2013 m. rugsėjo 6 d.    
Nr. 33
(2057)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Gera tik viena naujiena: atėjo daugiau pradinukų

Romas BACEVIČIUS

Kalendorius skelbia, kad rugsėjo 1-oji yra Mokslo ir žinių diena. Kai buvau moksleivis ir studentas, man tai buvo tikra šventė. Prisimenu pakilią nuotaiką, klasės ar kurso draugų susibūrimą, susitikimą su auklėtoja ar kurso kuratoriumi po kelių mėnesių atostogų, gėlių gausybę, šiltą pabendravimą klasėje ar auditorijoje. Mano tėviškėje rugsėjo 1-ąją savo veiklą pradėjo Plokščių mokykla-daugiafunkcis centras. Ši mokymo įstaiga per savo gyvavimo laikotarpį jau ne pirmą kartą pakeitė statusą: buvo pradinė, vėliau progimnazija, septynmetė, o nuo 1957 metų ir vidurinė. 2013 m. rugsėjo 1 dieną ji tapo mokykla-daugiafunkciu centru.  Plokščių mokyklos – daugiafunkcio centro pirmose dešimtose klasėse yra 129. Pernai čia mokėsi 158 vaikai, iš jų 13 abiturientų. Taigi mano gimtojo miestelio vidurinė mokykla mirė. Labai gaila. Nors Plokščiuose rugsėjo 1-ąją šventė praėjusį sekmadienį, kitur tą dieną jokio pagyvėjimo nepastebėjau, nes ši rugsėjo 1-oji buvo paprastas sekmadienis. Tik kunigai per sekmadienio šv. Mišias priminė, kad jaunimui atostogos baigėsi ir prasideda mokslo metai. Šį sekmadienį parduotuvėse buvo uždaryti alkoholio skyriai. O pirmadienį jie buvo atviri, moksleiviai ir studentai galėjo laisvai linksmintis. Ko iš tiesų verti mokslas ir žinios, jei šiems dalykams skirta diena tėra paprastas sekmadienis? Gal ir kovo 8-ąją, kurią labai vertina dalis žmonių, arba Naujuosius metus, jei jie pasitaikys nepatogiu metu, esant galimybei perkelkime į patogesnę dieną? Man atrodo, kad, jei rugsėjo 1-oji kilnojama kaip patogiau, vadinasi, tai tikrai nėra pilnavertė šventė, o pirmasis susirinkimas į mokyklą pirmaklasiams ir jų tėveliams, o po atostogų ir kitiems moksleiviams arba studentams yra tik prievolė. Jei daroma taip, kad kada nors vis tiek reikia ateiti pradėti naujuosius mokslo metus, tai koks skirtumas, kada tai bus, – rugsėjo 1-ąją ar 2-ąją? Kita vertus, moksleivių ir tėvelių niekas neklausė, kaip jie norėtų, dažniausiai nusprendė savivaldybės arba mokyklų vadovai, kuriems norėjosi dar vieną dieną paatostogauti. Rugsėjo 1-ąją į mokyklas mažai kur rinkosi. Jei rugsėjo 1-oji pasitaiko šeštadienį, irgi ne visose mokyklose tą dieną renkamasi. Derėtų priimti sprendimą, kad Mokslo ir žinių diena, kuri paskelbta rugsėjo 1-ąją, yra nekilnojama šventė kaip Vasario 16-oji, Liepos 6-oji ar Kalėdos. Jei jau pasitaikė šeštadienį ar sekmadienį, tai tą dieną ir švęskime. Ar ne gražiau būtų buvę ir ar ne labiau turėjome džiaugtis, kad šį sekmadienį ne tik į mokyklas, bet ir į bažnyčias būtų gausiai rinkęsi ir mokinai, ir jų tėveliai, kurių didžioji dalis sekmadieniais nedirba?

Lietuvos statistikos departamentas paskelbė pranešimą apie mokinius, mokytojus ir mokymosi įstaigas. Iš viso 2012–2013 mokslo metų pradžioje šalies švietimo įstaigose mokėsi ar studijavo 578,2 tūkst. mokinių ir studentų, o šalies bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi 373,9 tūkst. mokinių. Palyginti su 2011–2012 mokslo metais, mokinių šiemet sumažėjo 19 tūkst., arba 4,8 procento, o palyginti su 2005–2006 mokslo metais – 165 tūkst., arba net 31 procentu. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) teigė, kad šį rudenį į pirmą klasę atėjo apie 29 tūkst. pirmokėlių, pajutusių, kad kažkas jų mažuose gyvenimuose ypač pasikeitė. Tai apie 2 tūkst. daugiau nei 2012 metų rudenį. Šiemet į pirmąsias klases atėjo pradinukai, gimę 2006 metais, kai jų tėvai negalėjo tikėtis, kad 2008 metais prasidės pasaulinė ekonominė krizė. Girdėjau sakant, kad šie pradinukai ypatingi – laimės ir vilties vaikai. Tai buvo laikas, kai jaunos šeimos, laukdamos būsimo kūdikio, drąsiai ėmė paskolas, drąsiai rinkosi modernios statybos butus ir neabejojo, kad pavyks grąžinti kreditus ir palūkanas. Jei šie pirmokų tėvai vis dar neemigravę, vadinasi, jie labai norėjo likti būtent čia, Tėvynėje, ir joje ugdyti mažuosius piliečius. Aišku, turime pripažinti, kad kai kas vaikus vis dar gimdo dėl pašalpų. 2012–2013 mokslo metų pradžioje šalyje veikė 1242 bendrojo ugdymo mokyklos. Per metus sumažėjo 67 mokyklomis, o palyginti su 2005–2006 mokslo metais – 292. Daugiausia sumažėjo pagrindinių ir vidurinių mokyklų (per metus atitinkamai 49 ir 33 mokyklomis). Šiemet durų neatvers 13 mokyklų. Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis džiaugiasi, kad tai tik 1 proc. visų mokyklų. Mokinių mažėjant 8–9 procentais, esą tai nėra taip prastai, kaip buvo prognozuota buvusios valdžios. Tiesa, lyginant su liberalų ir konservatorių Vyriausybės mokyklų uždarinėjimo tempais, šis skaičius iš tiesų dar nedidelis. 2008–2012 metais, kai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovavo liberalas Gintaras Steponavičius, uždaryta net 120 mokyklų. Vyriausybė žada, kad mokyklų uždarinėjimo vajus baigsis kitąmet. Gimnazijų skaičius, palyginti su 2011–2012 mokslo metais, išaugo nuo 229 iki 236. 2012–2013 mokslo metų pradžioje šalyje veikė 75 profesinio mokymo įstaigos, kuriose mokėsi beveik 45 tūkst. mokinių. Šiais mokslo metais veiks 11 gimnazijų ir 9 progimnazijomis daugiau nei pernai. Lyginti su 2011–2012 mokslo metais, mokinių skaičius profesinio mokymo įstaigose sumažėjo 1,7 tūkst., arba 4 procentais. Aukštojo išsilavinimo studentai siekia 47 aukštosiose mokyklose – 23 universitetuose ir 24 kolegijose. 2012–2013 mokslo metų pradžioje šiose mokyklose studijavo 160 tūkst. studentų, iš jų universitetuose – 114 tūkst., kolegijose – 46 tūkst. Lyginant su 2011–2012 mokslo metais, studentų skaičius aukštosiose mokyklose sumažėjo 14 tūkst., arba 8 procentais. Mažėja ne tik mokinių ir studentų, bet ir pedagogų. Bendrojo ugdymo mokyklose 2012–2013 mokslo metais dirbo 35,8 tūkst. mokytojų ir mokyklų vadovų. O prieš septynerius metus mokyklose dirbo 44,6 tūkst. pedagogų. Beje, universitetuose 2012–2013 mokslo metais dėstė beveik 10 tūkst. dėstytojų, kolegijose – 3,5 tūkst. Daugiau kaip pusė (55,6 proc.) aukštųjų mokyklų dėstytojų yra moterys.

Kaimo mokykloms suduotas stipriausias smūgis. Dalis mokinių vėl taps migrantais, vežiojamais geltonaisiais autobusiukais, o dalis tėvų taps taksistais, vežiojančiais savo ir kaimynų vaikus iš priemiesčių ar nuošalesnių kaimų į didžiųjų miestų mokyklas. Niekas negalvoja, kaip jaučiasi šeštą valandą ryto į autobusiukus sugužantys ir 16 ar 17 valandą namo parvežami vaikai, svarbiausia – pritraukti mokinio krepšelio lėšas. Šiais metais nupirkti ir savivaldybėms perduoti 42 nauji geltonieji autobusai, kainavę 5 mln. Lt. Nuo naujų mokslo metų iš viso Lietuvos keliais riedės 645 mokykliniai autobusai, kuriais į mokyklas bus vežama apie 22 tūkst. mokinių. Mokykliniai autobusai mokinius vežioja nuo 2000 metų. Paaiškėjo, kad dėl mokinių vežiojimo nėra jokios ekonomijos, o juos vežioti į kitą mokyklą atsieina brangiau nei išlaikyti nors ir mažesnę klasę. Be to, kai kuriuose rajonuose ši paslauga privatizuojama, privačios įmonės žeriasi pelną, o geltonieji autobusai iš biudžeto ištraukia nemažai lėšų. Reikia rasti pinigų geltonojo autobusiuko vairuotojo atlyginimui, degalams, remontui, atsarginėms dalims, akumuliatoriams. Be to, tais autobusiukais pavežama tik 20–30 proc. mokinių, o didžioji dalis – autobusų parko transporto priemonėmis. To savivaldybėms niekas nekompensuoja. Bet štai Vyriausybė paskelbė, kad gerina sąlygas mažoms mokykloms. Prieš pat naujų mokslo metų pradžią Vyriausybė pamalonino švietimo bendruomenę, patvirtinusi Mokinio krepšelio lėšų skaičiavimo ir paskirstymo metodikos ir Mokyklų tinklo kūrimo taisyklių pakeitimus. Tvirtinama, kad tai padės nuo 2014 metų padidinti mokinio krepšelį, išsaugoti mažas mokyklas, penktadaliu padidinti pedagoginių ir psichologinių tarnybų finansavimą ir kt. Ministras D. Pavalkis sakė, kad, sumažėjus mokinių, nepanaudotos mokinio krepšelio lėšos liks švietimo sistemoje, bet nebus naudojamos kitoms reikmėms. Kitąmet tokių lėšų bus apie 60 mln. Lt. Pakeitus mokinio krepšelio lėšų skaičiavimo ir paskirstymo metodiką, dėl mokinių mažėjimo nepanaudotus 60 mln. Lt numatyta skirti klasių komplektų finansavimo mažėjimui amortizuoti (22 mln. Lt), pagerinti mažų kaimo pagrindinių mokyklų finansavimą (19 mln. Lt), patikslinti sutartinių mokinių apskaičiavimo koeficientus, suderinti juos su ugdymo planais (11 mln. Lt), padidinti pedagoginių ir psichologinių tarnybų finansavimą (2 mln. Lt), ikimokyklinukams teks 6 mln. Lt. Mokinio krepšelis didinamas 38 Lt (iki 3348 Lt). Tvirtinama, kad šie pakeitimai padės, esant ir labai mažam mokinių skaičiui, kaimuose išlaikyti pagrindines mokyklas. Bus leidžiama jungti ne tik gretimas klases (5–6, 6–7, 7–8), bet ir įvairesniais variantais (5–7, 6–8, 5–6 ir pan.). Atsisakoma galiojančios nuostatos, koks minimalus mokinių skaičius turi būti 11 klasėje, ir nustatomas klasės mokinių, besimokančių pagal vidurinio ugdymo programą (11–12 kl.), skaičiaus vidurkis. Šiomis priemonėmis turėtų būti išgelbėta apie 200 Lietuvos mokyklų, kurios būtų uždarytos iki 2014 metų pabaigos. Bet tai tėra kosmetiniai sprendimai, neišgelbėsiantys provincijos mokyklų, kurioms mirties nuosprendžius rašė ankstesnioji valdžia. Kaip teigė Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas Ignalinos rajono meras Bronis Ropė, Lietuvos savivaldybių asociacija ne kartą prašė, kad dėl mokinių mažėjimo nepanaudotos lėšos būtų paliekamos švietimui ir bent iš dalies kompensuotų mokinio krepšelio lėšų skaičiavimo ir paskirstymo metodikos netobulumus, dėl kurių nukenčia kaimo mokyklos. Štai dėl sumažinto finansavimo pernai ne tik nukentėjo ugdymo procesas, bet ir iškilo socialinių problemų kaimo mokyklose – mokytojams nustatomi žemiausi atlyginimo koeficientai, jie priversti eiti nemokamų atostogų.

Buvusi Vyriausybė bei jos švietimo ir mokslo ministras liberalas G. Steponavičius savo sprendimais stipriai smogė provincijos mokykloms, ir, kol galios 2001 metais įvesta mokinio krepšelio lėšų skaičiavimo ir paskirstymo metodika, vaikai kaip prekės ir toliau bus konkuruojančių mokyklų medžiojami dėl pinigų, o mokyklos uždaromos. Kaimo vidurinių mokyklų griūtis prasidėjo po 2011 metais priimto ŠMM sprendimo, nurodžiusio, kad 11 ir 12 klasėse turi būti ne mažiau kaip po 15 mokinių. Jei būtų išlikęs 2011 metais priimtas Vyriausybės nutarimas, kad nuo 2015 metų privaloma komplektuoti po dvi vienuoliktokų ir dvyliktokų klases, o jose vietoj dabar privalomų penkiolikos moksleivių būtina turėti po dvidešimt, būtų uždaryta dar apie 200–250 kaimo vidurinių mokyklų. Ar kada nors pagalvojo protingieji ŠMM liberalai, kas liks kaime po penkerių ar šešerių metų, kai, neatsižvelgiant į bendruomenės interesus, bus uždaryta mokykla, kurioje mokėsi apie 100 vaikų? Jau dabar kaime nebelieka ir kitų buvusių įstaigų: ambulatorijos, vaikų darželio, bibliotekos, poilsio renginių salės, dažnai – ir parduotuvės. Kaimas ištuštėjo, vaikų klegesio negirdėti, daug sodybų apmirė, o visi buvusių įstaigų pastatai su retomis išimtimis neprižiūrimi, apgriuvę, buvusių mokyklų langai išdaužyti. Jei kaime nėra darželio, mokyklos, gydytojo, jaunimo ir jaunų šeimų čia neliks. Bet ar tai ŠMM vadovams rūpėjo? Aišku, dėl provincijos mokyklų uždarymo galima kaltinti ir nemažą dalį tėvų, savo vaikus leidusių ne į šalia namų esančią kaimo mokyklą, o vežusių (arba visuomeniniu transportu už savivaldybės lėšas leidusių važiuoti) į tolesnę, esančią didesniame miestelyje ar rajono centre, kur esą geresni mokytojai. Šalia esančiai kaimo mokyklai tokiu būdu pristigo mokinių ir ją reikėjo uždaryti. Kai kurios savivaldybės jau pareiškė, kad ateityje nekompensuos už tokių mokinių vežimą į toliau esančią mokyklą, jei tokia pati yra šalia namų.

Ministras D. Pavalkis „Laisvosios bangos“ radijo laidoje sakė, jog, nepaisant mažėjančio mokinių ir studentų skaičiaus, reikia išsaugoti regioninius universitetus ir mažąsias provincijų mokyklas. Ministro nuomone, šiose švietimo įstaigose jaunimas ne tik įgyja žinių, bet ir patenkina kultūrinius poreikius. Beje, regioninių universitetų, kurie neretai sunkiai surenka norinčių studijuoti, irgi nereikėtų nurašyti. Jie, anot ministro, yra ne tik mokslo ir edukacijos, bet ir kultūros poreikius tenkinančios institucijos. Pasak jo, palikti Šiaulius be universiteto arba, sakykime, Telšius be Dailės akademijos fakulteto ir kolegijos – būtų, kultūrinis šokas regiono gyventojams. Pasak ministro, Lietuvoje turėtų likti ne daugiau 3–4 universitetai. DELFI interneto konferencijoje Švietimo ir mokslo ministras pareiškė, kad mokyklose reikia mokyti ne tikybos, o religijotyros, kad vaikai susipažintų ne tik su katalikybe, bet, globalėjant pasauliui, turėtų suvokimą apie islamą ar budizmą, apie religijų panašumus ir skirtumus, suvoktų pasaulio civilizacijų konfliktus ir esąs už tai, kad mokyklose būtų skiriama daugiau dėmesio etikai. Gal iš tiesų vertėtų pasvarstyti, ar nereiktų mokyklose religijotyros (tai siūlė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija). Juk dėstyti šį dalyką tikrai galėtų ir nerandantys darbo VDU teologiją baigę absolventai. Kaip ten bebūtų, bet jau beveik metus Seimas dirba prie naujojo etapo valstybinės švietimo strategijos ir dar kartą svarstys švietimo politiką. Linkime, kad išklausytų visas suinteresuotas puses, o po kelių metų nereiktų džiaugtis tik viena gera žinia – šiais metais padidėjo pirmaklasių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija