2013 m. rugsėjo 27 d.    
Nr. 35
(2059)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Panevėžio vyskupijoje

Kupiškio dekanate

Šventė prie stoties

Klebonas kun. Albertas Kasperavičius
bendravo su buvusiais mugėje

Prisiminimais apie geležinkelį
dalijosi buvęs jo stoties
viršininkas Algis Mateika

Ambulatorijos istoriją priminė
gydytojas Antanas Šeputis (dešinėje)

Bažnyčioje – Panevėžio
stilingos muzikos trio su
soliste Laima Česlauskaite

Šalia geležinkelio – kultūros
namų mišraus choro dainos

Taip dabar atrodo Subačiaus
stoties kultūros namai

Subačiaus stotis. Rugpjūčio 18-ąją miestelis minėjo savo 140 metų sukaktį. Stoties įkūrimo laikas skaičiuojamas nuo 1873 metų, kai čia buvo tiesiama Radviliškio–Daugpilio geležinkelio linija.

Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Jas aukojęs klebonas kun. teol. lic. Albertas Kasperavičius padėkojo gausiai susirinkusiems, paminėjo išėjusius į Amžinybę. Pamoksle jis akcentavo, jog bažnyčia statyta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, kai maldos namai galėjo virsti sandėliu ar teatro scena. Dievo žodį skaitė kultūros namų režisierė Violeta Mičiulienė (ji  ir vedė visą šventę) ir seniūnas Vidmantas Paliulis. Tikinčiusiuos sužavėjo Panevėžio stilingos muzikos trio ir solistės Laimos Česlauskaitės pasirodymas.

Po šv. Mišių visi ėjo prie ambulatorijos pastato. Šventės vedėja V. Mičiulienė, kurios mama irgi buvo medikė, išreiškė padėką subatėnų sveikata besirūpinantiems žmonėms baltais chalatais ir suteikė žodį gydytojui Antanui Šepučiui. Jis sakė, kad šiemet ambulatorija švenčia du jubiliejus. Prieš 75 metus dirbti į Subačių buvo paskirtas gydytojas Petras Černiauskas, kurį vyresnio amžiaus miestelėnai dar prisimena. Jis nusipelnė ne vien vietos gyventojų pagarbos, bet nemažai nuveikė viso rajono medicinai. Viena miestelio gatvė pavadinta jo vardu. Kitas jubiliejus – prieš 30 metų pastatytas naujas ambulatorijos pastatas. Vienu metu ten dirbo net 6 gydytojai. Šiuo metu dirba tik vienas terapeutas (A. Šeputis) ir  pusę etato turintis atvažiuojantis stomatologas.

A. Šepučio mintis apie pirmąjį valstybės apmokamą gydytoją P. Černiauską pratęsė 1949 metais dirbti su paskyrimu į Subačių atvykusi Vilniaus akušerių trimetės mokyklos auklėtinė Emilija Grybauskienė. P. Černiauskas buvo kilęs iš Pušaloto valsčiaus, baigęs Kauno medicinos universitetą, buvo ypatingos dvasios ir kilnios širdies žmogus. Kai ambulatorija neturėjo jokios susisiekimo transporto priemonės, jis iš savo kišenės skyrė 700 červoncų dviračiui įsigyti. Kartą pamatė apsiverkusią moterį, kuri neteko vyro. Jam palaidoti irgi davė pinigų. Gydytojas mirė ištiktas stipraus insulto. Jį laidojo visas miestelis. P. Černiausko atminimui Stračnių kapinėse 1970 metų rugsėjo 17-ają buvo pastatytas paminklas.

Laikas jau skubino vykti prie geležinkelio. Vieni ėjo pėsčiomis, kiti – sėdėdami modernaus ratinio traktoriaus traukiamame vagonėlyje. Skambėjo pokarinės dainos. Humoro nestokojanti V. Mičiulienė pasakojo, kad jai mokantis Klaipėdoje, jei klausdavo, kur prieš tai gyvenusi, atsakydavo: Subačiaus geležinkelio stotyje. Toks atsakymas ne vieną glumino. O pats geležinkelis buvo tiesiamas 1873 metais, ypač karštą vasarą. Darbininkams šaltibarščius vežiojo iš Raguvėlės Komaro dvaro ledainės. Geležinkelis buvo pagrindinis miestelio darbdavys. Pokario metais juo vežė geriausius Lietuvos žmones į Sibiro tremtį, juo Lietuvos Nepriklausomybės metais iškeliavo sovietiniai kareiviai su savo karine technika į Rusiją.

Prisiminimais apie geležinkelį dalijosi buvęs stoties viršininkas Algis Mateika, jau 40 metų gyvenantis (irgi šalia geležinkelio) Subačiuje. Neseniai 83 metų sulaukęs vyras priminė, kad geležinkelio stotis buvo pastatyta 1953 metais – prieš šešis dešimtmečius. Subačiuje buvo ir poilsio namai konduktoriams, mašinistams. Traukinio sąstatą aptarnavo šeši žmonės: mašinistas, jo padėjėjas, kūrikas, vyr. konduktorius, konduktorius ir vagonų meistras. Geležinkelininkų darbą palengvino 1961 metais atsiradę šilumvežiai. Beje, veikė duonos, kurią kepė Bakanas, kepykla.

Krūptelėjo visi, kai šalia bėgiais švilpdamas pradundėjo traukinukas. Kultūros namų mišrus choras uždainavo dainą „Kur tas dulkėtas traukinys“, po jos kitą – „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Chorui pritarė susirinkusieji.

Grįžus į miestelio centrą dar buvo laiko pasidairyti po išradingų žmonių dirbinių, žemėje išaugintų gėrybių mugę, pabendrauti su jos dalyviais.

14 valandą prasidėjo kultūros namų renovacijos užbaigimo iškilmės. Statybininkai dirbo tikrai sparčiai. Pradėję darbus sausį, per trumpą laiką pastatą pakeitė neatpažįstamai. Rajono meras Jonas Jarutis sakė, kad šiuo metu tai – bene puošniausiai atrodantys kultūros namai Kupiškio krašte. Miestelio bendruomenės pirmininkas Valdas Šateika išvardijo atkakliai kultūros šviesą žmonėms nešančiųjų pavardes. Pirmuoju įvardijo parapijos kleboną kun. A. Kasperavičių.

Paskui vyko saviveiklininkų koncertas.

Bronius VERTELKA

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija