2013 m. birželio 21 d.    
Nr. 25
(2049)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Išnašos

Pristatyta knyga „Marcinkonių šnektos tekstai“

Daiva Armonienė,

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė

Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Marcinkonių šnektos tekstai“. Dalyvavo knygos autorė Asta Leskauskaitė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos apsaugos ministerijos vyr. specialistė Onutė Drobelienė, dainavo Kabelių vaikų folkloro ansamblis „Asarukai“, vadovaujamas Danutės Valentukevičienės.

Asta Leskauskaitė trumpai papasakojo apie save. Sakė gimusi Lazdijų rajone, tai ir jos gimtoji tarmė kitokia nei mūsų krašto žmonių. Studijuodama Vilniaus pedagoginiame universitete, tikėjo būsianti mokytoja, tačiau dirbdama Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, tapo mokslininke, tyrinėjančia tarmes. Domėtis Marcinkonių šnekta paskatino žymaus kalbininko Alekso Girdenio žodžiai – „Kodėl dzūkai tokie kuklūs ir savo tarmės nepopuliarina?“ – bei tėvo pasakojimai apie marcinkoniškius – nuoširdžius, svetingus, vaišingus žmones, šnekančius kitaip nei lazdijiečiai. Ieškojo, kas rašė apie Marcinkonis, ir surado labai nedaug: XX amžiaus pradžioje Marcinkonių kaimo dvasine ir materialine kultūra domėjosi kalbininkai iš Sankt Peterburgo Aleksandras Seržputovskis ir Eduardas Volteris, šios šnektos pavyzdžių „Lietuvių kalbos žodynui“ pateikė Kazimieras Būga, 1964 metais padarytas pirmasis kalbos garso įrašas. Knyga „Marcinkonių šnektos tekstai“ skirta mokslo reikalams, joje skelbiama nedidelė dalis tekstų, surinktų 2002–2007 metų ekspedicijose, o kompaktinėje plokštelėje – kai kurių pasakojimų garso įrašai. Marcinkoniškių tarmė labai įdomi, turinti daug frazeologizmų, palyginimų, vaizdingų posakių, mažybinių žodelių. Rinkinyje pateikti pasakojimai, vertingi ne tik kalbos, bet ir pasaulėvaizdžio, tautinio, tarminio identiteto požiūriu. Tematika – kasdieniniai buities darbai, šventės, liaudies medicina, santykiai šeimoje ir su kaimynais, gyvūnai, augalai, buities rakandai, karai. Pasak mokslininkės, visos tarmės, įskaitant ir Marcinkonių, kinta. Įvykus politinėms ir kultūrinėms permainoms, šnektoje padaugėjo skolinių, svetimoms kalboms būdingų darybos formų. Nepaisant to, tarmė gera visuomet, dabar ar prieš šimtą metų, nes ja išreiškiame savo mintis, jausmus, ir apgailestavo, kad intonacijų, atsidūsėjimų, širdies balso į knygą sudėti neįmanoma.

Onutė Drobelienė prisipažino nesanti dzūkė, bet bandžiusi išmokti tarmę ir užrašyti tekstus. „Ar kalbėsime savo tarme, priklauso nuo mūsų požiūrio, motyvacijos. Išmokti tarmiškai kalbėti įmanoma, jei gyveni toje aplinkoje. Iš knygos, negirdėdami balso, tarmės neišmoksime, todėl ją būtina įrašinėti, klausytis“, – kalbėjo Onutė.

Autentiškas dzūkiškas dainas, užrašytas Puvočių, Kabelių, Zervynų, Margionių, Ašašninkų kaimuose, atliko Kabelių vaikų folkloro ansamblis „Asarukai“, vadovaujamas Danutės Valentukevičienės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija