2013 m. rugsėjo 13 d.    
Nr. 34
(2058)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Kronika

Tarmės – mūsų motinų kalba

Garliava. Štai taip šiltai, jaukiai buvo pavadintas renginys, įvykęs Kauno rajono Viešojoje bibliotekoje balandžio 17-osios popietę. Jame tarmiškai pasikalbėti, apie tarmių likimą padiskutuoti kvietė žinoma etnologė Gražina Kadžytė. Dainavo, grojo, tarmiškai porino Neveronių kultūros centro folkloro ansamblis „Viešia“ (vadovė Jolanta Balnytė), Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ regioninio rato laureatai.

Kauno rajono Viešoji biblioteka, vadovaujama direktorės Irenos Stančiauskienės, vykdo projektą „Kauniškiams rūpi didžiuotis turtinga lietuvių kalba ir skleisti jos grožį“. Jo autorė ir sumanytoja  – Viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vilhelmina Puskunigienė. Renginiai keliauja po visas Kauno rajono bibliotekas, mokyklas, kultūros centrus. Kuo plačiau turėtų sklisti liaudies daina, grožėjimasis tarmiška šnekta turėtų pasiekti ir atokiausius Kauno rajono kampelius, – toks yra šio projekto sumanymas. Viešosios bibliotekos direktorė I. Stančiauskienė prisipažino esanti kilusi nuo Kupiškio. Nors jau daug metų gyvenanti Garliavoje, bet išlaikiusi gimtąją tarmę – savų tėvų kalbą. Visi kupiškėnai – jai tarsi artimi giminės, paglosto širdį, išgirdus jų šnektą. Kaip toli benukeliautume, kiek pasaulio beapvažiuotume, savyje visuomet nešiojamės savo motinų kalbą, kuri kiekvienam yra pati mieliausia ir artimiausia.

Etnologė G. Kadžytė prisiminė, kaip gimė sumanymas 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Buvo toks šaunių vyrų zarasiškių ansamblis (kuriam vadovavo Algis Svidinskas), pasivadinęs „Šuliniu“, o tarmiškai tariama „šulnys“. To paties pavadinimo daina tapo lyg ir prigimtinės kalbos – tarmės – „raktinis kodas“. Tėviškės šulinys – gyvojo vandens versmė, tėvų namai, papročiai ir tradicijos, gyvenimo būdas, įskiepyta dora, kuria vadovaudamiesi žmonės gyveno savą (neprimestą, nenukopijuotą, nepasiskolintą iš kitų kraštų) gyvenimą, kuris atsispindėjo visų pirma kalboje. Tarmė – gyva kalba, gimusi tam tikroje vietoje, susijusi su vietiniu peizažu, žmonių temperamentu. Tarmę galėtume vadinti ypatingu fenomenu, kurį mokslininkai tebesiaiškina. Kodėl kartais gretimi kaimai tą patį daiktą vadina skirtingai? Kokia yra vieno ar kito daikto pavadinimo kilmė? Paribio tarmėms didelę įtaką, be abejo, padarė ir kaimyninės – latvių, gudų, lenkų, rusų – kalbos. Tarmėse – daug skolinių. Jie rodo skirtingų tautų bendravimą, istoriškai susiklosčiusius santykius. Štai Mažosios Lietuvos lietuvininkams didelę įtaką turėjo vokiečių kalba, o Skuodo krašto tarmei – išnykusi kuršių kalba.

Nors Lietuva – geografiniu požiūriu nedidelis kraštas, bet joje daugybė tarmių, šnektų. Kiekviena iš jų įneša vis kitokią spalvą ar atspalvį į mūsų tautos lobyną, todėl kiekvienos iš jų išnykimas, anot kalbininko A. Girdenio, „yra didesnė tragedija žmonijai negu kokio vabaliuko ar gyvūno išnykimas, nes kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį, kuris jokioj kitoj tarmėj nei kalboj nebepasikartos; miršta ir tobuliausias, amžiais gludintas žmogaus dvasios kūrinys“. Tarmės nesustabdomai nyksta: išmiršta senųjų kaimų gyventojai, suaugę su savo gimtąja tarme ne tik per motinos kalbą, bet ir per ją atitinkančią aplinką; tarmių žemę „nudrenavo“, „nusausino“ ir dirbtinai sukurta bendrinė kalba, reikalinga visos tautos, visos valstybės bendravimui, susižinojimui. Buvo toks metas, kai tarmiškai kalbėti buvo gėda, nes tai buvo „provincialumo“ požymis. Ne vienas jaunas žmogus nenorėjo būti laikomas „kaimiečiu“, nes tai buvo tapę tamsumo sinonimu. Ypač tarmės aktyviai buvo naikinamos sovietmečiu. Dabar suvokiame, kad tai buvo daroma sąmoningai: savos tarmės – savasties – netekęs žmogus mažiau bevertino ir bendrinę kalbą, jį buvo daug lengviau nutautinti, paversti „homo sovieticus“.

„Rusenom, rusenom, – juokavo G. Kadžytė, – o dabar galutinai suanglėsime“. Šis žodžių kalambūras išreiškia susirūpinimą dėl kito lietuvių kalbai gresiančio pavojaus: anglų kalba keičia ne tik sintaksę, ji kėsinasi net į lietuvišką garsyną, pavyzdžiui plačius, atvirus „o“, „ė“ garsus vaikai jau taria su anglišku akcentu... Ar išsaugosime tarmes? Ar dainuosime dzūkiškai, aukštaitiškai, žemaitiškai? Ar išsaugosime skambią sūduvių krašto tarmę, kuria kalba didžioji dalis garliaviečių? Tiesa, renginio metu paaiškėjo, kad šiame mieste dabar gyvena visų tarmių ir įvairių potarmių atstovai. Visus sužavėjo Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja Virginija Vasiliauskienė, gražia žemaičių kretingiškių tarme papasakojusi atsitikimą iš savo studentiškų metų: būdavo, atsitikdavo, kad sostinėn iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavęs jaunimėlis nesuprasdavo vieni kitų, o dar liūdniau (po daugelio metų linksma prisiminti!) atsitikdavo, jei tarmiškas žodis būdavo suprastas visai ne ta prasme. Įdomių atsitikimų iš etnografinių ekspedicijų papasakojo ir etnologė G. Kadžytė. Jie ypač sudomino renginyje dalyvavusius Garliavos Adomo Mitkaus vidurinės mokyklos dvyliktokus. Išeinant į platesnius gyvenimo kelius pravartu susimąstyti ne tik apie tautinės tapatybės išsaugojimą, bet ir apie savos tarmės – motinos kalbos – puoselėjimą ar perdavimą ateinančioms kartoms.

Kauno rajono savivaldybės informacija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija