2013 m. birželio 28 d.    
Nr. 26
(2050)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Vakarai su Barbora Vileišyte

Barboros Vileišytės rašomoji mašinėlė
su paskutiniu jos rinktu tekstu apie
Seinų krašto lietuvių katalikų istoriją

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II
susitinka lietuviai dvasininkai
(iš kairės): prel. Stasys Žilys,
Antanas Jonušas, vyskupas Antanas
Vaičius, prel. Antanas Rubšys,
prel. Algimantas Bartkus. 1995 02 01

Pas B. Vileišytę – atvykę svečiai
(iš dešinės): kun. Paulius Jatulis,
Barbora Vileišytė, jos draugė Barbara
Nawrocka iš Lenkijos, kun. Antanas
Liuima, vyskupas Antanas Deksnys.
1987 metų spalis. B. Vileišytės
saugotos (vėliau į Lietuvą perduotos)
Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos
knygos vos sutilpo į aukštas
dideles buto lentynas.

Prie velykinio stalo. 2010

B. Vileišytės motinos brolis
B. N. Nasledovas. Fotografija
prie Sovietų Sąjungoje išleistos
trumpos, kelių sakinių informacinės
žinutės apie jį. Nasledovas,
apie 1930 metus nuo persekiojimų
pasitraukęs į Vidurinę Aziją,
tapo žymiu rūdos telkinių tyrėju,
jam buvo netgi pastatytas paminklas
jo garbei Almalyke, Uzbekistano
spalvotosios metalurgijos centre

Pasvalyje. B. Vileišytė –
antra iš dešinės. 2001 01 25

B. Vileišytei įteikiamas
P. Vileišio fondo diplomas

Baigiame 2010 metų dienoraščio apie viešnagę pas Barborą Vileišytę, gyvenusią Romoje (Italija), Antonello di Mestina gatvėje esančiame name, savo laiku buvusiame savotišku „lietuvių centru“, ištraukas. B. Vileišytė mirė 2012 m. gegužės 8-ąją, eidama 95-uosius.

Edvardas ŠIUGŽDA

(Tęsinys. Pradžia
nr. 19, 20, 22, 23, 24)

Antradienis

Barborai parodėme parengtą „pranešimą“ – norime pristatyti ją apdovanojimui, kad Lietuva suteiktų jai nusipelniusio asmens statusą. Bet Barbora pasakė, kad „nenori skriausti Lietuvos“ ir tuo nesirūpinsianti. Sakiau, kad yra daug kitų žmonių, kurie mažiau nusipelnę, tačiau apdovanojimus gauna. Nelabai įtikinau. O vakare, po „blynų baliaus“, kai Livija vėl pasakė, jog mes rūpinsimės jos apdovanojimu, ji jau beveik neprieštaravo, sakydama: „Darykite, kaip norite, tik aš pati nieko nedarysiu“.

Paskui Barbora vėl grįžo prie jai skaudžių prisiminimų. Kai traukiantis iš Lietuvos jų šeima ir kiti pabėgėliai pirmą naktį nakvojo gražioje ūkininko sodyboje (tai buvo netoli Kybartų), o antrąją naktį prisiglaudę prie sodybos esančiame name, anksti ryte visi pasklido nusiprausti ar atsigaivinti ryto vėsuma, Barbora pamatė prasiskleidusį gražų bijūno žiedą. Jis buvo rasotas ir nuostabus. Tėvai kvietė ją prie medžių, bet ji gėrėjosi tuo lietuvišku bijūnu. Tai buvo paskutinis tikrai nuostabus atsisveikinimas su Lietuva, jai įsiminęs amžinai. Paskiau Barbora prisiminė paskutinį susitikimą su Jono Vileišio žmona Ona ir jos dukra Rita, abejingai pažiūrėjusias į jų kvietimą važiuoti kartu, pasityčiojantį atsakymą, kai Barbora ieškojo giminių Amerikoje, prisiminė ir neteisingai, jos manymu, parašytą Ritos Bagdonienės knygą. Priminė ir 1993 metais parašytą Jono Petronio knygą, bene geriausiai parašytą apie jos senelį Petrą Vileišį ir kitus gimines. Pirmą ar antrą mūsų viešnagės dieną Barbora pasakojo: „Geriausiai apie Petro Vileišio pažiūras yra rašęs Petronis 1993 metais išleistoje knygoje: „Jonas (Vileišis, Petro brolis) rašo savo bendraminčiams, kad laikraštis („Vilniaus žinios“) eina gera vaga – jį finansuoja Petras, o mes kreipiame savo (liaudininkų) kryptimi“. Petras niekada nebuvo kairysis, bet Jonas paveržė jo idėją leisti laikraštį ir padarė jį kairiuoju. Iš pradžių ėjo „Vilniaus žinios“, po to tapo „Lietuvos žiniomis“.

Trečiadienis

Atvažiavus prie paminklo Italijos revoliucionieriui Garibaldžiui, su Livija kalbėjausi, kad čia, Italijos širdyje, negauname jokių žinių apie Lietuvą. Būnant toli nuo Lietuvos, atrodo, kad išties čia niekam nerūpi Lietuva, net apie jos orą, ne tik politiką, čia niekas nepraneša. Tad Lietuvos reikalai jokių Vakarų politikų nedomina, ir visa, ką mes galime sau gera padaryti, tai tik patys kovodami – niekas kitas mumis nepasirūpins. Livija dar pridūrė, kad net iš garbių politikų, dirbančių Europos parlamente, kai jie atvažiuoja iš Briuselio, išryškėja jų atitolimas: jie visai abejingai kalba apie daugelį Lietuvos reikalų (ne tik dėl negalėjimo juos paveikti, bet ir dėl to, kad jiems tai jau nebeįdomu – jie per daug atitrūkę nuo mūsų reikalų). Ir tik tie keli Italijoje susibūrę lietuviai, tarp jų ir garsiojo Petro Vileišio anūkė Barbora, prisimena gimtąjį kraštą ir jo reikalus.

Mums grįžus į namus vakare Barbora parodė, ką žadėjusi jau surado. Tai buvo medžiaga apie kun. Vincą Mincevičių – nedidelė informacija iš „Respublikos“, kurioje buvo rašoma apie Mincevičiaus paminėjimą. Buvo kelios nuotraukos.

Barbora šiandien prisiminė ir skaudžius įvykius jai gyvenant Lenkijoje (apie tai kalbėti ji vengdavo). Štai jai skambina: „Ateikite, norime pasikalbėti“. Barbora atrėžia: „Neturiu reikalo eiti pas jus, jeigu turite reikalų, ateikite patys“. Buvo susitarusi su drauge Lione: jeigu pas ją bus atėję „neprašyti svečiai“, ji duos ženklą, uždarydama langą. Barboros klausia: „Kodėl susirašinėjate su kun. Balčiūnu, juk jis yra prieš komunistus“. Vileišytė atsako: „Tai jo reikalas, prie ko čia aš esu?“ Jai vėl sako: „Draugaujate su diplomatais“. Ji iškart sako: „Ar aš kalta, kad tėvai su diplomatais bendravo?“ „Bet jūs važiuojate į Seinus“. „O kodėl aš turiu nevažiuoti? Juk ten lietuviai“. Saugumiečiai toliau tęsia: „Bet jūs susitinkate ten ir su Pajauju (aktyviu lietuviu iš Švedijos). Galime visada jus užgniaužti, jeigu taip elgsitės“. Barbora rodo mums nuotrauką, kurioje yra užfiksuotas momentas, kai 1982 metais su tuometiniu klieriku Putrimu ji buvo audiencijoje pas popiežių Joną Paulių II. Tada Barbora paprašė: „Šventasis Tėve! Seinuose ir Punske persekioja lietuvius (tuo laiku atėjo žinios, kad vietinis kunigas per išpažintį neduoda išrišimo lietuviams). Ir tada Popiežius, atsižvelgdamas į tų dviejų lietuvių prašymą, tuoj sutvarkė reikalą. Tačiau dabar lietuvių padėtis Seinuose vėl beveik ta pati, – jaudinasi Barbora. Ji rodo ir kitas nuotraukas. Štai Popiežius 1988 metais LKMA suvažiavime, 1984 metais – Šv. Kazimiero kolegijoje. Štai šv. Mišios „Vatikano radijuje“ – jose dalyvauja Avižonienė, Saulius Kubilius, kun. Paulius Jatulis, vysk. Antanas Deksnys. O štai su Popiežiumi – lietuvių bičiulis Mikelė Smaldonė. Visi Romoje tada gyvenę lietuviai kunigai jį pažinojo, – sako Barbora

