrumentas neturi didelės išraiškos, daugiau turėdamas ornamentinių figūrų požymį. Šiame kūrinyje taip pat įžvelgiama anuomet naujoviška harmonija, kuri yra paremta aštriais disonansais. Tai suteikė kūriniui giliai subjektyvios išraiškos bruožą.

Paminėtina Č. Sasnausko kantata „Broliai“ – svarbiausias pasaulietinio turinio kompozitoriaus kūrinys. Jam žodžius parašė kun. M. Gustaitis.

Šis kūrinys yra didelės apimties, su tam tikros realios intencijos požymiu, kurį Č. Sasnauskas glaudžiai susiejo su scenos vaizdais (anuometinis Lietuvos kaimas, pamiškė, tolumoje, scenos gilumoje, matyti Vilniaus arkikatedra su miesto dalimi. Taip pat scenoje stovi būrys vyrų, kurie tarpusavyje šnekučiuojasi. Po keleto akimirkų pasirodo Lietuvos valdovas, o kiek vėliau – moterys, merginos, mergaitės, vaikai ir piemenėliai). Kantatos pradžioje solo balsas, pritariamas vokalinio ansamblio, ragina tautą pabusti iš miego, kiek vėliau didelės ekspresijos muzika stipriai išreiškia tautos atgimimo idėją, o atskiri epizodai lyriniais momentais mini dvasios galią bei praeitį.

Kiek didesnę kantatos dalį sudaro fuga, kurios pagrindinį motyvą intonuoja solo balsas: „Ei ši giesmė begalinė...“ Tačiau pati fuga prasideda boso balsais, vėliau įsijungia tenorai, o po jų seka altai ir sopranai, kol galop visi balsai, besipindami tarpusavyje, sudaro kolektyvinį tautinės ideologijos pobūdį. Toliau seka kanono formos, gyvo, judraus pobūdžio epizodas, po jo – chomofoninis švelnios nuotaikos lyrinio pobūdžio momentas ir pagaliau suskamba finalas: „Giesmės apšarvuoti patapsim sielos milžinai“. Ši išsivadavimo iš priespaudos, pergalės daina, kuri apvainikuoja visą kūrinį, yra broliškumo bei laisvės sintezė.

Č. Sasnauskas – tvirtas vokalinės muzikos žinovas – su dideliu nuoseklumu šiame kūrinyje plačiai panaudojo visas vokalinio ansamblio galimybes. Ypač puiki šioje kantatoje yra fuga, kurioje polifoninis balsų pynimas jai padeda pasiekti tą realią charakteristiką, kurią vaizduoja pats tekstas. Taip pat šiame kūrinyje pastebima, kad pakiliai nuotaikai sudaryti kompozitorius panaudojo ne tik muzikinę ritmiką ir skambesį, bet ir muzikinę koloristiką, kurią jam anuomet pavyko pasiekti ne tik dinaminiu būdu, bet ir sąskambių derinimo būdu. Čia šiuo atžvilgiu pasiekiama galingos išraiškos ir puikaus spalvingumo.

1909 metais pasirodė Č. Sasnausko kūrinių rinkinys „Lietuviška Muzika“. Jame buvo originalūs ir pagrįsti tautinėmis melodijomis kūriniai, tačiau kai kurie iš jų yra pateikti keliais būdais. Čia yra įdėta kantata „Broliai“ ir „Skubėk prie kryžiaus“. Pastarieji kūriniai anuo metu atliko tarp lietuvių didžiulį tautinės dvasios gaivinimo darbą.

Kas šiandien nežino Č. Sasnausko dainos „Kur bėga Šešupė“? Jai žodžius parašė mūsų tautos dainius kun. J. Mačiulis-Maironis, o pati daina skirta mišriam chorui. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ji jau buvo įgijusi didelį populiarumą, ją savo repertuaruose anuomet turėjo daugelis lietuvių chorų tėvynėje ir svetur.

Č. Sasnausko sukurtam himnui „Jau slavai sukilo“ žodžius irgi parašė kun. J. Mačiulis-Maironis. Šio kūrinio yra trys variantai: vienas pritaikytas solo balsui, pritariant fortepijonui, antras – vyrų chorui, pritariant fortepijonui, o trečiasis – mišriam chorui, pritariant orkestrui.

Minimas kūrinys turi himno pobūdį, ypač jo pirmoji dalis, kuri yra paremta maršo ritmu, o finalinė dalis pasižymi didelės jėgos išraiška, kuri savo laiku buvo šūkis į laisvę. Pats himnas baigiasi žodžiais: „...prikelkime Lietuvą mūsų“.

Č. Sasnausko daina pagal kun. J. Mačiulio-Maironio eiles yra ir „Užmigo žemė“. Šis kūrinys turi du variantus. Vienas jų pritaikytas solo balsui, o kitas – mišriam chorui be pritarimo. Pats kūrinys pagrįstas paprasta harmonija ir dar paprastesne ritmika, tačiau savo turtingumu yra be galo įdomus. Kad ir paprastomis muzikinėmis priemonėmis naudojantis būtų galima sudaryti tokį turiningumą, reikia būti be galo skrupulingu kūrėju. Minimo kūrinio pagrindas yra intuityvus moralinis pradmuo, kuris garsų dinaminio įvairiaspalvingumo dėka sudaro reto grožio nuotaiką. Tad šio kūrinio vidiniame turiningume ir glūdi jo meninė vertė.

Šiame rinkinyje yra dar ir keturi kūriniai, pagrįsti lietuvių liaudies dainomis.

Kompozitorius, imdamas lietuvių liaudies dainas, praplėtė ir paįvairino jų melodijas. Tad Č. Sasnauskas buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, kuris pradėjo harmonizuoti lietuvių liaudies dainas.

Kūrinys „Tu mano motinėlė“ buvo skirtas sopranui ir altui arba dvibalsiam moterų chorui, pritariant fortepijonui. Čia ypatingą savotiškumą suteikia pritariamoji muzika, kurios techninis apdorojimas yra įvairus, pasižymintis turtinga išraiška.

Minimas kūrinys turi realaus charakterio pobūdį. Čia dialogo principu suderinus sopraną su altu, gaunamas tarsi dukters ir motinos pašnekesys. Kūrinys išreiškia atskirų asmenų bruožus, tačiau iš esmės tai sudaro vientisą kūrinį.

Kūrinys „Siuntė mane motinėlė“ skirtas atlikti mišriam chorui be pritarimo. Jis sukurtas polifoniniu būdu ir turi harmoninio skambesio. Visa tai yra glaudžiai susiję su dainos charakteriu ir vaizdžiai išreiškia savyje esamą pobūdį, yra turtingas savo dinamika ir gražia nuotaika.

Kūrinys „Lėk sakalėli“ skirtas mišriam chorui be pritarimo. Tai gražus, paprastas, turiningas kūrinys, kuriame dominuoja paprasta harmonija, ritmika bei turininga dinamika.

Paminėtinas ir Č. Sasnausko kūrinys „Kareivėli“, skirtas mišriam chorui ir solisto balsui, pritariant fortepijonui. Tai bene vienintelis lengvesnio pobūdžio kompozitoriaus kūrinys. Pats dainos charakteris yra svetimas lietuvių tautinei dvasiai, nes jame yra jaučiamas slavizmas, o savo ritmu labai primena Šopeno mazurkas.

Iš žymesnių bažnytinės muzikos veikalų yra šie: „Aspirationes“ lygių balsų chorui ir vargonams; „Ad multos annos“ mišriam chorui su pritarimu arba be jo; „Salve Regina“ mišriam chorui, o „Salutaris Hostia“ mišriam chorui. Visi šie kūriniai anuo metu buvo didžiulis turtas dar negausioje mūsų bažnytinės muzikos kūryboje.

Ne mažiau vertinga yra ir Č. Sasnausko vargoninė muzika, kurią sudaro preliudijos, fugos, postliudijos ir kt. Bene vienas ryškiausių šios srities kūrinių požymių yra subtilus lyrizmas, kuris kilo iš nuoširdžiai muzikalios kūrėjo sielos. Be to, dar paminėtinas ir geras vargoninės technikos kompozitoriaus kūryboje panaudojimas, suteikęs šios srities kūriniams retą grožį.

Visa Č. Sasnausko kūryba pasižymi dideliu nuoseklumu. Joje nėra dirbtinumo, turtinga kūrybinė invencija, natūralumas, o intuityvi intencija veikalams suteikia subjektyvaus turiningumo.

Dar vienas svarbus Č. Sasnausko kūrybos bruožas buvo ne originalus, bet romantinės epochos išugdytas gausus, dinaminis garsinis spalvingumas. Tad savo kūryboje naudojęs dinaminį muzikinio garso atspalvį, su dideliu meistriškumu derindamas vokalinio kolektyvo sąskambius, kompozitorius sukūrė reto grožio nuotaiką.

Derindamas vokalinę muziką su instrumentine, Č. Sasnauskas vokalinei muzikai dažniausiai teikdavo daugiau reikšmės, kuri ir techninių priemonių panaudojimo atžvilgiu yra tobulesnė ir įdomesnė už pritariamąją instrumentinę muziką, tačiau ji tiek turi savitumo, kad jos negalima laikyti vien tik antraeiliu, pagalbiniu dalyku.

Originaliojoje Č. Sasnausko kūryboje žodis yra glaudžiai susietas su melodija. Visa tai sudaro tobulą vienybę, kurioje su dideliu reljefingumu yra išreiškiama dainos tekste glūdinti mintis. Savo kūrybinei idėjai išreikšti Č. Sasnauskas dar naudojosi disonansiniu sąskambiu, kuris kompozitoriaus kūriniams suteikia gilios išraiškos ir turiningumo.

Visoje Č. Sasnausko kūryboje, tiek vokalinėje, tiek instrumentinėje, jaučiama vargonų muzikos įtaka. Kompozitoriaus kūrybos rašytinė technika yra padaryta vargoninės technikos būdu, todėl taip gražiai ir darniai pavyko sukurti vokaliniams ansambliams skirtus kūrinius. Tačiau ši įtaka, kaip matome, kompozitorių šiek tiek varžė. Kūriniuose pastebimas nedidelis rašytinės technikos laisvumas, garsų slinktis, nors ir nuosekli, tačiau neturinti kūrybinio laisvumo požymių.

Č. Sasnausko kūryboje rašytinė technika yra lyg ir tam tikri metmenys, kuriais yra apmesti visi kompozitoriaus kūriniai ir neabejotinai esamas jo kūriniuose didžiulis dinaminis įvairumas bei subtilus jausmas.

Bendrais bruožais įvertindami Č. Sasnausko kūrybą ir lygindami ją su dabar esančia mūsų muzikos kultūros būkle, pastebime skirtumą, tačiau prisiminus tuos laikus, kada kompozitorius gyveno ir kūrė, tenka pripažinti, kad jis anuo metu lietuvių tautinės kultūros srityje atliko milžinišką darbą.

Č. Sasnauskas buvo vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, kuris gyvendamas svetur tarp savo tautiečių kėlė lietuviškos muzikos kultūrą, kuri tuo metu buvo glaudžiai siejama su tautinių jausmų gaivinimu ir lietuviškumo skatinimu. Tada dar buvo toks metas, kai lietuvių tautinė sąmonė, prispausta svetimųjų jungo, merdėjo.

Savo kūryba Č. Sasnauskas pavergė ne tik tautiečius, gyvenusius Rusijoje. Kompozitoriaus kūriniai anuomet sužavėjo ir daugelį carinės imperijos vadovų, mokslo, meno, ypač senosios rusų aristokratijos veikėjų. Jo kūrinių, atliekamų Šv. Kotrynos bažnyčioje, anuomet veržte verždavosi paklausyti iš svetur atvykusi aukštuomenė bei užsienio valstybių diplomatijos atstovai. Tad nenuostabu, kad kompozitoriaus kūryba buvo įvertinta, o pats Č. Sasnauskas buvo apdovanotas įvairiais titulais bei apdovanojimais. Kompozitoriaus krūtinę anuomet puošė Prancūzijos Meno akademijos „Karininko palmės“, Austrijos imperatoriaus Prano Juozapo „Riterio kryžius“ ir Rusijos „Šventojo Stanislovo“ ordinas.

Dažnam šiandien gali kilti pagrįstas klausimas, o kaip susiklostė Č. Sasnausko asmeninis, šeimyninis gyvenimas? Čia skaitytojui reikėtų priminti, jog būdamas dvidešimties metų, kompozitorius nesėkmingai vedė, nors iš tikro dėl gyvenimo būdo, kai jis buvo pasišventęs vien mokslui ir kūrybai, šeimos nesukūrė. Formaliai vedęs, Č. Sasnauskas gyveno Peterburge, o žmona netrukus išvyko gyventi į Kauną. Tad nemažas atstumas ir bendravimo stoka juos ilgainiui galutinai išskyrė.

Č. Sasnauskas bandė sukurti šeimą ir vėlesniais metais, bet viskas baigdavosi nesėkmingai, ir jis liko viengungis. Tai patvirtina keli išlikę kompozitoriaus rašyti meilės laiškai, kupini pakilaus jausmo, aistringo ilgesio bei poetiškos vaizduotės. „...Nes ta Tavo meilė tik apyaušris tos kitos, beribės, bedugnės, begalinės. Tu ją gali suteikti! (...) Suteiksi amžiams – paremsi, perliesi į mano širdį, ir bus Tavo meilė mano širdyje, ir bus Tavo meilė mano meilėje, ir bus Tavo siela mano sieloje, uždaryta, paslėpta amžiams kaip lobis, kaip dievų šventė“. Tačiau visa tai ir teliko kompozitoriaus svajonėse, nes tikrovė buvo kitokia.

Nepavykus sukurti šeimos, ją kompozitoriui atstojo tėvynėje likę artimi žmonės. Kas vasarą Č. Sasnauskas lankydavosi savo gimtajame Kapčiamiestyje, kur gyveno jo motina ir sesuo, o netoliese – kitos seserys ir broliai. Č. Sasnauskas kiek pajėgdamas šelpdavo savo artimuosius pinigais, o vėlesniais metais remdavo seserų bei brolių vaikus, siekusius mokslo ir studijavusius Rusijos aukštosiose mokyklose.

Kai Č. Sasnauskas grįždavo į tėviškę, daugeliui atrodydavo, kad jis esąs didelis ponas, tačiau to nė menkiausios žymės nebuvo kompozitoriaus asmenyje, nes jis bendravo su visais lygiai, be jokio išskirtinumo, ir tai jo orumui negrėsė nė menkiausiu pažeminimu, visada jis būdavo paprastas ir neišdidus, tad tėvynėje jautėsi savas tarp savų. Vis dažniau Č. Sasnauskas pasvajodamas pažįstamiems tautiečiams pasiguosdavo: „Važiuosiu Lietuvon: pirksiuos folvarkelį, tapsiu plantatorium – rasiu ramybę...“

Kas šiandien galėtų pasakyti, kokius tolimesnius ateities planus Č. Sasnauskas anuomet mintyse puoselėjo, tačiau laikui bėgant, pradėjo negaluoti jo širdis. Nuo 1904 metų kompozitorius rimtai susirūpinęs savo sveikata vis dažniau lankydavosi tėviškėje bei užsienio kurortuose. Prie širdies negalavimų ilgainiui prisidėjo dar ir sausas dešiniojo plaučio pleuritas. Taip paskutinį Č. Sasnausko gyvenimo dešimtmetį temdė niūrus „momento mori“ šešėlis.

Kupinas negandų ir netekčių, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, užgriuvęs Č. Sasnausko tėvynę. Niekada nebuvęs abejingas savo kraštui, gyvendamas Peterburge kompozitorius gaudyte gaudydavo žinias iš pasaulio, godžiai sekdavo karo eigą. Ypač sunku būdavo, kai laikraščiuose rasdavo pranešimų apie sudegintus Lietuvos kaimus ir miestelius. Tuomet jis kiek tik galėdamas globojo lietuvius karo pabėgėlius, o ir pas jį patį anuomet glaudėsi visas būrys jam artimų žmonių, pasitraukusių nuo fronto ir radusių saugų prieglobstį.

Karo pradžioje lyg ir sustiprėjo Č. Sasnausko sveikata. Kompozitorius su visa energija įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą, šelpė nukentėjusius karo pabėgėlius. Esama žinių, jog 1915 m. rudenį jis rengėsi vykti į Ameriką nukentėjusių nuo karo lietuvių reikalais, bet tam sutrukdęs staigus ligos paūmėjimas.

Visą gyvenimą dirbęs kūrybinį darbą, Č. Sasnauskas, nors ir daug sunkesnėmis nei prieškaryje sąlygomis, jį tebedirbo ir toliau. Taip gimė ir paskutiniai kompozitoriaus kūriniai. Ateityje planavo rašyti ir lietuvišką operą, pritaikytą Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Mindaugo siužetui. O pasibaigus karui, ketino vykti į Žemaitiją tyrinėti žemaitiškų melodijų bei lyginti jas su aukštaitiškomis. Visa tai Č. Sasnauskas dirbo iš paskutinių savo jėgų, o gydytojai kompozitorių įkalbinėjo, kad šis atsisakytų darbo, kuris jį lyg žvakę tirpdyte tirpdė, tačiau kompozitorius bet kokiems įkalbinėjimams nepakluso.

Jei ilgą Č. Sasnausko gyvenimo laikotarpį mėgstamiausias posakis buvo „Gyvenimo nuotaika – tai viskas“, tai gyvenimo pabaigoje tos nuotaikos jau nebeliko. Prieš Naujuosius metus, artimiesiems pasiteiravus, ko jam reikėtų palinkėti, kompozitorius niūriai atsakė: „Mirties“. Pasiteiravus priežasties sakė, jog jaučiąs labai pavargusią širdį. Gyventi Č. Sasnauskui tebuvo likę visiškai nedaug, nes 1916 m. sausio 5 d. ankstų rytą, paeiliui ištikus dviems širdies smūgiams, Č. Sasnausko gyvybė užgeso. Po keleto dienų gausiai susirinkę Rusijoje gyvenę lietuviai, skambant paties kompozitoriaus sukurtam „Requiem“, su didžiuliu liūdesiu lydėjo į kapus jį – vieną pirmųjų lietuvių tautinės muzikos kūrėjų.

Sakoma, jog kūrėjo gyvenimas mirtimi nesibaigia. Tai tiesa, nes kompozitorius Č. Sasnauskas po mirties susilaukė didžiulio pripažinimo, kai pakartotinai buvo išleidžiami bei populiarinami jo kūriniai. Tuoj po Č. Sasnausko mirties buvo įkurta jo vardo draugija, buvo įsteigtas ir kompozitoriaus vardo fondas, kuris skyrė stipendijas neturtingiems, bet gabiems lietuviams studentams, studijavusiems Peterburgo konservatorijoje. Gyvos tebėra ir Č. Sasnausko sukurtos dainos, kurioms žodžius parašė žymiausi lietuvių poetai ir kurias iki šiol dainuoja lietuvių chorai bei pavieniai atlikėjai. Kūriniai turi išliekamąją vertę. Jie mūsų tautai tarnaus dar ištisus šimtmečius, kol bus gyva lietuvybės dvasia.

Pasinaudota V. Landsbergio ir kitų autorių straipsniais apie Č. Sasnauską.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija