2013 m. liepos 19 d.    
Nr. 29
(2053)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kai teisingumas perauga į kerštą

Vilniaus apygardos teismo salėje, kur praėjusį penktadienį buvo skaitomas nuosprendis buvusios Darbo partijos vadovams pagal „juodosios“ buhalterijos bylą, prie įėjimo susidarė neįsivaizduojama spūstis. Norinčiųjų išgirsti, kaip bus baudžiamas garsiausias politinis „sukčius“, nesutilpo ne tik susėsti didelėje teismo salėje, bet ir buvo jie priversti stovėti visuose pasieniuose ir pakampiuose. Po nuosprendžio fotografai, patys išsilankstė įvairiomis pozomis, per kitų fotografų ir filmuotojų galvas, o kartais net atsigulę, fotografavo svarbiausiąjį bylos herojų. Kitą dieną į Maskvą išskrendančiam „beveik nuteistajam“ Viktorui Uspaskichui, besišypsančiam plačiausia šypsena (tokį jį fiksavo sensacijoms godūs fotografai ir vaizdo kameros), jį pašiepiančiais plakatais baksnoja tautines vertybes demonstruojantys savanoriai ir tautinio jaunimo aktyvistai – „jokiu būdu negalima išleisti to perėjūno Uspaskicho“. Ažiotažas neišpasakytas – kokia laisvė ir demokratija. Kitą dieną, sekmadienį, Prancūzijos ambasadoje minimą Bastilijos paėmimo sukakties dieną, tarp kitų žymių svečių į garbingą priėmimą su dviem „draugais“ žygiavo Lietuvoje išgarsėjęs gėjų vadas, seksualinių mažumų klubo įkūrėjas, dabar dėl gėjų parado vietos ir laiko su Vilniaus meru besigrumiantis gėjų lygos vadas Simonko. Išdidžiai į Liepos 14-osios šventę ėjo ir pasipuošusios lesbietės, savo vešlia barzda besididžiuojantis nacistų ir kylančio nacizmo Lietuvoje demaskuotojas, privatūs ir valstybiniai mafijoziai, iš valstybės kišenės pagrobę milijonus, didžiulis būrys kviestinių svečių. O jau nuo pirmadienio stambiausias dienraštis „Lietuvos rytas“, su savo internetiniu broliuku be atvangos nenustojantis stebinti savo skaitytojus „svarbiausiomis“ žiniomis, kurias godžiai skaito bent kiek garsesni Lietuvos politikai, papylė visą šūsnį dar „aktualesnių ir reikšmingesnių žinių“: atlikėja Dž. Butkutė gulasi į ligoninę, dainininkė G. Karaliūnaitė trečią kartą sumainė aukso žiedus, po tuoktuvių (šokėja) V. Kunauskaitė nė akimirkai nesitraukia nuo krepšininko M. Pociaus, verslininkas Jaroslavas Avgustas apie buvusią savo draugę Mariną Bui (tariamai siūliusią prostitucijos „paslaugas“ Šveicarijoje) pasako istorijai įsimintinus žodžius: „Aš jos vietoje norėčiau numirti iš gėdos“. Taigi, Lietuva maitinama skandalingomis bylomis, intrigų pilnomis istorijomis, seksualinių mažumų „laisvėmis“, kurias dovanoja mums Europa. Gėjų, lesbiečių, transseksualų, biseksualų kultūra ir pagarba jai – svarbiausieji tokios išvirkščios demokratijos atributai, paslaugiai atkeliaujantys iš sočios Europos, kurioje jau 20 mln. beglobių, nuskurdusiųjų ir benamių, knibždėte knibždančių Paryžiaus dėl krizės neužbaigtų statybų erdvėse ir net besivoliojančių tiesiog gatvėse. Pasipriešinti tai seksualinei „laisvei“, tradicinės šeimos naikinimui pajėgūs tik atkakliausieji sekuliarizuotos Prancūzijos katalikai. Lietuva savo pramogų kultūros gyvenimu jau pralenkia vakarietiško pertekliaus persisotinusią visuomenę, kuri seniai skardena skandalų, gėjų ir transvestitų balsais.

Ir kokia ramybė dvelkia Kauno apylinkės teisme (Kęstučio g. 29), kuriame „administracine tvarka“ be perstojo nagrinėjamos Garliavoje budėjusiųjų ir prieš pusantrų metų „pareigūnams nepaklususiųjų“ bylos. Čia neatvyksta nei žurnalistai, nei verslininkai ar savo apsukrumu jiems prilygstantys politikai, neatvyksta „už žmogaus teises kovojantieji“ gėjai ar lesbietės, biseksualai ar transseksualai. Neužklysta net teisiamųjų budėtojų dėka į Seimą išrinkti atostogaujantys „Drąsos kelio“ atstovai, dabar gaunantys sočias algas, nepriklausomai nuo krizės ir mažėjančio valstybės piliečių skaičiaus. Matyt, jie nenori  pasidomėti, kaip visi teisėjai, priskirti nagrinėti šių Garliavos „nusikaltėlių“ administracines bylas, lyg susitarę laikosi vienodos taktikos: iškart nutaria, kad „teismas nepriima jūsų prašymo“, arba ramina prisiminusįjį prievartos valandas, kai buvo žeminamas jo orumas: „Teisiamasis, be emocijų ir ašarų, čia svarstome ne policijos pareigūnų veiksmus, o jūsų, kaip nepaklususių teisėtiems pareigūnų reikalavimams, bylą“. Vos pašnibždomis nusistebėjusiam žiūrovui teisėjas grasina: „Perspėju: jei dar kartą išgirsiu nors žodį, būsite su policija išprašytas iš salės“, o į nedidelę posėdžio salę, esančią trečiame aukšte, sunkiai laiptais užkopusiam ir minutę pavėlavusiam invalidui teisėja rėžia: „Prašome išeiti ir netrukdyti teismui, jau prasidėjo posėdis, įeiti draudžiama“. Teisėjas, tiksliai vykdydamas instruktaže nurodytą posėdžio eigą ir elgesį su kaltinamuoju bei žiūrovais, susitvarko lengvai: politikų čia nebėra, žurnalistai – tik iš nedidelių leidinių, visuomenei net nepranešta apie po pusantrų metų po „nusikaltimo“ vykstančią bylą. Nebent koks nors į salę įsibrovęs „suįžūlėjęs“ Seimo narys Naglis Puteikis pasipiktina teisėjo šališkumu, bet irgi iškart gauna atsaką: čia tu nesi joks Seimo narys, ir jei pasakysi dar kitą žodį, būsi išmestas iš salės. Teisėjas čia visagalis, jam prieštarauti ar rodyti „emocijas“ – nepatartina.

Tad tokiame teisme teisiamam fotomenininkui Juozui Valiušaičiu, prašančiam prijungti paliudijimus apie policininkų atsisakymą, kai jis buvo vežamas į policiją, leisti pasiimti vaistų nuo cukraligės (jis yra II grupės negalią turintis žmogus), teisėja atrėžia: „Dabar svarstoma jūsų byla, kad priešinotės policijos nurodymams, o ne policijos pareigūnų veiksmai“. Savo „teises“ teisme besiaiškinantis kaltinamasis bando sakyti savo prielaidas: „Mane ir kitus stumdęs policininkas kėlė chaosą, dėl to ir kilo tas susipriešinimas – policininkas galėtų paliudyti, kieno nurodymu jis elgėsi ne pagal įstatymus“. Teisėja Violeta Miceikienė priima sprendimą: „Teismas nutarė šio liudytojo nekviesti“. Kada kaltinamasis prašo prie bylos medžiagos prijungti tris nuotraukas, kuriose matosi ir neteisėti minimo policininko veiksmai, bei pridėti tokių veiksmų vaizdo įrašą, teismo vardu teisėja vėlgi nutaria, kad tai nieko „nepadės bylai“ (beje, J. Valiušaitis prieš keletą metų važiavo per Lietuvą, fotografuodamas šv. Teresės relikvijas, vežamas į įvairias vyskupijas ir parapijas – tai svarbi išliekamąją vertę turinti medžiaga). Į policiją „voronoku“ vežamas J. Valiušaitis net tris kartus prašė leisti pasiimti jam būtiną insuliną, tačiau pareigūnai neišpildė jo prašymo ir jis patyrė komą, kurios pasekmes jaučia iki dabar. Teisėja, elgdamasi pagal duotą instrukciją ir nepriimdama jokių liudijimų apie policijos ir kariškių negailestingus veiksmus, nepriima jo pretenzijų, remdamasi tuo, kad policijos veiksmai teismo posėdyje nenagrinėjami. Akivaizdu, kad visi penki Garliavoje nusikaltusiųjų bylas nagrinėjantys teisėjai elgiasi pagal vieną jiems duotą instruktažą sovietinių „įstatymų“ rėmuose. Kai teisėja įprastai atburbėjo tik jai pačiai suprantamas nuorodas apie kaltinamojo „teises“, fotomenininkas J. Valiušaitis į klausimą, ką manantis apie jas, buvo priverstas atsakyti: „Net nesupratau, ką visa tai reiškia, man tai – kaip kosmosas, gal vėliau paaiškės“. Kaltinamojo atstovei teisininkei Kristinai Apanavičiūtei, tuo laiku neturėjusiai pažymėjimo ir patarusiai, kad kaltinamasis turi teisę neliudyti prieš save, teisėja net neleido atstovauti (nors kitose bylose tame pačiame apylinkės teisme toji pažymėjimo kopija yra – ją galima laisvai paimti).

Aišku, kad teisėjai uoliai vykdo gautą instruktažą: neįleisti pavėlavusių, išvyti „trukdančius“, prisiminti, kad „čia ne ta byla“, „mes nenagrinėjame policijos veiksmų“ ir pan. Kai kaltinamiesiems atstovavusi teisininkė Kristina Apanavičiūtė aiškiausiai įrodydavo, kad „mergaitės perdavimo motinai operacijoje“ veikė ne tik policija, o ja persirengę kariškiai iš antiriaušinių būrių ar iš įkaitų vadavimo spec. būrių ar net užsienio ambasadas saugojančių dalinių, akivaizdžiai pamatai peržengtas „operacijos“ ribas ir „teisingumo“ veidmainiškumą. Iš kai kurių policijos liudytojų tapo aišku, kad operacijoje buvo naudojami „afganų“ metodai. Operacijos daliniui vadovavęs aukštas pareigas ėjęs policininkas viename posėdyje pripažino turėjęs didįjį (karinių) dujų balioną, kurį „netyčia“ atidarė ir pats buvo dujomis apnuodytas, kitame posėdyje tai jau neigė – taip elgėsi irgi pagal gautą instruktažą. Užvesta „teisingumo“ mašina veikia nesustodama: ne tik per dieną septynis nusikaltėlius teisia bauda, bet iškelta net 17 baudžiamųjų bylų, t. y. kiekvienas iš jų gali netekti laisvės. Baudžiamųjų bylų, kuriomis remiantis žalojami Garliavoje budėjusiųjų likimai, laukia šie „nusikaltėliai“: Aušrinė Balčiūnė, Rūta Urbelienė, Greta Knapkienė, Žygimantas Bulotas („nusikaltimo“ metu jis buvo 20 metų, taigi, pati jaunystė), Matas Morkevičius, tada, per gegužės 17-osios įvykius, teturėjęs tik 16 metų, Darius Kaminickas, Evaldas Staliūnas, Giedrius Okunis, Kęstutis Dudėnas, Erikas Kukta, Sigutis Gudynas, Svajūnas Tamulis, Žilvinas Paškevičius, Arvydas Arnauskas, Gediminas Aidukas, Vidas Petraitis, Tautrimas Januškevičius. Kai kurie jų buvo paveikti ašarinių, o gal net ypatingų dujų. Kitiems 2012 m. gegužės 17 d. budėjusiems, giesmes ir himną giedojusiems „nusikaltėliams“ iškeltos administracinės bylos – jiems gresia piniginės baudos. Pastebėtina, kad teisėtvarka dabar dažnai naudoja jai įtikusį būdą dar labiau skurdinti valdžiai neįtikusius žmones – nuteisti net ir kelių tūkstančių baudomis.

Ir tie teisėjams nurodyti veikimo instruktažai veikia negailestingai žalodami jaunų žmonių likimus. Štai jaunuolis, studijavęs teisę ir norėjęs vystyti savo verslą, pats dėl baudžiamosios bylos įklimpo į didžiausias skolas, jo tėvų gyvenamajam namui gresia varžytinės, jaunuolis sutrikęs, sako nusižudysiąs, tėvai irgi nežino, ką daryti dėl užgriuvusių nelaimių. Antano Tamulio sūnui Svajūnui nesunkiai sudaryta baudžiamoji byla: mat jis nervingas, greitai reaguojantis į užgaulius tonus, tai prisikabinti buvo labai lengva. Pats Antanas Tamulis irgi buvo teisiamas, tik administracine tvarka. Vienintelis 83 metų senolio nusikaltimas buvo tas, kad jis laikė iškėlęs vėliavą su Kristaus veidu, o paskiau buvo išvežtas į policiją. Teisėjas, gal atsižvelgdamas į teisiamojo amžių, o gal pamatęs, kad senolis nusikaltimo tikrai nepadaręs, jam davė tik įspėjimą. Baudžiamoji byla sudaryta Žygimantui Bulotui. Vaikinas, auklėjamas pilietiškai susipratusios motinos, jau nuo 2010 metų budėdavo Klonio gatvėje iki pat gegužės 17-osios. Per policijos šturmą buvo sučiuptas ir išvežtas į policiją. Beje, vaikinas pernai laimėjo konkursą į Vorčesterio (Didžioji Britanija) universitetą, tačiau mokytis jau negalėjo – jam buvo panešta, kad „už pasipriešinimą policijai“ jam paskirta kardomoji priemonė neišvykti iš namų ilgiau nei tris paras. Pretekstas iškelti jam baudžiamąją bylą surastas – esą jis įrengė vaizdo kameras Klonio gatvėje, per kurias buvo perduodami tiesioginiai vaizdai iš Klonio g. 5-ojo namo. Tai, pasirodė, yra baisus nusikaltimas, o pasipriešinimo policijai pretekstas surašytas tik tarp kitko. Betgi dar keisčiau, kad tuos įrenginius rengti pasiūlė, kaip spėjama, VSD agentas R. Šč. Tai jis tarėsi su keliais ten budėjusiais techniką išmanančiais žmonėmis, įkalbinėdamas juos „sugalvoti“, kaip perduoti Lietuvai ir pasauliui naujausią informaciją apie Garliavos įvykius.

Žygimanto Buloto motina Dalija Bulotienė, didžiuodamasi savo sūnaus pilietiškumu ir drąsa, prisimena, kaip po nelaimingo atsitikimo 1994 metais mirus jos vyrui, visą dėmesį ji skyrė sūnui. Juk pereinamasis amžius yra labai sudėtingas ir sunkus, nes jauną žmogų gali pasiglemžti gatvė, sumaitoti jo likimą, todėl sūnų leido į sporto treniruotes ir šokių konkursus. Sūnų treniravo žymūs Lietuvos sportinių šokių meistrai Ingrida Urbutienė, Donatas Vėželis, Lina Chatkevičiūtė, Česlovas Norvaiša ir kt. 2011–2012 metais jis mokėsi Kolpingo kolegijoje, tačiau tęsti mokslus Vorčesteryje jau negalėjo –  jis tapo kaltinamuoju. D. Bulotienė, irgi teisiama Kauno teisme pagal administracinę bylą, sako: „Niekas net nenumano, kad čia vyksta kokie nors teismai. Susitinku pažįstamus, draugus ar net gimines, visi jie stebisi ir sako: negali būti, kad esi teisiama, ar kiti yra teisiami dėl Garliavos – juk jau seniai viskas užbaigta, mergaitė perduota motinai. Tenka aiškinti, kad niekas dar nepasibaigė, dar tik prasideda teismais. Ir ji pasakoja, kaip sutikusi iš Amerikos atvysią savo sesers moksladraugę, kuriai trumpai perpasakojo keliais sakiniais, kad yra teisiama. „Tave teisia? Už ką? Tai bėk į užsienį“. „Padėk, tada važiuosiu“, – juokaudama atsakė Dalija. Visi pažįstami išvažiavę kas į Ameriką, kas į Angliją ar Airiją, visi ieško kur geriau. „Baisu. Kas bus su Lietuva?“, – sielojasi Dalija. Mažo ūgio, liekna, gal 50 kg sverianti moteris pripratusi prie sunkumų: išslidinėjusi Kolos pusiasalį, Uralo kalnus, pėsčiomis ėjusi Kaukazo kalnais. Slidinėjant Uralo kalnuose, įvyko nelaimė, kurią su skausmu prisimena Dalija: kelionėje draugė susilaužė koją. Du vyrai pasikeisdami tempė ją ant rogučių, o Dalijai teko ne menkesnis vargas: net suprakaitavusi turėjo nešti ir savo mantą, ir didžiules anų vaikinų kuprines. Grįžusi iš sunkios Uralo kelionės, iškart su kita slidinėtoja buvo pakviesta į televiziją. Įrašant laidą, iš televizijos darbuotojų išgirdo kažkokį nerimą, šnabždesį. Tik paskiau paaiškėjo to nerimo priežastis: tada buvo 1972 m. gegužės 14 d. – susidegino Romas Kalanta, o televizijoje kilo savotiška panika. Tik grįžusi į Kauną, sužinojo tą slepiamą žinią. Dalija nebuvo auklėjama stipriai patriotiškai. Savaime suprantama, iš tėvų gavo minimalų supratimą, kad yra okupacija, ir ji 1958 metais, mokydamasi Komjaunimo vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazija) antroje klasėje, atsisakė mokytis rusų kalbos. Tai buvo šokas ir mokytojai, ir tėvams. Gavę pylos nuo partinių bonzų, tėvai jau nesidalindavo politinėmis pažiūromis su dukra, tad Dalija ilgai juto tam tikrą žinių stoką. Paskiau baigė Kauno ekonomikos technikumą, dirbo „Miestprojekte“. 1991 metais bandė organizuoti budėjimą Vilniuje Sausio 13-ios agresijos dienomis, tačiau savo skyriuje norinčių beveik nesurado, labiau juto tik pašaipą. Nuvažiavusi budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos visą savaitę, o paskiau ten vėl važiuodavo budėti savaitgaliais. Referendumo dėl demokratinės nepriklausomos Lietuvos metu 1991 metais susipažino su savo būsimu vyru, tačiau laimingas jų bendras gyvenimas tęsėsi neilgai. Visa našta auginant vaikus teko jaunai moteriai.

Dalija net ir šioje nelaimėje, gresiant susidorojimui su jos sūnumi, nepalūžta ir didžiuojasi juo, budėjusiu tada Klonio gatvėje. Tik nesupranta, kaip policijos pareigūnai gali liudyti, esą ji priešinosi pareigūnams. Juk ji, nudeginta skausmingo elektros šoko, panaudoto prieš ją, buvo tarsi be sąmonės ir tiesiog apgraibomis ieškojo sūnaus didžiulėje kiemo teritorijoje. Paskiau pamatė jį jau vežamą „voronoku“ į policiją, Ten jam irgi buvo pareikšti kaltinimai pasipriešinus policijai. Nuo elektros šoko dvi dienas vos paėjo, netgi sutriko atmintis, o patirtus vidaus organų sutrikimus juto dar apie porą savaičių. Elektros šoko paliktą žymę šone pastebėjo dukra po paros, bet Dalija dėl savo emocinės būklės nesureagavo ir niekur nesikreipė, netgi neatsiminė dukros parodytos sužeistos vietos – toks buvo policijos naudotų priemonių poveikis. Dabar sūnus eina kartu į kitų teisiamųjų gausiai pasipylusius teismus. Kartu su mama Žygimantas klausėsi Misijų dienomis vedamų kun. Arnoldo Valkausko rekolekcijų, tačiau „Žalgirio“ arenoje vykusiose Mišiose nedalyvavo. Matydamas žiaurų susidorojimą su taikias budėtojais, persekiojamas jam sukurptos baudžiamosios bylos, nusivylęs jis klausia savo motinos: „Pasakyk, mama, kur yra Dievas? Aš jo nejaučiu. Jei jis veiktų žmonėse, nebūtų leidęs tokių žiaurumų ir neteisybių.“ Nors nesigaili padėjęs mažajai Deimantei ir kartu su kitais budėtojais jaudinasi dėl jos, paslėptos nuo visų, likimo, bet mato ir Lietuvoje tvyrantį neteisingumą, dėl kurio daug jaunuolių palieka tėvynę ir įsikuria kituose kraštuose. Tik visa jo stiprybė yra mama, kuriai teisėjas teismo vardu jau pasirengęs skirti bausmę – piniginę baudą, gerokai pablogindamas jų sunkią padėtį. Ir dar vienas dalykas stebina Daliją – po gegužės 17-osios nebeveikia jų kompiuterių internetinis ryšys. Pernai birželį iš savivaldybės gavo raštą, kad žemė, kuria, savivaldybei sutikus, naudojosi daugiau kaip 20 metų, atimama be galimybės prijungti jai, kaip savininkei, prie jai priklausančių ūkinių pastatų – sklypas formuojamas pažeidžiant sandėlių savininkų teises.

Taip laužomi žmonių likimai. Dauguma budėjusiųjų Klonio gatvėje – uolūs katalikai, dailininkai, poetai, savo skausmą išliejantys eilėmis. Bet tik budėjusieji Klonio gatvėje lanko teismo posėdžius, taip paremdami teisiamuosius. Baisu darosi abejingumo apimtame mūsų gimtajame krašte... Taip laužomi susipratusių, aktyvių, nesnaudžiančių žmonių likimai. Nelabai kam svarbu, kad baudžiama už dvasinį nusiteikimą, už dvasinę kovą, žalojant jaunų žmonių likimus. Išaugo nauja karta, nemačiusi sovietizmo ir gal todėl tampanti bebaime. Kai kurie jų budėjo ir per Sausio 13-ąją, gindami nepriklausomybę, matė desantininkų pykčio perkreiptus veidus. Matė tokius ir gegužės 17-osios rytą, nors ir paslėptus kaukėmis, jau nepriklausomos Lietuvos, už kurią kovojo ir jų tėvai ar seneliai, laikais. Niekam iš valdžios ar politikų nesvarbu, kad po tokio „teisingumo vykdymo“ dar daugiau nusivylusių jaunuolių ar net senjorų paliks gimtą kraštą ir savo gyvenimą kurs toli nuo tėvynės. Naujaisiais disidentais tampa naujoji karta, nemačiusi nei sovietinės valdžios, nei KGB represijų ir jų nesibijanti. Bet suprantanti, kad taip neturi būti Lietuvoje. Valdžiai net ir nerūpi, kad ta bręstanti disidentinė naujoji plečiasi, nes valdžiai nerūpi, kas bus su Lietuva po 50 ar 100 metų, kai joje teliks tik 1 mln. gyventojų dėl emigracijos ir dėl pirmalaikių mirčių, dėl abortų, dėl socialinio disbalanso, kuris vis didėja, nors siekiame pasauliui parodyti, kiek mes esame „teisingi“ ir „mokantys gyventi“, dorotis su ekonominėmis krizėmis. Tik užsimerkiama prieš dvasinę krizę, vis didėjantį valdžios ir tautos nesusikalbėjimą.

P. S. Kaip jau pranešėme, administracinių bylų Kauno apylinkės teisme posėdžiai vyks liepos 25 dieną, dar keli posėdžiai – liepos 30 d., o dar vienas posėdis vyks rugpjūčio pabaigoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija