2013 m. rugpjūčio 30 d.    
Nr. 32
(2056)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Nepriklausomoje Lietuvoje toliau saugomi sovietinės okupacijos ideologijos atributai

Rugpjūčio 21 dieną Seime įvyko Seimo nario Ryto Kupčinsko spaudos konferencija dėl sovietinės okupacijos ideologijos atributų nepriklausomoje Lietuvoje. Dalyvavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atstovai Kasparas Genzbigelis ir Antanas Kliunka, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) pirmininkas Jonas Burokas.

Seimo narys R. Kupčinskas pabrėžė, kad Žaliojo tilto sovietinių laikų skulptūros yra skaudi tema, kurią nuolat kelia Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, LLKS nariai ir kitos patriotinės organizacijos. Apmaudu, kad Vilniaus mieste, kaip Lietuvos sostinėje, per menkai rūpinamasi tautiniais, istoriniais simboliais: nėra paminklo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, Lietuvos kariuomenės generolui Povilui Plechavičiui, 1941 metų birželio ginkluoto sukilimo prieš sovietus Lietuvoje vienam iš organizatorių ir vadovų, generalinio štabo majorui Vytautui Bulvičiui ir kitiems iškiliems kovotojams už Lietuvos laisvę. R. Kupčinskas išsakė nuomonę, kad sovietiniai ideologiniai simboliai turi būti išbraukti iš Kultūros paveldo registro ir nuimti nuo Žaliojo tilto.

LLKS pirmininkas Jonas Burokas pastebėjo, kad sąjunga daug kartų prašė Vilniaus miesto savivaldybės pašalinti skulptūras nuo Žaliojo tilto, nes jos teigiamai ir palankiai pristato okupantų ideologiją. Tačiau be kokių nors svarbesnių argumentų buvo atsakoma, kad tai yra sovietinio meno paveldo paminklai. Matydami posovietinės ir išaugusios jaunosios kartos visuomenės nuomonę LLKS vadovai Vilniaus miesto merui pasiūlė prie kiekvienos skulptūros padaryti ryškiai matomus lietuvių, rusų, anglų kalbomis užrašus, įvardinančius padarytą mūsų valstybei, mūsų tautai okupacinę žalą: prie sovietinių karių skulptūros – kiek buvo išžudyta, nukankinta, ištremta, nuteista Lietuvos patriotų, partizanų; prie skulptūros, skirtos žemės ūkiui, – kokią žalą padarė kolektyvizacija; prie mokslo skulptūros – kokia žala buvo padaryta mokslui, menui, tikėjimui, nukreipiant sovietinį režimą prieš mokytojus, mokslininkus (tūkstančiai mūsų mokytojų, mokslininkų, rašytojų, poetų, menininkų turėjo pasitraukti į užsienį arba tapo sovietinio genocido aukomis, o likę turėjo tapti paklusnūs sovietinei ideologijai) prie statybininkų, darbininkų skulptūros turėtų būti užrašas, liudijantis apie Lietuvos kaimo vaizdo sugriovimą, kolūkiuose gyvenviečių statybą ir vienkiemių sunaikinimą, chruščiovinių namų statybą. J. Burokas priminė, kad atgimus Lietuvai skulptorius a.a. prof. K. Bogdanas, nulipdęs ne vieną sovietinį paminklą, pripažino, jog sovietiniai paminklai neturi jokios išliekamosios vertės ir jų negalima laikyti kokiu nors paveldu, todėl tokius „paminklus“ reikia sunaikinti. J. Buroko žiniomis, Seimas ir Vyriausybė neieško galimybių vystyti reikiamus santykius tarp Rusijos ir Lietuvos dėl sovietinių karių kapų iškėlimo iš miestų ir miestelių centrų į kapines. 2006 metais gražiai iliustruotoje su spalvotais paveikslėliais „Atminimo knygoje“ Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas skelbia, kad Lietuvos žemėje žuvo 80 tūkst. sovietinių karių, džiaugiasi, kad jų kapai tvarkingai prižiūrimi ir gerbiami, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovai pripažįsta, kad Lietuvos žemėje ilsisi 20000 karių ir džiaugiasi jų laidojimo vietų priežiūra. A. Brazauskas, būdamas Vyriausybės vadovu, yra priminęs, kad „kovose prieš fašizmą“ žuvo ir mūsų kariai, kurie palaidoti įvairiose vietose, tačiau jis nepriminė, kad Lietuvoje po karo dar dešimt metų vyko karas, žuvo per 20000 partizanų, tūkstančiai buvo nukankinti sovietiniuose lageriuose, žuvo tremtyse, ir jų yra kapai liko nežinomi, neaišku, kaip juos prižiūri Rusija. Ji turėtų atidengti kruvinų darbų archyvus, perduoti juos Lietuvai, kad remiantis jais galima būtų nustatyti nors masines žuvimo vietas, o gal ir identifikuoti žuvusius patriotus. Todėl sovietinių karių kapai turi būti perkelti iš miestų ir miestelių centrų į amžinas poilsio vietas. J. Burokas prisiminė neseną analogišką atvejį, kai sovietiniais laikais iš Ukmergės centro sovietinių karių palaikai buvo perkelti į Pašilės kapines, netoli Ukmergės. Nors šiuo klausimu ir dabar kreipiamasi į įvairias institucijas, tačiau atsako nesulaukiama.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atstovas Antanas Kliunka kalbėjo, kaip sunku savanoriams suprasti, kad po 23 metų laisvės Lietuvoje siautėja vadinamasis Socialistinis liaudies frontas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kad restauruojami paminklai okupantams.

Kasparas Genzbigelis perskaitė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Televizijos bokšto ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjų pareiškimą, kuriame išreiškė protestą prieš Vilniaus miesto savivaldybės planus už mokesčių mokėtojų lėšas restauruoti sovietinius meno ,,šedevrus“ Vilniuje, ant Žaliojo tilto. Jis tvirtino, kad tol, kol Vilniuje nepastatytas paminklas Laisvės kovotojams, kol Lietuvos partizanas Petras Vizbaras-Vapsva, pasirinkęs mirtį, kad tik čekistų kankinamas neišduotų savo kovos draugų, Gedimino prospekte „pagerbtas“ ,,kanalizacijos“ dangčiu, šis Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas yra šventvagiškas. K. Genzbigelis piktinosi, kad Lietuvos valdžia sovietinę okupaciją žyminčias Žaliojo tilto skulptūras laiko materialiu kultūriniu paveldu. Dėl šių valdžios politinių įsitikinimų, skulptūros įtrauktos į Kultūros vertybių valstybinį registrą, o okupacijos metais sukurtas skulptūras gina Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai nesupranta, „kaip galima gerbti šiuos primityvius socrealistinius ,,šedevrus“, jeigu kolaboravusių su okupantais autorių jie buvo sukurti tuo metu (1952 m.), kai Lietuvos partizanai liejo kraują bekompromisėje kovoje už Lietuvos laisvę. Kadangi skulptūrų ketaus metalas stipriai surūdijęs, suplyšęs ir sutrūkinėjęs, o Vilniaus miesto savivaldybė skendi milijoninėse skolose, privalu skulptūrų atsisakyti kaip istoriškai, morališkai ir fiziškai pasenusių“. Buvo pareikalauta išvežti iš Lietuvos sostinės surūdijusius okupantus iki 2013 m. rugsėjo 1 d. – okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos 20-mečio.

Spaudos konferencijos pabaigoje buvo prisimintos 22-osios savanorio Artūro Sakalausko žūties metinės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija