Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežius Pranciškus apie jaunųjų misionierių ugdymą

Mindaugas BUIKA

Pasaulio jaunimo dienose dalyvavo beveik 650 arkivyskupų ir vyskupų

Jaunimo susitikime Rio de Žaneire aktyvios buvo ir vienuolės

Dvasinio pašaukimo atsakomybė

Pastaruosiuose „XXI amžiaus“ numeriuose pateikiama ataskaita apie popiežiaus Pranciškaus vizitą į Braziliją ir jo vadovavimą ten vykusių Pasaulinių jaunimo dienų renginiams būtų nepilna, jeigu neaptartume Šventojo Tėvo minčių, išsakytų Rio de Žaneiro įvykiuose dalyvavusiems dvasininkijos atstovams iš viso pasaulio. Iš tikrųjų liepos pabaigoje vykusios Pasaulinės jaunimo dienos šimtatūkstantinėms jaunų žmonių, atkeliavusių iš daugiau negu 175 pasaulio šalių, minioms ir juos atlydėjusiems vyskupams bei kunigams buvo didžiausias tarptautinis susibūrimas. Kaip rodo paskelbti statistiniai duomenys, globalinio katalikiškojo jaunimo susitikimo programoje numatytą šv. Mišių aukojimą, katechetinius užsiėmimus 25 kalbomis, išpažinčių klausymą prie daugiau negu 100 klausyklų atliko 28 kardinolai, 644 arkivyskupai ir vyskupai bei 7814 kunigų. Gana svarus buvo ir Lietuvos dvasininkų atstovavimas: palyginus nedidelę septynių dešimčių mūsų šalies jaunųjų piligrimų grupę į Rio de Žaneiro sąskrydį lydėjo dešimt kunigų ir trys vyskupai – Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis ir Kauno arkivyskupilos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Su visais Pasaulinėse jaunimo dienose dalyvavusiais vyskupais ir kunigais bei tuose renginiuose buvusiais vienuoliais, vienuolėmis ir seminaristais popiežius Pranciškus liepos 28 dieną, šeštadienį, įspūdingoje Rio de Žaneiro Šv. Sebastijono katedroje aukojo šv. Mišias. Sakytoje pamaldų homilijoje jis apžvelgė svarbiuosius dvasinio misijų vykdymo pašaukimo ir jaunimo sielovados uždavinių bruožus. Anot Šventojo Tėvo, jų atnaujintas priminimas ir akcentavimas yra reikalingas, kad Bažnyčios ganytojai ir tarnai būtų patikimi Viešpaties įrankiai „skelbiant Evangeliją jauniems žmonėms, kad jie galėtų sutikti Kristų – mūsų kelio Šviesą – ir kurtų broliškesnį pasaulį“. Šią atsakomybę skatina jau pati mistinė dvasinio pašaukimo prigimtis, kurios ištakose yra paties Viešpaties inicijuotas pasirinkimas. Tai aiškindamas popiežius Pranciškus priminė paties Jėzaus žodžius apaštalams – „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“ (Jn 15, 16), – kurie galioja visiems pašauktiesiems į dvasininkų luomą ir misijų veiklą.

Bendrystės su Kristumi siekimas

Dėl šios priežasties kiekvienas vyskupas, kunigas, vienuolis ar vienuolė privalo savyje saugoti gautą Viešpaties pasirinkimo malonę, neužmiršti minėtos mistinės pašaukimo esmės ir visada likti nuolatinėje vienybėje su Jėzumi. Tai geriausiai apibūdina apaštalas šv. Paulius savo laiške galatams: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad toks gyvenimas Kristuje turi ženklinti viską, „kas mes esame ir ką mes darome“, ypač šiuolaikinio jaunimo sielovadoje, nes tik bendrystė su Viešpačiu gali užtikrinti apaštalavimo efektyvumą ir dvasinės tarnystės vaisingumą. Tęsdamas žinomą savo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI mokymą, Šventasis Tėvas tvirtino, jog pirmiausia ne parengta pastoracinė strategija, jos darbų planavimas ir žinios garantuoja sėkmingą naujojo evangelizavimo rezultatą, bet visiška ištikimybė Kristui – asketiškas gyvenimo būdas, kontempliavimas, nuoširdus pamaldumas, kasdienis susitikimas su Jėzumi, esančiu Eucharistijoje ir kartu su labiausiai kenčiančiais broliais ir sesėmis.

Pastaroji nuostata paaiškina, kad toks buvimas su Kristumi ne atskiria ir izoliuoja dvasinės tarnystės asmenis nuo kitų žmonių, bet skatina eiti jų pasitikti ir jais rūpintis, ypač vargstančiais ir atstumtaisiais. Vėl pabrėždamas savo išskirtinį palankumą kenčiančiųjų sielovadai, popiežius Pranciškus sakytoje homilijoje citavo garsiąją artimo meilės misionierę palaimintąją Motiną Teresę iš Kalkutos, kuri mokė savo įkurtosios vienuolijos seseris: „Mes turime labai didžiuotis savuoju pašaukimu, kadangi tik jis suteikia mums galimybę tarnauti Kristui vargšuose. Būtent lūšnynai (favelas, barrios, villas miseria) yra tos vietos, į kurias mes turime eiti ir tarnauti Kristui. Mes turime eiti ten su džiaugsmu, kaip kunigas eina prie altoriaus“. Čia didžiausia atrama ir atlygis yra pats Jėzus, Gerasis Ganytojas, nes „kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Kreipdamasis į minėtose pamaldose Rio de Žaneiro katedroje dalyvavusius už jaunimo veiklą atsakingus vyskupus bei kunigus, Šventasis Tėvas akcentavo, kad jaunųjų katalikų sielovada turi skatinti misijų veiklai. Prisikėlusio Jėzaus priesakas pirmiesiems apaštalams – „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19) – svarbus visiems krikščionims ir yra visų Bažnyčios narių nuolatinės misijos paskirtis. Žinoma, jaunieji katalikai su jiems būdingu entuziazmu bei idealizmu labiausiai tinka šiam uždaviniui.

Evangelizuoti gyvenamąją aplinką

Popiežius Pranciškus pripažino, jog kvietimas tapti misionieriais daugelį gali išgąsdinti, nes tradiciškai galvojama, kad dėl to reikės palikti savo namus, gimtąją šalį, atsiskirti nuo draugų ir artimųjų. Tačiau juk Dievas kviečia būti misionieriais ne tik egzotiškuose regionuose, nors ten šis darbas iš tikrųjų svarbus, bet ir ten, kur esame – savo gyvenamoje ir darbinės veiklos aplinkoje. Tai ypač svarbu suprasti dabar, kai kadaise krikščioniškos civilizacijos židiniu buvęs Vakarų pasaulis yra tapęs nukrikščionėjusiu naujosios misijos regionu. Todėl aktyvumo nepraradusiems jauniesiems katalikams sielovadininkai turi padėti suprasti, kad pašaukimas būti Kristaus mokiniais – misionieriais – seka iš krikšto ir yra esminė mūsų buvimo krikščionimis dalis. „Mes turime padėti jiems suvokti, kad visi esame pašaukti evangelizuoti savo pačių gyvenamąją aplinką, mokymosi, studijų ir darbo vietas, savo šeimas ir draugus“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tai skatindami ganytojai ir dvasiniai ugdytojai turi atverti savo ausis jaunųjų klausimams, išklausyti juos dėl iškylančių sunkumų ir prieštaravimų, išskirtinę kantrybę rodyti visuose užsiėmimuose ir prie išpažinčių klausytojų langelio.

Taigi, visoje pastoracijoje jaunimo sielovada privalo sudaryti esminę dalį, negailint laiko ir pastangų jaunųjų katalikų ugdymui, kad jie taptų tikrais misionieriais. Kalbėdamas apie šios formacijos šiandienį aktualumą, popiežius Pranciškus vėl pasirėmė apaštalo šv. Pauliaus mokymu, kuris laiške galatams kreipiasi į vietinę krikščionių bendruomenę įtaigiu apibūdinimu: „Mano vaikeliai, kuriuos aš vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). Tas iki skausmo kantrus gimdymas šiuolaikinio jaunimo sielovadoje turi padėti jauniesiems katalikams atrasti tikėjimo nešamą drąsą ir džiaugsmą būti asmeniškai mylimiems Dievo, kuris aukai atidavė savo vienatinį Sūnų Jėzų dėl mūsų išganymo. Sekuliarizuoto jaunimo ir kitų nuo Bažnyčios nutolusių žmonių pasiekimui naujojoje evangelizacijoje reikia tinkamai suprasti ir priimti Jėzaus paskirtą „ėjimo į pakraščius“ misijų užduotį. „Mes negalime likti užsidarę savo bažnyčių zakristijose, savo ištikimųjų bendruomenėse, kai daugybė žmonių laukia Evangelijos“, – kalbėjo homilijoje Šventasis Tėvas. Šis jam būdingo mokymo apie „išėjimą iš savęs“ motyvų priminimas sulaukė pamaldų dalyvių pritariančių aplodismentų.

Skatinti susitikimo kultūrą

„Nepakanka tik atverti duris ateinančių priėmimui, bet mes patys turime išeiti pro tas duris ir ieškoti bei pasitikti žmones“, – akcentavo popiežius Pranciškus. Ir šią pastoraciją reikia drąsiai pradėti nuo labiausiai nutolusių, nuo tų, kurie seniai nebepraktikuoja tikėjimo, bet ieško gyvenimo tiesos ir prasmės. Šie žmonės sielovadininkams turi būti tos svarbios asmenybės, kurios yra kviečiamos prie Viešpaties stalo, ir jų reikia ieškoti atokiausiuose gatvių kampuose bei tarpuvartėse, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pripažino, kad toks aktualus krikščioniškos susitikimo kultūros skatinimas dabartinėje sekuliarizuotoje, tikėjimui abejingoje ar net priešiškoje aplinkoje turi nemažai sunkumų ypač dėl įsivyravusio „ekonominio humanizmo“ su jam būdingu pinigų, materialinės gerovės, valdžios ir galios ar sėkmės kultu. Šioje situacijoje jau galima kalbėti apie atskyrimo kultūrą, kai bandoma atsikratyti nenorimo kūdikio, pradėto motinos įsčiose, kai nebėra vietos paliegusiam ir sergančiam seneliui, kai nebelieka laiko ir noro padėti nuskurdusiam vargšui.

„Kartais atrodo, jog kai kuriems asmenims žmogiškus santykius reguliuoja dvi šiuolaikinės dogmos: efektyvumas ir pragmatiškumas“, – su apgailestavimu pripažino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad „Bažnyčia turi ryžtingai priešintis tokioms susvetimėjimo apraiškoms ir turėti drąsos eiti prieš srovę“, – šie homilijos žodžiai vėl susilaukė stiprių pritariančių aplodismentų. Neatmetant nė vieno, kuris priklauso Dievo vaikų šeimai, ypač rūpesčiuose atsidūrusiems jauniems žmonėms, pradedant nuo apleistų kūdikių, reikia kuo didesnio solidarumo ir broliškumo, nes būtent tai daro mūsų visuomenę tikrai žmogišką. Katalikų dvasininkijos siekimas būti tikros bendrystės ir susitikimo kultūros kūrėja turi būti atkaklus, bet ne akiplėšiškas mūsų tiesų primetimas, ne koks nors agresyvus prozelitizmas, kuris kartais būdingas politiniam islamui. Tiesiog tai yra įsipareigojimas darbuotis dėl bendrojo gėrio, ypač dvasine prasme, matant realią visuomeninio gyvenimo padėtį ir išsakant objektyvią poziciją dėl jos. „Mus turi vesti nuolankus, bet džiugus tikrumas tų, kurie buvo atrasti, paliesti ir perkeisti Tiesos, kuri yra Kristus, kurią visada reikia skelbti“, – baigdamas homiliją teigė Šventasis Tėvas.

Pasiremdamas Vatikano II Susirinkimo mokymu, jis pabrėžė, kad toje misijų veikloje pavyzdžiu lieka Švč. Mergelė Marija, kurios „motiniškos meilės šiluma turi būti gaivinami visi bendradarbiaujantys Bažnyčios apaštališkoje misijoje žmonijos atnaujinimui“ (dogminė konstitucija „Lumen Gentium“, 65). Reikia nuolat melsti Dievo Motinos, kad ji padėtų kasdienybėje sutikti Jėzų, padėtų išeiti pasitikti gyvenimo paraštėse atsidūrusių brolių ir sesių, kurie ilgisi Dievo, bet stokoja Jo skelbimo. Tik tada galėsime būti tikraisiais Viešpaties mokiniais.

© 2013 „XXI amžius“