Ketvirtadienis

Važiavome į Šv. Kazimiero kolegiją. Kaip ten nuvažiuoti, buvo patarusi Barborą Velykoms aplankiusi ir savo auką jai įteikusi lenkė vienuolė Agnieška. Kolegijos rektorius buvo išvykęs, tad kalbėjomės su vicerektoriumi kun. Audriumi Arštikaičiu, čia dirbančiu jau septynerius metus. Kolegija pavaldi LVK ir jos pirmininkui, todėl kun. A. Arštikaitį vicerektoriumi paskyrė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jis paskyrė ir rektorių bei dvasios tėvą. Studentai mokosi popiežiškuosiuose universitetuose. Kolegijos tikslas yra visų studentų, atvykusių iš Lietuvos ar kitų kraštų, sujungimas į bendruomenę – jie čia gyvena, bendrauja ir vyksta į užsiėmimus į įvairius universitetus. Daug žymių Lietuvių dvasininkų yra mokęsi ir gyvenę šiose kolegijos namuose.

Važiuojant namo vienas tamsokas vyriškis čiauškėjo su savo 5–6 metų dukrele. Labai gražu. Jie abu lyg vienmečiai – jokio amžiaus skirtumo tarsi nėra. Vakar autobuse matėme, kaip du tėveliai įstūmė vežimus su savo vaikais ir čiauškėjo su jais, vienas jų beveik visą laiką tupėdamas vis kalbino savo vaikelį. To niekada nesutiksi Lietuvoje. Apie kunigų klierikų džiaugsmingą nuotaiką čia, Romoje, priešingą niūriai mūsuose nuotaikai, sakėme ir vicerektoriui. Jis galvojo, kad, matyt, tai priklauso nuo mūsų tautos charakterio.

O moterys čia labai rūkančios – gatvėje, parduotuvėse, net valgydamos sumuštinį italės pučia dūmus. Matėme, kaip Tre Fontane Kryžiaus kelyje moteris ėjo lyg ir melsdamasi, bet rūkydama cigaretę. Labai nemalonus toks vaizdas. Galime pastebėti, kad čionykščiai vyrai tikrai mažiau rūko. Ir vaikų taip meiliai moterys nekalbina kaip vyrai. Netgi matėme, kaip juos piktai bara.

Barbora pasakojo apie Sauliaus Kubiliaus šeimos vargus. Prieš keletą metų jo motina buvo atvykusi į Lietuvą su savo sūnumi Aidu, Sauliaus jauniausiu broliuku. Jis stipriai pavalgęs vakarienės išbėgo žaisti futbolą. Ir jam atsitiko kažkas su žarnynu – daug pavalgęs sunkiai sportavo ir netikėtai mirė. Buvo tikra nelaimė. Sauliaus dukra Vokietijoje studijuoja literatūros kritiką, – sakė Barbora, ir ji nežada, labai gaila, vykti į Lietuvą tęsti mokslų. Ir sūnus, besirengiąs tapti kompiuterių specialistu, mokytis žada vykti į Vokietiją. Gaila, sakė Barbora, kad lietuviai negrįžta į tėvynę. Ir blogai, kad išvažiuoja iš tėvynės. Juk tikrai nemiršta iš bado – išvažiuoja tam, kad nusipirktų geresnį automobilį ar pan.

Barbora dar davė kun. K. Dobrovolskio raštą „Pro memoria“ apie vieną italą monsinjorą, apkaltinusį jį antikomunistine veikla. Davė ir itališką tekstą apie lenkų ir lietuvių santykius. Dobrovolskis dar gyvas, jam jau šimtas metų.

Penktadienis

Diena prieš išvažiavimą į Lietuvą. Einame į Šv. Petro baziliką, į centrą po senamiesčio bažnyčias, į Trevi fontaną. Rytoj atsisveikinsime su Romos lietuvaite, Petro Vileišio anūke Barbora Vileišyte. Mums bus liūdna be jos.

* * *

Tokie yra mano 2010 metais užrašyti dienoraščio puslapiai iš susitikimų su B. Vileišyte. Jų yra ir daugiau, atskleidžiančių B. Vileišytės asmenybę, tačiau spaudai taip ir neparengtų. Bendraudami po savaitę ar pusantros su ja ketverius metus iš eilės, matėme jos tvirtą apsisprendimą Lietuvai ir katalikybei. B. Vileišytei lietuvybė ir katalikybė buvo suaugusios į vieną kamieną. Barboros tikėjimas buvo tvirtas ir nuoseklus, tačiau jis nebuvo parodomasis ar fanatizuotas – būdama giliai tikinti, tikėjimo reikalavimų paraidžiui nesilaikė. Net sekmadieniais nebūtinai ji stebėdavo per televiziją transliuojamas šv. Mišias (gyvenimo pabaigoje galėjo vaikščioti tik remdamasi buto sienų). Pasninkas irgi nebuvo jai ypatingai privalus, daugiau tik formalus. Bet ji su pagarba, su sakraliu paslaptingumu prisimindavo su tėvais praleistas vaikystės ir jaunystės dienas, kai namuose per religines šventes tėvelis, apsirengęs kostiumu, būtinai apsiavęs batais, pasirišęs kaklaraištį, sodindavo už iškilmingo pietų stalo savo šeimos narius, peržegnodavo juos ir visi šventiškai bendraudavo. Tas jaunystės dienų sakralumas Barborai paliko įspūdį visam ilgam jos gyvenimui ir tapo įsimintinas ypač tame sunkiame tremtinės gyvenime, kai okupacijos grėsmės akivaizdoje kartu su tėvais turėjo palikti gimtąjį kraštą, prarasdama ir savo namus, ir gimtąjį kraštą. Jai tai buvo sunkiausi ir tragiškiausi metai, todėl Barbora taip skausmingai priimdavo žinias iš Lietuvos, į kurią vis norėdavo sugrįžti, tačiau tai likdavo tik svajonėmis. Ji ilgėdavosi lietuviško žodžio, tėvynės, žmonių iš Lietuvos. Deja, iš gimtojo krašto, kai ji jau nepajėgdavo ten nuvykti, nedažnai jai kas nors paskambindavo, o dar rečiau atvažiuodavo, todėl kai jai paskambindavo ja besirūpinanti Apolonija Nistelienė, su ja ilgai kalbėdavosi. Deja, Barbora, matyt, ne viską teisingai suprasdavusi, kas jai buvo sakoma. Kai A. Nistelienė, papasakojusi apie tuo metu spaudoje aprašytą kunigą, prieš daugelį metų neva priekabiavusį prie jaunuolio (Vileišytės supratimu, įtariamą „pedofilija“), Barbora jautriai sureagavo ir, matyt, iš kilusio susirūpinimo į A. Nistelienės lūpas įdėjo jai nepriklausiusius žodžius, esą dėl tokių negerų dalykų „Dievas neišgelbės Lietuvos“. Barboros įsitikinimu, kunigas savo pavyzdžiu rodo kilnumą, atsidavimą Dievui. Ji baimingai klausydavosi ir to, kad Lietuvai ir po nepriklausomybės kyla Rusijos grėsmė, tad skausmingai sutiko žinią apie jos grėsmingus įstatymus. Toks jautrus reagavimas kilo ir dėl ilgo atitrūkimo nuo Lietuvos, į kurią sugrįžti vilčių vis mažėjo, ir dėl ilgai trunkančios nostalgijos, ir dėl metų naštos. Tas rūpestis Lietuva lydėjo ją visą gyvenimą emigracijoje. Redaguodama žurnalą „Krivulė“, skirtą Europoje išsibarsčiusiems lietuviams, rašydama apie Lenkijos lietuviškųjų regionų istoriją, pagaliau akvarele piešdama jos dvasiai įsimintinus lietuviškos gamtos vaizdus, B. Vileišytė tarsi gyveno Lietuvoje ir taip iš dalies sumažindavo nostalgiją gimtajam kraštui. Tokia ji išliko visą gyvenimą iki išėjimo amžinybėn...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija