2013 m. rugpjūčio 30 d.    
Nr. 32
(2056)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šv. Kristoforo skulptūra Rokantiškėse

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40 metų sukakties paženklinimas

Algimantas Zolubas

Skulptūrą šventina monsinjoras
Alfonsas Svarinskas

Šv. Kristoforo skulptūra

Renginio dalyviai. Centre –
renginio šeimininkas
bitininkas Antanas Gelumbauskas

Choras „Aidas“

Renginio dalyviai

Ansamblis „Giedra“

Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė tautą doros keliu į išsilaisvinimą.

Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąja revoliuciją, visi nuopelnai priskiriami neva staiga gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui. Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 metų vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola – Lietuvos Katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos užgniaužti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, buvo persekiojami bei žudomi dvasininkai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje jam priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.

Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš 40 metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiantis pagalbos kreipinys į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.

Minint LKBK leidybos pradžios keturiasdešimtmetį, Vilniaus pakraštyje pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra.

Legenda byloja, kad pirmaisiais krikščionybės laikais gyvenęs šventasis Kristoforas buvo stiprus, stotingas vyras. Jo siekis buvęs tarnauti tik galingiausiam valdovui pasaulyje, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę.

Iš pradžių aukojosi karaliui, nes manė, kad jis galingiausias, bet pamatęs, kad šis silpnas ir lengvai nugalimas, atsisakė. Supykęs karalius jį uždarė į kalėjimą ir sukaustė grandinėmis. Tačiau, sutraukęs grandines šv. Kristoforas išėjo iš kalėjimo. Tada karalius prieš jį pasiuntė kariuomenę, bet daugelį kareivių jis patraukė savo pusėn, padėdamas jiems atsiversti iš pagonybės į krikščionybę. Vėliau šv. Kristoforas trumpam parsisamdė šėtonui, bet netrukus pamatė, kad šis bijo maldos, tad suprato, kad velnias yra silpnas, ir atsisakė jam tarnauti. Galiausiai šv. Kristoforas apsigyveno pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokė tarnauti Viešpačiui – Pasaulio valdovui. Bet gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakako. Tada atsiskyrėlis jam patarė per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, kurie neįstengia pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavo būreliai žmonių. Vieną kartą pernešti per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi sunkesnis, kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs jis stengėsi nešti iš visų jėgų ir kai pasiekė upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė – dvasinė –  jėga.

Išpažįstantieji katalikų tikėjimą neabejoja, kad šv. Kristoforo užtarimas apsaugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, o namus – nuo stichinių nelaimių – griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų, – atverčia nusidėjėlius, gydo alkoholikus, gelbsti nuo staigios ir netikėtos mirties. Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį. Būtent taip jis pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 metais. Po Nepriklausomybės atkūrimo šv. Kristoforas vėl paskelbtas Vilniaus globėju.

Taigi dvasinė jėga ir buvo tas pamatas, ant kurio susikūrė Lietuvos Sąjūdis, kuris vedė tautą į nepriklausomybę, todėl ir šv. Kristoforo simbolis labai dera esminiam reiškiniui įprasminti, LKBK leidybos pradžiai paženklinti.

Medžiaginė minimo paženklinimo išraiška – Šv. Kristoforo skulptūra – Vilniaus šviesuolio, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Sausio 13-osios medalininko, TS-LKD nario, bitininko Antano Gelumbausko rūpesčiu radosi sostinės priemiestyje, Rokantiškių mikrorajone. Vien rūpesčio, žinoma, nebūtų užtekę, tačiau iniciatyvą finansiškai parėmė europarlamentarai Juozas Imbrasas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Leonidas Donskis, savanoris Petras Gudmonas, Vilniaus savivaldybė. Skulptūros autorius yra savo kūryba pagarsėjęs iškilus tautodailininkas-drožėjas Vladimiras Šiškovas.

Gražią rugpjūčio 25 dienos popietę greta sodininkų bendrijos „Ąžuolas“ rinkosi pakviesti sodininkai, A. Gelumbausko bičiuliai ir visi, ką pasiekė skelbimas apie paminklinio ženklo atidengimą ir šventinimą. Po skulptūros atidengimo, taręs prasmingą žodį, skulptūrą pašventino prie LKBK ištakų, leidybos bei platinimo esmingai prisidėjęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Po skulptūros pašventinimo darniai nuskambėjo Lietuvos himnas. Kalbėjo europarlamentaras J. Imbrasas, Seimo narys Mantas Adomėnas, tautodailininkas V. Šiškovas, renginio šeimininkas bitininkas Antanas Gelumbauskas. Giesmes giedojo ir dainas dainavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės choras „Aidas“ ir M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio folkloro ansamblis „Giedra“.

Renginio šeimininkas A. Gelumbauskas ir bitininkas Rimantas Skaistis dalyvius pakvietė prie iš anksto paruoštų stalų, kur laukė ne tik pažadėtas medus su agurkais, bet ir sūriai, dalyvių atsineštos sodų gėrybės, sultys, kava, arbata.

Gera žinoti, miela pagarbą atiduoti šviesuoliams, kurie be paskatos „iš viršaus“ prasmingais darbais puošią Tėvynę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija