2013 m. liepos 19 d.    
Nr. 29
(2053)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kai teisingumas perauga į kerštą

Vilniaus apygardos teismo salėje, kur praėjusį penktadienį buvo skaitomas nuosprendis buvusios Darbo partijos vadovams pagal „juodosios“ buhalterijos bylą, prie įėjimo susidarė neįsivaizduojama spūstis. Norinčiųjų išgirsti, kaip bus baudžiamas garsiausias politinis „sukčius“, nesutilpo ne tik susėsti didelėje teismo salėje, bet ir buvo jie priversti stovėti visuose pasieniuose ir pakampiuose. Po nuosprendžio fotografai, patys išsilankstė įvairiomis pozomis, per kitų fotografų ir filmuotojų galvas, o kartais net atsigulę, fotografavo svarbiausiąjį bylos herojų. Kitą dieną į Maskvą išskrendančiam „beveik nuteistajam“ Viktorui Uspaskichui, besišypsančiam plačiausia šypsena (tokį jį fiksavo sensacijoms godūs fotografai ir vaizdo kameros), jį pašiepiančiais plakatais baksnoja tautines vertybes demonstruojantys savanoriai ir tautinio jaunimo aktyvistai – „jokiu būdu negalima išleisti to perėjūno Uspaskicho“. Ažiotažas neišpasakytas – kokia laisvė ir demokratija. Kitą dieną, sekmadienį, Prancūzijos ambasadoje minimą Bastilijos paėmimo sukakties dieną, tarp kitų žymių svečių į garbingą priėmimą su dviem „draugais“ žygiavo Lietuvoje išgarsėjęs gėjų vadas, seksualinių mažumų klubo įkūrėjas, dabar dėl gėjų parado vietos ir laiko su Vilniaus meru besigrumiantis gėjų lygos vadas Simonko. Išdidžiai į Liepos 14-osios šventę ėjo ir pasipuošusios lesbietės, savo vešlia barzda besididžiuojantis nacistų ir kylančio nacizmo Lietuvoje demaskuotojas, privatūs ir valstybiniai mafijoziai, iš valstybės kišenės pagrobę milijonus, didžiulis būrys kviestinių svečių. O jau nuo pirmadienio stambiausias dienraštis „Lietuvos rytas“, su savo internetiniu broliuku be atvangos nenustojantis stebinti savo skaitytojus „svarbiausiomis“ žiniomis, kurias godžiai skaito bent kiek garsesni Lietuvos politikai, papylė visą šūsnį dar „aktualesnių ir reikšmingesnių žinių“: atlikėja Dž. Butkutė gulasi į ligoninę, dainininkė G. Karaliūnaitė trečią kartą sumainė aukso žiedus, po tuoktuvių (šokėja) V. Kunauskaitė nė akimirkai nesitraukia nuo krepšininko M. Pociaus, verslininkas Jaroslavas Avgustas apie buvusią savo draugę Mariną Bui (tariamai siūliusią prostitucijos „paslaugas“ Šveicarijoje) pasako istorijai įsimintinus žodžius: „Aš jos vietoje norėčiau numirti iš gėdos“. Taigi, Lietuva maitinama skandalingomis bylomis, intrigų pilnomis istorijomis, seksualinių mažumų „laisvėmis“, kurias dovanoja mums Europa. Gėjų, lesbiečių, transseksualų, biseksualų kultūra ir pagarba jai – svarbiausieji tokios išvirkščios demokratijos atributai, paslaugiai atkeliaujantys iš sočios Europos, kurioje jau 20 mln. beglobių, nuskurdusiųjų ir benamių, knibždėte knibždančių Paryžiaus dėl krizės neužbaigtų statybų erdvėse ir net besivoliojančių tiesiog gatvėse. Pasipriešinti tai seksualinei „laisvei“, tradicinės šeimos naikinimui pajėgūs tik atkakliausieji sekuliarizuotos Prancūzijos katalikai. Lietuva savo pramogų kultūros gyvenimu jau pralenkia vakarietiško pertekliaus persisotinusią visuomenę, kuri seniai skardena skandalų, gėjų ir transvestitų balsais.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija