2013 m. rugsėjo 6 d.    
Nr. 33
(2057)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Lietuvos prokuratūra teisina okupacinį režimą?

Prieš dvi savaites spausdinome kun. Roberto Grigo kreipimąsi dėl generalinės prokuratūros sprendimo nutraukti bylą, kurioje esą nesurasta sovietinio saugumo (KGB) pareigūnų vykdytų nusikalstamų veikų kun. R. Grigo atžvilgiu sovietinės okupacijos metais, kai jis ir kiti katalikai buvo įvairiais būdais persekiojami. Panašų prokurorų sprendimą gavau ir aš, Edvardas Šiugžda. Esą byla Nr. 01-2-0116-10 pagal LR BK 100 str. nutraukiama nesuradus kokių nors „konkrečių duomenų apie E. Šiugždos suėmimą, įkalinimą, vykdytą LSSR KGB“. Tokių duomenų nesuradęs prokuroras M. Januškevičius priėmė keistoką sprendimą, jis esą nieko ypatingo nepastebėjęs ir mano apklausoje, kurią 2010 m. lapkričio 23 d. vykdė VSD pareigūnė. Pagal iš anksto parengtus klausimus tada turėjau pasakoti apie nelegaliai veikusius Eucharistijos bičiulius, kraštotyrininkus, žygeivius, Šarūną Borutą, s. Gemą Stanelytę, pogrindžio leidinius „Kroniką“, „Aušrą“, „Rūpintojėlį“, „Viltį“, 1986 metais vykdytą kratą mano bute, sekimą, tardymus, 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykudį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pašalinimą iš darbo 1989 metais. Supratau, kad šioje byloje jau buvo apklausti s. Gema Stanelytė, Algirdas Patackas, Algirdas Petrusevičius, kan. Vytautas Vaičiūnas, Petras Kimbrys, sunkiai serganti Juodytė. Supratau, kad mane ir kitus apklausinėjusi VSD pareigūnė apie veikusį tautinį krikščionišką pogrindį, „Kroniką“, „Aušrą“, „Rūpintojėlį“ ar „Viltį“ buvo sužinojusi neseniai, gavusi prokuratūros pavedimą aiškintis dėl bylos ir joje esančių liudininkų.

Prokuroro M. Januškevičiaus atsiųstame sprendime neneigiama, kad dėl savo įsitikinimų ir veiklos sovietinės okupacijos metais buvau persekiotas, tačiau kadangi dėl to nebuvau suimtas ar kitaip „suvaržyta“ mano fizinė laisvė, prokuroras priėmė nutarimą „nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-2-0116-10, kadangi Edvardo Šiugždos atžvilgiu nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 100 str. (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis), požymių“. Man buvo „išaiškinta teisė“ per 20 dienų nutarimą apskųsti tai pačiai prokuratūrai ir tam pačiam prokurorui. Tai aš padariau, liepos 22 dieną išsiųsdamas skundą. Daugiau nė mėnesį jokio atsakymo negavau (primenu, kad iš manęs buvo reikalaujama pateikti sprendimą neigiančius duomenis per 20 dienų ir tai buvau padaręs) ir tik šią savaitę paskambinęs į prokuratūrą buvau informuotas, kad atsakymas išsiųstas rugpjūčio 29 dieną. Deja, atsakymo negavau net iki rugsėjo 3 dienos, kai ši medžiaga jau dedama į laikraščio numerį. Pateikdamas kai kuriuos dokumentus iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), iš kurių paaiškėja, kokias pinkles regzdavo KGB, siekdamas atimti fizinę ir veiklos laisvę kaip lietuviui ir katalikui, prokuratūrai stengiausi paaiškinti, kad tie veiksmai tikrai nereiškė laisvės mums, kovojusiems už žodžio, susirinkimų, susitikimų, pagaliau religinės spaudos laisvę.

Siūlydamas skaitytojams susipažinti su bylos esme ir prisiminti okupantų represinio aparato brutalumą net ir paskutiniais jo gyvavimo metais, pristatau keletą ištraukų iš mano skundo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Kviečiu mūsų skaitytojus prisiminti tuos sunkius laikus, kurių tragiškumą kai kas linkęs pamiršti.

Prokuroro Manto Januškevičiaus atliktas ikiteisminis tyrimas ir nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 100 str., Edvardo Šiugždos atžvilgiu yra visiškai nepagrįstas ir taisytinas.

Pateikiu keletą mano surastų dokumentų, netiesiogiai, o dažniau netgi tiesiogiai liudijančių apie nuolatinį mano, kaip kataliko ir lietuvio, persekiojimą ir siekį apriboti mano, kaip aktyvaus, savo tikėjimo nuostatas išpažįstančio kataliko, fizinę laisvę. Gaila, kad prokuroras M. Januškevičius nesurado jų ir kitų, iš kurių aiškiai matoma represinė KGB veikla prieš aktyvius asmenis, skleidusius savo tautines ir krikščioniškas nuostatas sovietinės okupacijos metais. Kopijos yra paimtos iš LYA.

F. K1, Ap. 14, B. 205, L. 5:

„1. Tiriant asmenų grupės „Podstrekateli“ („Kurstytojai“) operatyvinio tyrimo bylą yra gautos operatyvinės medžiagos, leidžiančios įtarti kaip prisidedantį leidžiant, dauginant ir platinant priešišką leidinį „Viltis“ Šiugždą Edvardą, g. 1944 m. Vilkaviškio rajono Žaliosios kaime..., dirbantį ..., gyvenantį Kaune... Paimti Šiugždą į aktyvų agentūrinį-operatyvinį tyrimą, parengti agentūrinių-operatyvinių priemonių planą ir išsiaiškinti apie jo vedamą priešišką veiklą“. Čia rašoma, kad apie aktyviausius šios grupės dalyvius surinktos agentūrinės-operatyvinės medžiagos liudija, jog „eucharistai“ (katalikiško jaunimo religinė organizacija Eucharistijos bičiuliai – E. Š.) suaktyvino „priešišką veiklą“ ryšium su buvusiu šv. Kazimiero jubiliejumi ir būsimu katalikybės Lietuvoje 600 metų jubiliejumi. Dėl to aktyviausių šios grupės veikėjų atžvilgiu vedamos „profilaktinės“ ir „auklėjamosios“ priemonės.

F. K1, Ap. 14, B. 206, L. 142:

„Grupinio operatyvinio tyrimo (razrabotka) bylos „Podstrekateli“ objektai priešiškai nusiteikę esamos santvarkos atžvilgiu ir kartu su savo ryšiais bando vesti organizuotą priešišką veiklą. Kontaktuodami su kunigais-ekstremistais leidžia nelegalius leidinius klerikalinio-nacionalistinio turinio, daugina ideologiškai žalingą, išleistą Vakaruose, literatūrą, kurią platina tarp savo ryšių. Ypatingą aktyvumą šioje veikloje jie skiria ryšium su būsimu krikščionybės Lietuvoje 600 metų jubiliejumi. Į šį darbą įtraukia asmenis iš inteligentijos ir jaunimo. Inicijuojant „Kurstytojams“ išėjo trys nelegalaus leidinio „Viltis“ numeriai. Skirtingu laipsniu jie dalyvauja leisdami a/s (antitarybinius – E. Š.) kūrinius „Lietuvos ateitis“, „Aušra“ ir kt. „Kurstytojai“ persiunčia ir atskiras medžiagas į Vakarus. (...)“

F. K1, Ap. 14, B. 260, L. 22:

„Buvo vykdomos priemonės dokumentuojant operatyvinio sekimo bylos „Podstrekateli“ objektų priešišką veiklą. Nustatyta, kad vienam iš bylos objektų „Naglec“ („Akiplėša“) pavyko parašyti, padauginti ir išplatinti priešiško turinio samizdatą (savilaidą – E. Š.) pavadinimu „Atskirtoji Lietuva“. Nurodytą faktą mums pavyko dokumentuoti (čia tvirtinama klaidinga išvada – įvardintas „klička“ „Naglec“, t.y. „Akiplėša“, minėtą leidinį nei rašiau, nei dauginau, tik kažkiek platinau (...). Knygos tikrasis autorius yra Antanas Patackas – E. Š.). Yra surasti duomenys apie jų bendradarbiavimą leidžiant „Kroniką“ ir kitą religinio-nacionalistinio turinio literatūrą. (...)“

F. K1, Ap. 14, B. 261, L. 6:

„Dirbant su operatyvinio sekimo byla grupei asmenų „Podstrekateli“ gauti duomenys liudija apie tai, kad bylos objektai, būdami priešiškai nusiteikę, bando kartu su bendraminčiais respublikoje ir už jos ribų vykdyti antitarybinę veiklą. Pavyzdžiui, užfiksuoti sekamųjų („tiriamųjų“ – E.Š.) veiksmai, nukreipti į nelegalių leidinių „Lietuvos ateitis“, „Viltis“, „Aušra“ ir kitų aštrių klerikalinio-nacionalistinio šmeižikiško charakterio medžiagų kūrimą, dauginimą ir platinimą. Objektai „Akiplėša“, „Chemikas“ (prie šios pravardės, po kuria KGB pareigūnai „paslėpdavo“ Algirdą Patacką, prirašyta pastaba „areštuotas“ – E.Š.) ir kiti reiškia padidintą susidomėjimą rinkti medžiagas, aukštinančias banditinių formuočių veiksmus Lietuvos teritorijoje pokario metais, diskredituojančias tarybinių-partinių organų ir KGB darbą likviduojant ginkluotas nacionalistines formuotes, aktyviai dalyvauja antivisuomeninėse akcijose, vykdomose reakcingų klerikalų. Jie imasi aktyvių priemonių apdorojant jaunimą nacionalistine dvasia. Tam jie praveda nelegalias jaunimo sueigas. „Akiplėša“ išleido daug nelegalių priešiško turinio samizdato (savilaidos) leidinių, kurių dalis medžiagų buvo atspausdinta leidiniuose „Kronika“ ir „Aušra“.

F. K1 Ap. 14, B. 261, L.9:

„Leidžiant, dauginant ir platinant nelegalius leidinius, vedant kitokią priešišką veiklą prisideda operatyvinės įskaitos (učiot) bylų objektai „Fanatikas“, „Raštininkas“, „Zimin“, „Dispečeris“, Šiugžda, Saudargas, Kryževičius, „Užsispyręs“, „Pelėda“, „Fanatikė“, Ališauskas.

Siekiant pagal šias bylas aktyvizuoti darbus, nukreiptus nutraukti nelegalių priešiškų leidinių leidimą, sugauti jų perdavimo į Vakarus kanalus ir lokalizuoti jų priešišką veiklą, peržiūrėti agentūrinių-operatyvinių priemonių planus, įvesti papildomas korektyvas, numatančias kompleksinį ir laiku atliekamą agentūrinių-operatyvinių jėgų ir priemonių panaudojimą“.

F. K1 Ap. 14, B. 261, L.39:

„Siekiant užkardyti vieno iš pagrindinių leidžiamo nelegalaus leidinio „Aušra“ autorių, DGOR (grupinio operatyvinio tyrimo byla – E. Š.) „Podstrekateli“ objekto „Akiplėša“ veiklą, jo atžvilgiu atlikti (po teisminio proceso kitam šios bylos objektui „Chemikas“) perspėjamąsias-profilaktines priemones, pareiškiant jam oficialų perspėjimą KGB organų vardu ir legenduoti (paskleisti legendą, arba klaidingą šmeižtą, per KGB agentus ir patikimus asmenis – E. Š.) jo artimai aplinkai (t.y. bendraminčiams – E. Š.), kad jis specialiai paliktas laisvėje, jog KGB organai galėtų per jį išeiti į likusius nelegalių kūrinių leidėjus ir suimti juos su įkalčiais (arba nusikaltimo vietoje – E. Š.)“.

(...) Akivaizdu, kad KGB pareigūnai vykdė tokias „priemones“ prieš mane ir tai nė kiek neleidžia abejoti prieš mane regztomis klastingomis KGB priemonėmis. Aišku, panašios priemonės buvo naudojamos ir prieš kitus Lietuvos piliečius, aktyviai reiškiančius savo politines, tautines ir religines nuostatas. Tik gaila, kai prokurorai jau neberanda vykdytų persekiojimo liudijimų. (...) Taip mąstant, nesunku numanyti, kad praėjus dešimt, o gal ir mažiau metų nepriklausomos Lietuvos prokurorai pateiks faktus, „liudijančius“, jog sovietinės okupacijos metais išvis nebuvo jokio persekiojimo.

(...) Taigi išeitų, kad sekdami mane ir rengdami mano suėmimą KGB darbuotojai norėjo man ir kitiems tikintiesiems bei tautiškai susipratusiems lietuviams suteikti kuo daugiau galimybių skleistis įvairiapusei veiklai, kaip tai deklaravo sovietinė konstitucija, ugdė tautinę ir krikščionišką dvasią, leido jai visokeriopai skleistis, o sekdami mane siekė ne apriboti mano fizinę laisvę, bet asmeniškai apdovanoti net ordinu. Deja, kaip rodo bylų dokumentai, ordinu mane apdovanoti jie tikrai nesirengė, o vykdydami „agentūrines-operatyvines“ priemones kūrė planus „apdovanoti“ lageriu.

Tai, kad buvo vykdomas nuožmus ir nuolatinis sekimas asmenų, dirbusių tautinį ir religinį darbą, aiškiai liudija nusikalstamą KGB darbą prieš išpažįstančius katalikybės idėjas. Net ir pagal sovietinius įstatymus taip buvo pažeidžiama sovietų valdžios deklaruojama religijos laisvė. Aš pats buvau persekiojamas dėl filosofinio-religinio leidinio „Viltis“ leidimo, dėl bendradarbiavimo kitame religinio kultūrinio pobūdžio leidinyje „Rūpintojėlis“ (čia neminimame) bei religinius persekiojimo faktus liudijančioje „LKB kronikoje“ ir tautinio atsparumo gaires atspindėjusioje „Aušroje“. Vadinasi, man, kaip katalikui, buvo atimta galimybė dirbti mano tikybos srityje ir leisti mano religines pažiūras atitinkantį leidinį...

Apie aktyviausius „eucharistų“ grupės dalyvius (katalikiško jaunimo religinės organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ narius) rinktos agentūrinės-operatyvinės medžiagos, kurios esą liudija, jog „eucharistai“ suaktyvino „priešišką veiklą“ siedami ją su buvusiu šv. Kazimiero jubiliejumi (1984) ir būsimu katalikybės Lietuvoje 600 metų jubiliejumi (1987), tad dėl tokios aktyviausių šios grupės veikėjų, kaip „nusikaltėlių“, atžvilgiu vedamos „profilaktinės“ ir „auklėjamosios“ priemonės. Jaunieji katalikai buvo kaltinami tuo, kad kontaktuodami su kunigais-ekstremistais leidžia nelegalius „klerikalinio-nacionalistinio turinio“ leidinius ir daugina „ideologiškai žalingą“, išleistą Vakaruose, literatūrą, kurią platina tarp „savo ryšių“, t.y. tarp inteligentų katalikų ir jaunimo (įtraukdami „atskirus asmenis iš inteligentijos ir jaunimo“).

Konkrečiai dėl „Akiplėšos“ (E. Šiugždos), kaip vieno iš pagrindinių leidinio „Aušra“ autorių, pateiktuose KGB dokumentuose nurodoma, kad jo atžvilgiu numatyta atlikti (po teisminio proceso kitam šios bylos objektui „Chemikas“, t.y nuteisiant A. Patacką) „perspėjamąsias-profilaktines“ priemones, pareiškiant jam oficialų perspėjimą KGB organų vardu (o tai reiškia grasinimą suimti ir nuteisti, t.y. apriboti fizinę laisvę, tik jokiu būdu neišplėsti fizinę laisvę), legenduoti (per KGB agentus ir patikimus asmenis paskleisti legendą, arba šmeižtą) jo artimai aplinkai (t.y. bendraminčiams), kad jis esą specialiai paliktas laisvėje, kad KGB organai galėtų per jį surasti likusius nelegalių kūrinių leidėjus ir suimti juos nusikaltimo vietoje. Leidinys „Viltis“, kitur įvardijamas kaip nelegalus klerikalinis-filosofinis leidinys, leidžiamas „Akiplėšos“ (Edvardo Šiugždos), KGB bylose pristatomas kaip antitarybinis, t.y. už šį leidinį numatyta baudžiamoji atsakomybė atimant jo redaktoriui ir leidėjui laisvę. Laisvės atėmimu „Akiplėšai“ (E. Šiugždai) grasinama už antitarybinių straipsnių rašymą ir patalpinimą į „LKB kroniką“, „Aušrą“ ir kt. (DGOR byla „Podstrekateli“ – „Kurstytojai“). Byloje „Podstrekateli“ surinkti duomenys rodo, kad kartu su bendraminčiais respublikoje ir už jos ribų vykdoma antitarybinė veikla – leidžiami nelegalūs leidiniai „Lietuvos ateitis“, „Viltis“, „Aušra“ ir kiti aštrūs klerikalinio-nacionalistinio šmeižikiško charakterio leidiniai. „Akiplėša“ (E. Šiugžda) kartu su areštuotu „Chemiku“ (Algirdu Patacku) reiškia padidintą susidomėjimą rinkti medžiagas, aukštinančias banditinių formuočių veiksmus Lietuvos teritorijoje pokario metais, (...) aktyviai dalyvauja antivisuomeninėse akcijose, vykdomose reakcingų klerikalų. Jie imasi aktyvių priemonių apdorojant jaunimą nacionalistine dvasia. Tam jie praveda nelegalias jaunimo sueigas. „Akiplėša“ išleido daug nelegalių savilaidos leidinių, kurių dalis buvo atspausdinta leidiniuose „Kronika“ ir „Aušra“.

1986 m. gegužės 22 d. buvo atlikta krata mūsų gyvename bute (...), atimta emigracijoje išleista knyga „Kaišiadorių vyskupija“ ir savilaidos leidinys „Kunigas A. Jakavonis“ (krata tęsėsi 7 valandas, po to dar 7 valandas tęsėsi tardymas). Prie šio leidinio buvo ypač kabinėjamasi – iš kur gautas, kas darė nuotraukas (paimtos ir kelios atskiros nuotraukos, susijusios su šios knygelės leidimu – ją leido Antanas Patackas), kas įrišo. Aišku, leidžiant šią nedidelę, bet svarbią knygelę buvo ir mano nedidelis indėlis.

Galiu pridurti, kad apie savo veiklą tuomet viešai tikrai niekam nepasakojau, tad KGB sekliai kaltinamąją medžiagą apie mano tautinę ir religinę veiklą surinko slaptai sekdami ir vykdydami agentūrines-operatyvines priemones: sekdami mano bendraminčius katalikus, draugus, gimines, tikrindami mano susirašinėjimą (netgi nepraleisdami paštu artimiems žmonėms siunčiamų mano svarbių laiškų, sukeldami skausmą ir nepatogumus artimiausiems žmonėms), įvesdami pasiklausymą tiek mano gyvenamame būste, tiek atvirame ore, kompromituodami mane prieš bendraminčius, bendradarbius, gimines ar artimiausius žmones, panaudodami kitas man žinomas ar nežinomas prieš mano, mano žmonos ir mūsų abiejų privatų gyvenimą nukreiptas priemones. Buvau apstatytas įvairiausių KGB agentų. Be KGB pareigūnų ir seklių, buvau sekamas pritvirtintų agentų. Mane sekė agentai Paulius M. (ypač aktyvus, dėl jo nukentėjo daugybė žmonių), Margarita G. (gudri, savo aukos siekianti ypač atkakliai), Kęstutis G., Audronė A., Albinas B. (jau miręs) ir daug kitų. Jie sekė ir kitus mano pažįstamus, aktyviai įsitraukusius į katalikų tautinį sąjūdį. (...) Jausdamas didžiulį sekimą ir mano, kaip kataliko ir lietuvio, teisių varžymą, turėjau išeiti iš darbo Kauno RMTMTI, kur mane KGB pareigūnai dar „auklėjo“ ir „profilaktiškai“. Paskiau, jau Sąjūdžio metais, buvau pašalintas ir iš naujos darbovietės (Skaičiavimo technikos remonto gamyklos) už dalyvavimą pirmajame viešame mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d. Netgi nepriklausomybės metais buvau sekamas ir globojamas tų pačių KGB agentų. Taip ne tik buvo apribojama mano, kaip kataliko, besilaikančio savo tikėjimo nuostatų, atvira veikla ir fizinė laisvė. Nenutrūksta provokacijos net ir po 30 metų.

(...) Kadangi KGB bylų dokumentuose buvau įvardijamas kaip vienas iš daugybės straipsnių „Aušroje“ ar „Kronikoje“ autorius bei religinio filosofinio leidinio „Viltis“ leidėjas (tai išties buvo), ir man buvo rengiama politinio susidorojimo byla, tad neabejotinai buvau persekiojimas pagal savo tautinę ir religinę veiklą. Todėl visiškai nesutinku su prokuroro M. Januškevičiaus nutarimu, kad jokie KGB darbuotojų veiksmai kiek nors apribojo mano fizinę laisvę – juk nebūtina tik pasodinti į kalėjimą, taip apribojant asmens laisvę. Nepripažįstu prokuroro M. Januškevičiaus išvados toje dalyje, jog E. Šiugžda nebuvo „teisiamas ar kitaip varžyta jo fizinė laisvė“ – laisvė buvo varžoma nuolat ir sekimu, ir bylos rengimu, ir DGOR rengimu, ir pasikėsinimais į sveikatą, o ypač gyvybę, ir kitomis įvairiomis „agentūrinėmis-operatyvinėmis“ priemonėmis.

Prokuroro M. Januškevičiaus nutarimas, kad jokie KGB darbuotojų veiksmai, kiek nors apriboję mano fizinę laisvę, nėra patvirtinantys, nes nebuvau teistas, sulaikytas, įkalintas ar kitaip suvaržyta mano fizinė laisvė, atrodo juokingas ir keliantis pasipiktinimą, kai visokeriopų „agentūrinių-operatyvinių priemonių“ pagalba buvau visaip sekamas, persekiojamas, varžomas veikti kaip katalikas ir lietuvis.

Neigiant persekiojimo faktus, galima įrodyti, kad sovietinėje Lietuvoje nebuvo jokio persekiojimo už aktyvią tautinę ir religinę veiklą. Būtent tas persekiojimas pasireiškė represinio KGB aparato veikimu, nuolat sekant, išaiškinant aktyvius visuomenės narius pagal „atspalvį“ („okraska“), vykdant režimui nusikaltusių ir neįtinkančių asmenų „profilaktiką“, juos gąsdinant ir jiems grasinant areštais, įkalinimais, įvairiais suvaržymais platinant savo įsitikinimus, netgi pasikėsinimais į jų gyvybę. Manau, kad analogiškų ir dar detalesnių dokumentų apie mano persekiojimo faktus yra ir LYA, ir ypač Rusijos KGB archyvuose. (...)

Prašyčiau pakeisti prokuroro M. Januškevičiaus nekvalifikuotą nutarimą. Be to, prašau supažindinti su kitais nutarimais dėl kitų asmenų, kurių atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis turimas pagal bylą Nr. 01-2-0116-10 ir kurie galėjo būti persekiojami už savo tautinę ir religinę veiklą, bet kuriems gali būti atimta teisė įrodyti persekiojimo faktus.

Edvardas Šiugžda,
LDK Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija