2013 m. birželio 21 d.    
Nr. 25
(2049)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Gyvybės Evangelijos diena Romoje

Mindaugas BUIKA

Šventąjį Tėvą entuziastingai
sveikina 200 tūkst. gyvybės gynėjų

Šventasis Tėvas savo mokyme
ypač ragina rūpintis vaikų globa

Popiežius Pranciškus bendrauja
su neįgaliaisiais maldininkais,
atvykusiais į Vatikano Šv. Petro aikštę

Prisiminta Jono Pauliaus II enciklika

Viso pasaulio gyvybės gynėjai džiaugėsi popiežiaus Pranciškaus aukotomis šv. Mišiomis „Evangelium Vitae“ minėjimo dieną, kuri tapo vienu gausiausių ir entuziastingiausių Tikėjimo metų programos renginių. Šia proga birželio 15–16 dienomis į Romą, kaip piligrimai rinkosi žmogaus gyvybę ginančių judėjimų ir organizacijų atstovai, o kiti su Šventuoju Tėvu vienijosi maldoje savo vyskupijose ir parapijose. Gyvybės Evangelijos liudijimui skirtame susitikime, kaip įprasta Tikėjimo metų piligrimystėje, birželio 15 dieną maldininkų grupės procesijoje su žvakėmis ėjo susikaupti prie apaštalo šv. Petro kapo jo vardo bazilikoje Vatikane. Tą patį šeštadienį daugelyje Romos bažnyčių vyko žymių dvasininkų pravesti katechetiniai pokalbiai pabrėžiant žmogaus gyvybės šventumą ir nepažeidžiamumą nuo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties.

Buvo prisiminta popiežiaus Jono Pauliaus II 1995 metais paskelbta enciklika „Evangelium Vitae“, kuri iki šiol yra svarbi Bažnyčios magisteriumo Magnum Charta gyvybės gynimui. Tame dokumente aiškinant Jėzaus Kristaus išganomąją misiją – „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10) – pažymima, jog gyvybės gynimas yra nepakeičiamai svarbus uždavinys visai visuomenei kuriant bendrąjį gėrį. „Juk neįmanoma skatinti bendrojo gėrio nepripažįstant ir neginant teisės į gyvybę, kuria grindžiamos ir vystomos kitos neatimamos individų teisės“, – rašė palaimintasis Jonas Paulius II. Minėtoje enciklikoje jis pranašiškai nurodė, kad visuomenė neturi stabilios atramos, jeigu ji iškelia tokias vertybes, kaip asmens orumas, taika ir teisingumas, bet toleruoja, leidžia ar netgi priimtais įstatymais (abortų, eutanazijos ir kt.) skatina silpniausios žmogiškosios gyvybės nuvertinimą ir naikinimą, kokiomis nors veidmainiškai pateisinamomis priežastimis. „Tik rodant pagarbą gyvybei gali būti įtvirtintas ir garantuotas toks brangus ir esminis visuomenės sambūvio turtas, kaip taika ir demokratija“, – nurodoma enciklikoje „Evangelium Vitae“.

Abejingumas visiškai nepriimtinas

Sekmadienį, birželio 16 dieną, aukoti Gyvybės Evangelijos šv. Mišių kone 200 tūkstančių maldininkų akivaizdoje į Šv. Petro aikštę atvykusį popiežių Pranciškų sveikino Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Salvatorė Fizikela (Salvatore Fisichella).

Jis vėl pasirėmė minėtąja palaimintojo Jono Pauliaus II enciklika, kurioje pabrėžiama, kad Bažnyčia niekada negali tylėti dėl socialinio neteisingumo, ir tai ypač aktualu, kai liečiami gyvybės naikinimo klausimai, kartais „pristatant tai, kaip pažangos elementą“ (pavyzdžiui, eksperimentų su žmogaus embrionais atvejais). Štai kodėl yra svarbu, kad būtent Tikėjimo metais maldos ir meditacijos aplinkoje iš viso pasaulio į Romą susirinko Gyvybės Evangelijos liudytojai, kurie kasdiene veikla patvirtina įsipareigojimą ginti ir skatinti žmogiškąją gyvybę. „Nuo pačios pradžios moters įsčiose iki paskutinės akimirkos, kuri kalba apie asmens buvimą šiame pasaulyje, gyvybė net didžiausios kančios ir silpnumo sąlygomis turi būti saugoma ir globojama, ir nei vienas Kristaus išpažinėjas negali būti tam abejingas“.

Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos vadovas Šventajam Tėvui pristatė, jo žodžiais tariant, gyvybės tautos delegacijas, kurios atvyko iš skirtingų pasaulio kontinentų, primindamas, kad daugiausia dalyvių susirinko iš Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Lenkijos, Kanados, Australijos, Belgijos, Maltos, Slovakijos, Singapūro, Vengrijos, Kosta Rikos, Japonijos, Airijos, Argentinos, Meksikos, Kolumbijos... Arkivyskupas S. Fizikela sakė, kad per visą dvidešimties šimtmečių Bažnyčios istoriją kiekvienoje pasaulio dalyje visada buvo ir tebėra daug vyrų ir moterų, kurie, malonės veikiami, nesibijo prisiliesti prie labiausiai vargstančių, kenčiančių ir silpniausių, gindami jų orumą, kada kiti nuo jų nukreipia savo akis ar abejingai pasitraukia. Tai – apleisti ir badaujantys vaikai, vienišos moterys, sunkūs ligoniai, neįgalieji, mirštantys ir atstumtieji, kurie dažnai būna žmogiškosios nuodėmės, savanaudiškumo aukos. Dabar vykstant „kultūrinei revoliucijai“ gyvybės gynimui iškilo ir kitos problemos bei iššūkiai, ypač kada ginčijamasi dėl pačios žmogaus gyvybės koncepcijos, tačiau bendrasis visuotinio abejingumo klausimas išlieka. Pabrėždamas, kad pagarba, globa, meilė ir tarnavimas žmogiškajai gyvybei nėra tik mūsų krikščionių prerogatyva, tačiau bendras visų geros valios žmonių kelias, arkivyskupas S. Fizikela dėkojo popiežiui Pranciškui už iškalbingą paramą ir paskatą šiam liudijimui.

Pasipriešinti „niokojimo“ kultūrai

Šventasis Tėvas, kreipdamasis į Šv. Petro aikštėje susirinkusią didžiulę minią, nuoširdžiai dėkojo „visiems, kurie atvyko į Romą iš kitų Italijos vietų ir viso pasaulio, ypač šeimoms ir tiems, kurie savo tiesioginėje veikloje saugo ir skatina gyvybę“. Sakytoje šv. Mišių homilijoje jis pripažino, kad dabar yra daug žmonių, kurie „nesirenka gyvybės“, nepriima Gyvybės Evangelijos, bet, patirdami blogų ideologijų įtaką, stengiasi „užkirsti kelią gyvybei“ ar nerodo jai jokios pagarbos. Šituose savo veiksmuose jie vadovaujasi savanaudiškumu, egoistiniais interesais, pelno, galios ar malonumo siekiais, o ne meile ir rūpinimusi kitų gerove. Tai – tarsi iš senovės žinoma svajonė „pastatyti žmogaus miestą be Dievo, be Dievo gyvybės ir meilės – savotišką naująjį Babelio bokštą“, – aiškino popiežius Pranciškus. Galvojama, kad, atmetant Dievą, Kristaus mokymą ir Gyvybės Evangeliją, bus, neva, pasiekta tikroji laisvė, pilnutinis žmogiškojo asmens įsiprasminimas. Tačiau Gyvąjį Dievą bandoma pakeisti šlovinimu trumpalaikių žmogiškųjų dievaičių, materialiųjų stabų ir visokių „žvaigždžių“, intoksikuojančiu ir užteršiančiu „laisvės kūną“, galiausiai atnešančiu naujas vergystės formas ir mirtį.

Papildant šias Šventojo Tėvo mintis, galima prisiminti su gyvybės tema artimai susijusią jo ekologinę kalbą per birželio 5 dienos bendrąją audienciją, kai buvo minima Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Tuomet, nurodydamas aktualų Bažnyčios mokymą apie „žmogaus ekologiją, jis paminėjo, jog dabartinės socialinės krizės priežastys yra ne tiek ekonominės, kiek etinės ir antropologinės. „Šiandien žmogus nieko nereiškia, nes valdo pinigas. Dievas, mūsų Tėvas, iškėlė uždavinį žemėje rūpintis ne pinigais, bet žmonėmis: tokia yra mūsų užduotis! Tačiau dabar vyrai ir moterys aukojami pelno ir vartojimo stabams“, – kalbėjo tuomet popiežius Pranciškus, susidariusią situaciją įvardydamas kaip „tuščio eikvojimo ir niokojimo kultūrą“. Jis sakė, kad, jei mums sugenda kompiuteris, – jau tragedija, bet daugelio žmonių skurdas, nepritekliai ir dramos virsta nereikšminga kasdienybe. Jei kur nors akcijų biržos rodikliai nukrenta dešimčia punktų ar bankrutuoja bankas, – tragedija, tačiau jeigu benamiai žmonės gatvėje žiemą miršta nuo šalčio, jei daugelyje pasaulio šalių vaikai neturi ką valgyti, nėra jokia naujiena, visa tai atrodo normalu.

Šiai „niokojimo kultūrai“ siekiant tapti vyraujančiu mentalitetu, turinčiu visuotinį poveikį, „žmogaus gyvybė – asmuo, daugiau nebepriimama kaip prioritetinė vertybė, kurią privalu gerbti ir saugoti“, – aiškino Šventasis Tėvas. – Ypač, jei tas asmuo yra „nenaudingas“, neįgalus ar nuskurdęs žmogus arba motinos įsčiose pradėtas, bet „nereikalingas“ kūdikis bei rūpesčio reikalaujantis sunkus ligonis ar senelis“. „Taip žmonės pašalinami tarsi jie būtų šiukšlės“, – sakė popiežius Pranciškus. Tuomet audiencijoje jis atkreipė dėmesį į tiesiog nusikalstamą maisto pertekliaus išmetimą, pavertimą atliekomis, nors daug žmonių ir šeimų kenčia badą. „Atsiminkite, kad išmesti maistą – tas pats, kas jį pavogti nuo alkstančių vargšų stalo! – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Raginu visus pamąstyti apie maisto eikvojimo ir išmetimo problemą ir ieškoti kelių bei būdų, kaip spręsti šį klausimą, rodant solidarumą ir dalijantis su stokojančiais“.

Krikščionis suvokia realybę

Praėjusį sekmadienį aukotų Gyvybės Evangelijos dienos šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus, sakydamas, kad tik eidami Dievo nurodytu keliu mes einame į gyvenimą, o stabų šlovinimas veda į mirtį, ragino tarti „taip“ meilei ir „ne“ – egoizmui, tarti „taip“ laisvei ir „ne“ – įvairių šiuolaikinių stabų nešamai vergystei. Jis ragino sakyti „taip“ Dievui, kuris yra meilė, gyvybė ir laisvė, kuris niekada nenuvilia. „Mus gali išgelbėti tik tikėjimas į Gyvąjį Dievą, kuris dovanojo mums gyvenimą ir per Šventąją Dvasią savuoju gailestingumu suteikia mums galimybę gyventi kaip tikriems Dievo vaikams, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Bet kada žmogus nori įsiprasminti užsidaręs savajame egoizme ir netgi užimti Dievo vietą, tada jis sėja mirtį. Egoizmas veda į melą, kuriuo žmogus bando apgauti patį save ir artimą. Tačiau juk Dievo apgauti negalima“.

Aiškindamas Dievo veikimą istorijoje ir žmogaus išlaisvinimą iš vergystės, popiežius Pranciškus nurodė dešimties Dievo įsakymų dovaną teisingai egzistencijai, prasmingam ir tikrai laisvam gyvenimui. Dekalogas nėra kokia nors neigimo ar draudimų „litanija“, bet didysis „taip“ Dievui, meilei ir gyvybei. Todėl šių nuostatų besilaikantis ir Šventosios Dvasios veikimui atviras krikščionis laikomas dvasingu žmogumi. Bet tai nereiškia, kad jis atitrūkęs nuo realybės ir regi tik miražus, tarsi pats būtų tik šmėkla. „Ne! Krikščionis yra tas, kuris mąsto ir gyvena pagal Dievo valią, kuris leidžia, kad jo gyvenimą palaikytų ir jam vadovautų Šventoji Dvasia, kad tai būtų Dievo sūnų ir dukterų vertas gyvenimas“, – sakė Šventasis Tėvas. Toks krikščionio gyvenimas yra ne tik teisingas, bet ir vaisingas, leidžiantis stebėti ir vertinti tikrovę ir šiuo gyvenimu yra gimdoma nauja gyvybė. Baigdamas homiliją, popiežius Pranciškus prašė Švč. Mergelės Marijos, Gyvybės Motinos, padėti mums priimti ir nešti nuolatinį Gyvybės Evangelijos liudijimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija