2013 m. rugsėjo 27 d.    
Nr. 35
(2059)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Lietuvos žydų genocido dienai

Jonas Noreika ir trockistai

Žydų genocido Lietuvoje tema neseniai vėl iškelta bandant tuo kaltinti Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovus, šį kartą – „Laisvo laikraščio“ rugsėjo 7 d. numeryje. Rašyti apie žydų genocidą Lietuvoje yra sunku dėl kelių esminių priežasčių:

1. Nors Lietuvoje tikrai būta vadinamųjų „žydšaudžių“ ir dėl istorinių aplinkybių (žydų ir lietuvių politinė poliarizacija sovietų ir nacių susidūrimo akivaizdoje, sovietų okupantų teroras ir trėmimai) Lietuva tikrai nepasielgė kaip nacių okupuota Danija, kuri išgelbėjo beveik visus savo žydus, ir nors kolaboravimo su naciais faktai yra pakankamai išnagrinėti, o Lietuva oficialiai atsiprašė už savo nusikaltėlius, nemaža dalis žmonių nėra įsigilinę į praeities politinius procesus, nesuvokia istorijoje veikusių jėgų, pasiduoda mitologiniams aiškinimams ir iš kaimynų ateinančiam kurstymui. Lietuvos valstybingumo priešai bando pavaizduoti Lietuvą, kaip nevykusią valstybę, neturinčią teisės egzistuoti pagal Rusijos politologo Aleksandro Dugino „eurazinę“ doktriną. Tam vienaip ar kitaip patarnauja ir tokios trockistinės jėgos, kaip Federalinio saugumo biuro (FSB) palaikoma tarptautinė „Antifa“ (o galbūt net ir p. Zuroff’o bendraminčiai Vakaruose), platindamos falsifikacijas apie Lietuvos antinacinės rezistencijos vadovus, neva nacių talkininkus (matyt, jų nedomina Kazio Škirpos knygoje „Sukilimas“ dėstomi priešingi faktai) ir žydų žudynių organizatorius. Pagal to paties A. Dugino doktriną palaikomas tautinės pagonybės romantizmas kovai prieš Katalikų Bažnyčią, krikščionybė vadinama žydkrikščionybe, kurstomas rusiško plauko antisemitizmas tarp jaunimo, kuris niekad nėra matęs žydų kitaip, kaip per televiziją, ir apie juos nieko nežino, išskyrus antisemitinius mitus. Tam smarkiai padeda ir kairiųjų jėgų Vakaruose kaltinimam Izraeliui, kaip neva fašistinei valstybei (su tuo nesutinku, nes tai – tipiška parlamentinės demokratijos šalis, kuri visas viltis išlikti tarp jos nepripažįstančios arabiškos aplinkos deda į ginkluotę, jėgos politiką ir Vakarų pagalbą).

2. Diskusijos šia tema visuomet įgauna keistą gentinį pobūdį, prasideda ginčai dėl genocido sąvokos, kas yra ir kas nėra genocidas. Nenorėdamas į juos veltis, dar kartą nurodysiu neseniai išėjusią amerikiečių istoriko Timothy Snyder studiją „Bloodlands“, lietuviškas vertimas „Kruvinos žemės“, Tyto alba, 2011 (tekstas prieinamas internetu http://www.partizanai.org/failai/pdf/kruvinos-zemes.pdf).

3. Lietuvos rezistencijos šmeižimas, deja, neapsiriboja lietuviškais leidiniais, bet veikia ir anglų kalba užsienyje. Pavyzdžiui, matyt, tos pačios trockistinės jėgos palaiko interneto svetainę „Defending History“, red. D. Katz, kuriame, deja, bendradarbiauja ir Lietuvos autoriai. Būtent tokios svetainės ir vadina „fašistinėmis“ visas lietuvių pastangas išsaugoti savo tautinį identitetą agresyvaus globalizmo akivaizdoje.

Todėl beprasmiška, o gal net ir nepatartina kovoti su žodžio laisve piktnaudžiaujančiomis pavienių niekšelių lietuvių publikacijomis, nes tuo jiems tik padaroma trokštama (gal ir apmokama už „nuopelnus“) reklama. Gailiuosi neseniai įsivėlęs į ginčą dėl publikacijų „Laisvame laikraštyje“, kuris parodo savo tikrąjį veidą, pakreipdamas Lietuvos negerovių kritiką Rytų kaimyno ideologijos linkme. Gaila, kad dori mūsų autoriai to nesupranta ir publikuojasi laikraštyje, kuris paprasčiausiai turi būti ignoruojamas.

Kadangi neseniai vis dėlto įvyko diskusija po mano klaidos ekspertai.lt atsakius į insinuacijas „Laisvame laikraštyje“ (o pastarasis operatyviai persispausdino mano publikaciją), pasiremdamas istoriniais dokumentais naudojuosi proga padėti tašką šioje diskusijoje. Tegu tai bus medžiaga pamąstymams jaunimui, bet ne pagalba reklamuojant tamsias jėgas. Tyčia neminėsiu čia jų atstovų vardais.

Taigi eilinį kartą buvo pakartota Evaldo Balčiūno „informacija“ apie Joną Noreiką, neva vadovavusį žudant žydus Plungėje, Šiauliuose ir Telšiuose. Tuo neįmanoma pasitikėti turint prieš akis sovietinio Kaltinamojo akto formuluotes.

Jono Noreikos kovų kelias prasidėjo Lietuvos kariuomenėje, tęsėsi nacių okupacijos laikais rezistencine kryptimi (už tai pateko į Štuthofą ir po išlaisvinimo ten pat buvo mobilizuotas į sovietų armiją), o po karo vainikavosi aktyvia pogrindine veikla. Po arešto visas šis kelias buvo NKVD kruopščiai ištyrinėtas. Kaltintojai, be abejo, geidė rasti kuo daugiau įkalčių, o žydų žudynės – vienas iš to meto populiariausių. Štai kokį kaltinimą 1946 m. balandžio 6 d. J. Noreikai įteikė papulkininkis Mirkinas ir LSSR MGB tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Rozauskas:

Jonas Noreika, s. Baltraus, gimęs 1910 m., kaltinamas tuo, kad:

- Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. iki 1943 m. savo noru tarnavo vokiečių okupantų tarnyboje Šiaulių apskr. viršininko pareigose.

- 1946 m. sausio mėn. kartu su S. Gorodecku ir O. Lukauskaite-Poškiene Vilniuje įkūrė pogrindžio centrą – Lietuvos tautinę tarybą – vadovauti tautiniam pogrindžiui ir surengti Lietuvoje ginkluotą sukilimą.

- Iki arešto buvo vyriausiasis šios organizacijos vadovas, parengė numatomos buržuazinės vyriausybės ir vyriausybinių partijų programas.

Kartu su kitais LTT dalyviais išleido ir persiuntė partizanams įsakymus, direktyvas, instrukcijas, kviečiančias į kovą su Sovietų valdžią.

Parašė atsišaukimą į pasaulio tautas, prašydami užsienio valstybių ginkluoto įsikišimo prieš Sovietų Sąjungą.

1946 m. vasario mėnesį pasiuntė į užsienį ryšininką, kad jis užmegztų kontaktus tarp LTT ir Vokietijoje, anglų zonoje, įsikūrusiu antisovietiniu lietuvių emigrantų komitetu.

1946 m. sausio mėnesį Vilniuje įkūrė antisovietinę jaunimo organizaciją, t.y. padarė nusikaltimus, numatytus pagal RSFSR BK 58-1a ir 58-11 str.

Vadovaudamasis šiuo kaltinamuoju aktu ir jokių papildomų kaltinimų nepridėdamas, 1946 m. lapkričio 22 d. Vilniuje karinis tribunolas paskelbė J. Noreikai mirties nuosprendį (patvirtino SSSR AT karinė kolegija 1947 m. sausio 8 d.). Sušaudytas 1947 m. vasario 26 d.

Taigi sovietai neapkaltino J. Noreikos nei karo nusikaltimais, nei žydų, nei kitų civilių žudynėmis. Nėra panašių kaltinimų Lietuvos partizanų vadams ir Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus 2011 metaia istoriko Česlovo Laurinavičiaus paruoštoje ir paskelbtoje programoje „Lietuva Antrajame pasauliniame kare 2001–2010 m.“ ir mokslinių tyrimų rezultatų ataskaitoje. Insinuacijas atmetė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Raginu visus skelbti daugiau sąžiningų tyrinėjimų šia tema, nebepolemizuoti su Lietuvos priešais ir net neturėti didelių iliuzijų dėl jų patraukimo teisminėn atsakomybėn, nes tai tik pakels jų niekšybės vertę, kaip neva persekiojamų už tiesą. Visiems žinomą precedentą jau turime.

Letas Palmaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija