XXI amžius

Lietuva – Europoje labiausiai nuo komunistinio totalitarizmo nukentėjęs kraštas

Tuskulėnų memorialo teritorijoje rugpjūčio 23-iąją atidaryta ir iki rugsėjo 30-osios dar veiks tarptautinė kilnojamoji paroda „Totalitarizmas Europoje. Fašizmas – nacizmas – komunizmas“ supažindina su XX amžiuje nusikaltimus vykdžiusiais diktatoriniais režimais. Labiausiai dėmesys kreipiamas siekiant atskleisti tų režimų vadovų ir svarbiausių pagalbininkų nusikaltimus.

Lietuvoje prie šios parodos atidarymo labiausiai prisidėjo ir organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras ir jo darbuotojai. Ir surengta ekspozicija, ir anglų kalba išleistas fotoalbumas, ir lietuvių kalba išleista tekstinė medžiaga, atskleidžianti nusikaltimų mastą (nors ne visur tiksliai ir išsamiai), parodo abiejų ideologijų panašumą valdant pajungtas tautas. Ypatingas dėmesys kreipiamas į nusikaltimus prieš žydus, romus (čigonus) ir kai kurias kitas tautas, tačiau yra daug duomenų iš represijų prieš kamienines tautas. Surinkta medžiaga skirstoma į du laikotarpius – nacizmą ir komunizmą. Beje, kažkodėl šalia nacizmo išskiriamas ir fašizmas, kuris, kaip žinoma, egzistavo Musolinio valdomoje Italijoje ir faktiškai nusikaltimų prieš žmoniją nevykdė, išskyrus parodos albume pateiktus duomenis apie Slovėniją (itališkasis Musolinio fašizmo režimas buvo sudaręs sąjungą su Vokietijoje įtvirtintu nacizmu). Tokia duomenų suvestinė leidžia pažvelgti ir į nusikaltimų mastą ir jų pasekmes Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis. Beje, kai kurių duomenų rūšys skiriasi pagal nusikaltimus ir tautas ir todėl ne visada lengvai galima juos palyginti.

Komunistinis totalitarizmas, prasidėjęs 1917 metais perversmu Rusijoje, nusinešė žymiai daugiau žmonių gyvybių nei Antrasis pasaulinis karas. Kaip įžangoje rašo projekto koordinatorė Neela Winkelmann-Heyrovska iš Totalitarinių režimų tyrimo instituto (Praha, Čekija), pagrindinės tokio nežinojimo priežastys yra tos, kad dauguma baisių komunistų diktatūros nusikaltimų buvo padaryta taikos metu (kai vyko šaltasis karas), o subyrėjus komunistiniam blokui Centrinėje ir Rytų Europoje nevyko garsių už sunkius nusikaltimus atsakingų asmenų teismų procesų (pateikti duomenys tai irgi nesunkiai įrodo). Tikslaus totalitarizmo Europoje aukų skaičiaus tikriausiai nesužinosime.

Taigi komunistinio totalitarizmo įvykdytus nusikaltimus ir jų pasekmes galima pateikti kaip apibendrintus duomenis, kurie iškart duotų atsakymą, kaip ir kokiu mastu buvo vykdomi nusikaltimai Centrinėje ir Rytų Europoje.

Deportuota: iš Lietuvos 132000 (1940–1941, 1944–1953 m.), iš Estijos – 33000, iš Latvijos – 61035 (1941, 1949 m.), iš Lenkijos 2000000 (1939–1945 m.), iš Čekoslovakijos – 2,5 mln. (vokiečių į Vokietiją ir Austriją)+1000 čekų ir 10000 slovakų bei 40000 iš prie SSRS prijungtos Karpatų Rusios ištremta į Sibiro gulagus, iš Rytų Vokietijos – 11500 (į SSRS lagerius), iš Rumunijos – 350000, iš Slovėnijos daugiau negu 8500, iš Bulgarijos – 42320 žmonių (į kaimo vietoves)+300000 etninių turkų į užsienio šalis ir 4000 į kaimo vietoves (po 1984 m.). Iš jų nužudyta arba mirė: Lietuvoje – 28000, Estijoje – 9000, Latvijoje – 11305, Lenkijoje – 33600 (1939–1945, įskaitant ir Katynėje nužudytus), Čekoslovakijoje – 5500, Bulgarijoje – 1000 žmonių.

Matosi didelės Lietuvos piliečių netektys tiek lyginant su kitais dviem Baltijos kraštais, tiek su kitomis Vidurio Europos tautomis.

Įkalinta Lietuvoje 197000, Estijoje – 44500, Latvijoje – 119445 (1944–1946 m.), Lenkijoje – 80000 (1939–1945), 600000–800000 (1944–1989 m.), Čekoslovakijoje – 22000–23000, Rytų Vokietijoje – 176000 (į specialiąsias internuotųjų stovyklas)+12000 (1949–1989 m.), Slovėnijoje daugiau negu 8500, Bulgarijoje – 94430 žmonių. Iš jų nužudyta arba mirė: Lietuvoje – 25000, Estijoje – 6000, Latvijoje – 11035 (?), Rytų Vokietijoje – 43045 (tik specialiosiose stovyklose), Čekoslovakijoje 500–8000, Rytų Vokietijoje – apie 2500 + 50–125 per 1953 m. sukilimą+421–1000 nužudyta pasienyje bėgant per sieną, Rumunijoje daugiau negu 2137 įkalintų bei 50–100 tūkst. deportuotųjų, Slovėnijoje – 1716 lageriuose ir kalėjimuose+13292 nužudyti Slovėnų nacionalinės armijos nariai, Bulgarijoje – 10000 žmonių.

Vėlgi akivaizdžios skaudžios Lietuvos netektys per komunistinio teroro metus. Netgi nacizmo sąjungininkėse (Rumunijoje, pačioje Vokietijoje ir iš dalies Latvijoje) nebuvo tokio žiauraus susidorojimo su gyventojais, koks jis buvo Lietuvoje.

Nužudyta arba kovose žuvo pasipriešinimo kovotojų Lietuvoje – 20500, Estijoje – 2800, Latvijoje – 2548, Lenkijoje žuvo tikriausiai nedaug, nes atskirų duomenų nepateikta, tik yra prie kitų duomenų, Čekoslovakijoje – dešimtys pokaryje+ daugiau negu 320 prie sienos bėgant+11 per 1968 metų sovietų karinę invaziją ir demonstracijas, Rumunijoje – 10000 + daugiau negu 400 bėgant per sieną+1104 per 1989 metų revoliuciją, Slovėnijoje Broz Tito be teismo išžudyta apie 15000 slovėnų, Bulgarijoje – apie 300.

Akivaizdu, kad Lietuvoje vyko didžiulis pasipriešinimas sovietiniams okupantams tiek lyginant su Baltijos kraštais, tiek su kitomis komunizmo pavergtomis Europos tautomis. Tad tuo brangesnė turi būti mūsų iškovota laisvė, į kurią kėsintis niekas neturėtų – tiek išorės okupantai, tiek vidiniai partokratiniai režimai, vaizduojantys demokratiją.

Nuteista politiniuose teismuose – Lietuvoje (kažkodėl nepateikta duomenų, bet tai turėtų siekti 100 tūkst.), Estijoje daugiau negu 43500, Latvijoje – 47218, Lenkijoje – 600000–800000 (1944–1989 m., įkalinta), Rytų Vokietijoje – 25000 (nuteisti sovietų karo tribunolų 1945–1955 m., neįskaičiuoti nacių ir karo nusikaltėliai)+180000–280000 (1949–1989 m.), Čekoslovakijoje – 264429, Rumunijoje daugiau negu 93000, Bulgarijoje – 36500 žmonių.

Trūkstant duomenų iš Lietuvos, sunku lyginti, tačiau ir šioje srityje totalitarinio komunistinio režimo represijos paliudytų didžiulius mastus prieš tautą.

Nuteista mirties bausme dėl politinių priežasčių Lietuvoje daugiau negu 1500, Estijoje – 2100, Latvijoje – nepateikta, Lenkijoje – 35000 (1945–1989 m., mirties bausmė, mirę kalėjimuose, žuvę sukilimuose), Čekoslovakijoje – 248, Rytų Vokietijoje – apie 1000 (dar apie 1000–2000 žmonių mirties bausme, kai Maskvoje grąžinta bausmė 1950–1953, išskyrus nacius ir karo nusikaltėlius)+52 (1949–1989 m.) + apie 50 politinių žmogžudysčių (1949–1989 m.), Slovėnijoje – 4161, Rumunijoje daugiau negu 90, Bulgarijoje – 3200 žmonių.

Kažkodėl ir šie duomenys Lietuvos atžvilgiu nėra patikimi: lyginant su Estija, kurioje nurodytas palyginti didelis mirties bausmių skaičius, bei su Latvija, kurios duomenų nėra, negalima tiksliai įvertinti lyginamąjį šių represijų skaičių.

Pabėgo iš šalies (emigravo): iš Lietuvos – 496000 (šis skaičius klaidingas, turėtų būti iki 60 tūkst.), iš Estijos daugiau negu 70000, iš Latvijos – 180000 (didelė jų dalis dalyvavo Vokietijos kariuomenės latvių daliniuose, skaičius gal irgi klaidingas), iš Lenkijos – 1400000 (iš jų 90000 žydų 1949–1970 m., 290000 vokiečių 1950–1959 m., 2700 karo režimo laikotarpiu 1981–1983 m., 1000000 – 1980–1989 m., tai reiškia dideles netektis), iš Čekoslovakijos pabėgo iki 500000, iš Rytų Vokietijos – 3,3–4,9 mln., iš Bulgarijos – apie 100000 žmonių.

Čia vėlgi palyginti Lietuvos duomenis su kitomis šalimis yra sunku. Visų pirma, klaidingai nurodytas emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius – tokių 496 tūkst. emigrantų, bėgančių nuo sovietinių okupantų, tikrai nebuvo, nebent čia pridedamas ir tremiamųjų į Sibirą skaičius. Latvijos emigrantų skaičius kažkiek padidintas, nors nuo sovietinio režimo bėgti jų galėjo daugiau nei iš Lietuvos, kadangi buvo aktyviai su naciais kolaboravusiųjų latvių. Atmetus iš Lenkijos deportuotus vokiečius bei žydus ir po 1981 metais įvesto karinio režimo į Vakarus pabėgusius 1 mln. lenkų, Stalino metais etninių lenkų pasitraukė tik apie 17000, o tai yra nepalyginamai mažiau nei emigruoti priversti buvo lietuviai (apie 60 tūkst., bet ne nurodyti 496 tūkst.).

Albume pateikiami duomenys apie nacizmo (ir fašizmo) padarytus nusikaltimus. Nors naciai siekė naikinti daugumą tautų, ypač slavų, tačiau naikinimas daugiausia buvo nukreiptas prieš žydus, iš dalies ir čigonus (romus). Štai keletas parodoje albume pateiktų duomenų:

Holokaustas ir genocidas: Lietuvoje – 200000 žydų ir 100–500 romų (įskaičiuojant ir masines žudynes), Estijoje – apie 1000 žydų ir apie 300 romų, Latvijoje – apie 70000 žydų ir 2000 romų, Lenkijoje – 3 mln. žydų, Vokietijoje – 165000 žydų, Čekijoje – 80000 žydų ir 11000 romų, Rumunijoje – 290000, Bulgarijoje – 11363 žydų. Vokietijoje dar buvo vykdoma eutanazijos programa – nužudyta 200000 žydų.

Žudynės (masinės ir kt.): Lietuvoje – duomenys pateikti prie holokausto ir genocido aukų, Estijoje duomenų nepateikta, Latvijoje – 2800 (iš jų 2372 psichikos ligoniai), Lenkijoje – 5100000–5300000 (įskaičiuojant ir žydus), Rumunijoje – 110000.

Duomenys rodo didelį žydų genocido mastą nacių okupuotoje Lietuvoje. Tokie žudynių ar genocido mastai kilo po ką tik lietuvių patirtų kankinimų ir deportacijų sovietų okupuotoje Lietuvoje, bet dar labiau iš Lietuvoje SS karininko Jėgerio vadovaujamų hitlerinių nacistų vykdytos programos masiškai naikinti žydus, pirmiausiai suvarius juos į getus didesniuose miestuose, o po to šaudant Paneriuose prie Vilniaus, Kauno IX forte ir kitur. Nacistinės valdžios kuriami žydų getai Lietuvoje daugelyje miestelių pradėti steigti 1941 metų liepą, aptvėrus žydų kompaktiškai gyvenamus rajonus ir į juos perkėlus kitų rajonų gyventojus žydus. Tačiau beveik visų mažesniųjų miestų getų gyventojai iki metų pabaigos buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai. Vilniaus getas buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 22–23 d. – šio kraupaus įvykio 70 metų sukaktis paminėta atminimo renginiais praėjusį savaitgalį ir šios savaitės pradžioje.

Deportuota: iš Lietuvos – 89500 (įkalinta konclageriuose, išvežta darbams į Vokietiją), iš Latvijos – 28000 (darbams į Vokietiją ir konclagerius), Lenkijoje – 2500000, Čekijoje – 85000, Slovėnijoje – 51000, Rumunijoje – 150000, Bulgarijoje – 20000 (į kaimus) žmonių.

Iš jų nužudyta arba mirė: Latvijoje – keli tūkstančiai, Čekijoje – 25000–30000 (neskaičiuojant žydų ir romų), Slovėnijoje – 16000 (nacizmas) ir 4500 (fašizmas), Rumunijoje – 101000 žmonių.

Įkalinta: Estijoje daugiau negu 1500, Lenkijoje – 2800000 (kalėjimai ir konclageriai), Čekijoje – 670000, Rumunijoje – 117740 (iš jų nužudyta arba mirė daugiau negu 22000) žmonių.

Nuteista politiniuose teismuose: Estijoje daugiau negu 1500, Rumunijoje daugiau negu 1000 žmonių.

Įvykdyta mirties bausmė dėl politinių priežasčių: Estijoje – apie 6500, Latvijoje – apie 6500, Čekijoje – 5000–10000, Rumunijoje daugiau negu 100 žmonių.

Pabėgo: iš Estijos – apie 25000, iš Čekijos – 26100, iš Slovėnijos – 17000, iš Rumunijos – 4000 žmonių.

Tarptautinė kilnojamoji paroda „Totalitarizmas Europoje. Fašizmas – nacizmas – komunizmas“ liudija ir tokių valstybių valdymo formų pragaištingumą, ir lietuvių tautos nuo komunizmo patirtų kančių mastą. Žydų tauta, taikiai gyvenusi Lietuvoje keletą šimtmečių, skaudžiausių kančių susilaukė nuo nacistinio režimo, ir tai lieka abiems tautoms kaip didžiausias sopulys.