2013 m. rugsėjo 27 d.    
Nr. 35
(2059)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Žmonių kančios ir... politikų pasismaginimai

Edvardas ŠIUGŽDA

Atsitiko tragiška nelaimė: prie Panevėžio nusikaltėlių išprievartauta mergina, vežama automobilio bagažinėje ją nužudyti, sukaupusi visas pastangas įstengė net tris kartus prisiskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC, tel. 112), tačiau pagalbos nei iš jo, nei iš policijos nesulaukė ir buvo gyva sudeginta automobilyje. Dabar ieškoma „priežasčių“, kodėl niekas neatėjo į pagalbą, barasi įvairios tarnybos, viršininkai ir politikai. Dėl kraupaus įvykio ieškoma BPC vadovo kaltės – juk BPC, išleidęs apie 20 mln. litų (beje, gautų iš ES), taip ir neįvedė į nelaimę patekusio žmogaus buvimo vietos nustatymo galimybės. Piktinamasi policijos nesugebėjimu apginti banditų užpultą žmogų, vykdomas tyrimas Policijos departamente. Ar policija padarė viską, ką galėjo, aiškinasi vidaus reikalų ministras, viceministras, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Žimantas Pacevičius. Ministras D. A. Barakauskas pirmiausia apeliuoja į pačius Lietuvos žmones: esą maždaug kas tris valandas kažkas kažką žudo, kažkas kažką plėšia, kažkur įvyksta avarija ir žūsta žmonės, ir tų visų nelaimių ir nusikaltimų sustabdyti policija ir visos kitos tarnybos nepajėgia. Ministras, paprašytas pakomentuoti besitęsiančią liūdną statistiką, pirmiausia kalba apie visuomenės problemas: „Tai nuolat vyksta. Šeimyniniai konfliktai, nelaimingos meilės. Ir tai vyksta kiekvieną dieną, nes tai yra visuomenė. Kokia yra visuomenė, tokia yra situacija. Nepastatysi prie kiekvieno žmogaus po policininką“. Seimo Teisės komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas skėsčioja rankomis: „Aiškinsimės tokius atvejus“. Anot jo, be SIM kortelės, kaip buvo įvykyje prie Panevėžio, iš tiesų neįmanoma nustatyti telefono buvimo vietos. Aiškinamasi, ar mergina buvo nužudyta, ar užduso, ar sudegė gyva. Tik kas vėl iš to – moksleivė buvo nužudyta, patyrusi baisias kančias. Gal ir teisingai aiškina vidaus reikalų ministras D. Barakauskas, kad jis nesijaučia kaltas, nes nusikaltėliai buvo kaip mat sugauti. Ir vėl kas iš to – tik dar padaugės kalėjimuose sėdinčiųjų.

Tokių tragiškų, skaudžių, visuomenę trikdančių atvejų yra daugybė. Žinome, kaip pavasarį telefonu į policiją skambinusi moteris prašė pagalbos apsaugoti nuo ją užmušti grasinančio vyro. Jokia policija į pagalbą neatėjo. Nors yra priimtas „įstatymas“ dėl tokių vyrų tramdymų. Galima paminėti kitą, visai negarsintą pavasarį įvykusį kraupų įvykį: vieno žymaus žmogaus, Lietuvoje garsios mokyklos direktoriaus, žmonos (irgi mokytojos) motinos žūtis – ją belaukiančią Žemaitijoje autobuso pasisiūlė pavežti vyriškis, netrukus stumdamas ją nuo skardžio į tvenkinį, pagrobė jos rankinuką. Dešimt dienų moteris dar buvo gyva, tačiau nė karto joks policijos pareigūnas, teisininkas ar politikas jos neapklausė, nepasidomėjo jos užpuolimu, jos sveikata, jos likimu. Taip ji ligoninėje ir mirė, nors turėdama sąmonę galėjo daug ką papasakoti. Kitu atveju moteris nužudyta vidury gatvės, jos vyrui net nepranešta, o pasaulyje jau buvo rodoma šiuolaikinėmis žiniasklaidos formomis – internetu, feisbukais. Visa tai rodo ir menką policijos, kitų teisėtvarkos pareigūnų moralės ir profesionalumo lygį, ir menką finansavimą, ir kitas problemas. Vyksta tragedijos Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Biržuose ar kitur. Dabar – protu nesuvokiamas nusikaltimas Dembavoje. Po kiekvieno iš šių įvykių mūsų politikai rėkte rėkė, kad dėl visko kalti savo pareigas netinkamai atliekantys policininkai. Tačiau politikams galima pasiūlyti atsistoti prieš veidrodį ir pasižiūrėti – beveik kiekvienas iš jų ten pamatys žmogų, kuris savo neveiklumu yra prisidėjęs prie visų minėtų nusikaltimų, nes būtent politikų dėka teisėsauga šiandien yra nuskurdusi ir nukraujavusi.

Tačiau politikai valstybei ir visuomenei nusikalsta ne vien savo sprendimais „įveikti krizę“ mažindami išlaidas policijai, kultūrai, švietimui, spausdami mokesčiais skurdžiausius žmones. Tai yra tik pusė bėdos. Daugiau politikai nusikalsta tada, kai slėpdami Lietuvoje kylančių problemų lygį, toną užduoda savo svaičiojimais apie gerėjantį gyvenimą, kylančią ekonomiką ir pan. Aišku, prie to prisideda ir Lietuvoje per visas televizijas reklamuojamas puikus ir švytintis gyvenimas. O juk žmonės susiduria su visai kita realybe. Kas iš to, kad piktinamės policijos neveiklumu ar veltui išleistais pinigais, o užtat slepiama ir net netiriama, kad situacija mūsų moralinėje-dvasinėje srityje kasmet krenta žemyn? Politikai net „nepastebi“ Lietuvoje kasmet augančios savižudybių bangos, ardančios mūsų visuomenės dvasinį gyvenimą. Kodėl nekalbame ir nenagrinėjame tokio skaudaus fakto, kad Lietuvoje kasmet nusižudo maždaug tūkstantis žmonių? Pagal šį rodiklį Europos vidurkį lenkiame net kelis kartus. Pastaruosius keletą metų savižudybių skaičiui „stabilizavusis“ ir neaugant, šiemet jis vėl šoktelėjo net 18 proc. Specialistai tai sieja su garsaus TV laidų vedėjo ir aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtimi, kuri, be kita ko, visuomenėje įžiebė diskusiją, ar apskritai įmanoma padėti nusižudyti norinčiam žmogui. Šimtui tūkstančių Lietuvos gyventojų tenka per 30 savižudybių. Toks rodiklis būdingas tik tokioms posovietinėms šalims, kaip Rusija ar Kazachstanas.  Vakarų Europos vidurkį lenkiame net kelis kartus. Nors pagrindinis rizikos amžius, kai įvykdoma daugiausiai savižudybių, svyruoja nuo 45 iki 59 metų, specialistams kelia nerimą, kad jaunimo grupėje (16–30 metų) savižudybės yra pagrindinė mirties priežastis. Lyginant savižudybių skaičių pagal lytį, ypač dažnai žudosi vyrai. Du trečdaliai žmonių, kurie nusižudo, tai padaro išgėrę. Dar labiau neviltį kelia įvairių mokslinių tyrimų, mėginančių įvertinti nusižudžiusių ir bandžiusių žudytis žmonių santykį. Kadangi surinkti tokią statistiką sudėtinga, skaičiai labai įvairuoja – nuo 20:1 iki 100:1. Taigi, jei Lietuvoje turime tūkstantį savižudžių, tad mėginimų nusižudyti būtų galima prognozuoti nuo 20 iki 100 tūkst. Ar tai nerodo, jog politikams šūkaliojant apie mūsų ekonomikos kilimą, apie gyvenimo sąlygų gerėjimą ir žmonių klestėjimą, paprasčiausiai liejami melo ir veidmainystės srautai, paslepiant tai, kas yra žymiai svarbiau: mūsų dvasinis gyvenimas kartu su materialiniu gyvenimu nesulaikomai krinta žemyn, ir turime dėti didžiules pastangas, kad atsilaikytume prieš šį grėsmingą iššūkį. Dabar paskelbta savižudybių prevencijos kampanija „Tyla žudo“, kurią inicijavo pagalbą telefonu teikianti „Jaunimo linija“ (vadovas Paulius Skruibys), išspręsti savižudybių klausimą gali tik iš dalies. Kampanija kviečia žmones apsilankyti tinklapyje www.sumazinktyla.lt ir ten atlikti bent vieną iš trijų veiksmų: užsiregistruoti savanoriu „Jaunimo linijoje“, paaukoti pinigų šiai linijai arba tiesiog perskaityti informaciją apie savižudybės rizikos ženklus ir išplatinti ją savo draugams. Tik ir vėl galima abejoti šios akcijos efektyvumu, kai visuomenėje tvyro abejingumas artimo skausmui, nelaimei ir veidmainiškumas. Turi įsikišti visuomenė ir politikai, kol kas bekovojantys tik už „savo vietą prie lovio“.

Užuot postringavus apie nuostabų gyvenimo lygio kilimą, apie ekonomikos augimą ir „sėkmingą“ krizių įveikimą, reikia pažiūrėti, kokia kaina tai vykdoma. Kai nemokama gerinti visuomenės sąmoningumo lygį, kai užmerkiamos akys prieš augantį nusikalstamumą ir žiaurumą, einama pašaliais. Užtat ir švaistomos gautos lėšos, užtat gaudomas, ant grindinio pargriaunamas ir spardomas Seimo narys, esą taip, pažeidžiant visas padorumo ir teisines parlamentaro neliečiamumo ribas, centrinėje sostinės gatvėje apsaugomas europinio masto gėjų renginys nuo „įsisiautėjusio chuligano“ – mat tą „šventės dieną“ Gedimino prospektu vaikščioti leista buvo tik gėjams, lesbietėms, transseksualams ir kitoms seksualinėms mažumoms, o šitokio „laisvės iškovojimo“ nesuprantančius asmenis reikia mušti ir uždaryti į daboklę, o paskiau nubausti bent 300–500 Lt bauda kaip nevykdžiusius „teisingų, įstatymu įtvirtintų“ policijos reikalavimų. Kaune vis be perstojo vyksta teisminiai procesai prieš „Garliavos nusikaltėlius“ – pernai Klonio gatvėje budėjusius žmones, sumuštus policijos ir kaukėtų „pareigūnų“. Taip ir liejama „teisinė“ demagogija. Ką mes norime parodyti Europai ir pasauliui? O kodėl užmerkiame akis apie nepalyginamai svarbesnį dvasinį rodiklį – aukščiau už bet ką išaugusį savižudybių skaičių ir žiaurius nusikaltimus? Ar ne per dažnai politikai įprato kalbėti tik aptakiomis frazėmis ir tik tam tikromis progomis? Kodėl politikai tik progų atvejais kalba apie žydų genocidą Lietuvoje, keldami ažiotažą įžeidžiančiomis išvadomis apie lietuvius žydšaudžius, kodėl tik minint trėmimus politikas kalba apie aukas, kodėl tik švenčių dienomis jie grūdasi į bažnyčias (čia neturime galvoje tų tikrai nuoširdžių tikinčiųjų)? Taip ir atsiranda veidmainystė ir nyksta principai.

Apie žiauriai nužudytos moksleivės patirtas kančias ir tragišką žūtį turėtų kalbėti ne tik politikai, bet ir sportininkai (net ir tautos garbinami krepšininkai), kunigai, muzikai, rašytojai, analitikai, smerkti žudikus, kad jie net ir nuteisti iki gyvos galvos nerastų sau vietos pasaulyje. Ir kodėl neįvesti mirties bausmės tokiems niekšams, kodėl gailėtis jų, kai jie nieko nesigaili, kurie lygiai taip pat kankintų ir žudytų savo tėvą ar motiną? Galime prisiminti, kuo buvo pozityvi informacija nepersotinta visuomenė, egzistavusi prieškario ar dar ankstesniais laikais. Ji buvo priimtina tuo, kad visuomenė mieste ar kaime tą informaciją perduodavo iš lūpų į lūpas ir jautriai reaguodavo į šalia pasirodančią niekšybę, piktadarybę. Ji nelikdavo abejinga žmogaus nelaimei, skriaudai, nors dažnai ir nukentėdavo „Veronikos“, patyrusios per didelį visuomenės dėmesį ir smerkimą. Bet kaimo, sodžiaus bendruomenė, kokį menką supratimą apie pasaulį teturėtų (lyginant su dabartine visuomene), niekada nelikdavo abejinga artimo skausmui ir nelaimei. Tad politikai turėtų atsigręžti į žmogaus dvasinį gyvenimą, ne tik kurti beprasmius įstatymus, visaip ribojančius visuomenės gyvenimą ir įvedančius savotišką „įstatymų diktatūrą“, niekaip nesprendžiančią dvasinio gyvenimo problemų. Kaip galima gerbti politikus, kai jie slepia, tiesiog meluoja ir nepasako, kur dingsta kasmet iš ES gaunami 7 mlrd. Lt? Tai – akivaizdus tautos apvogimas ir apgaudinėjimas. Abejingumas žmonių nelaimėms, skurdui, policiniam tramdymui, neteisingumo klestėjimas veda žmones į neviltį. Ar ne nuo politikų atsainaus požiūrio ir tarpsta abejingumas žmogui visose gyvenimo srityse? Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti Seimo narius, atsiliepiančius į žmogaus nelaimę, padedančius žmonėms. Galima nesunkiai surasti, kad pavyzdžiui, Kaune tik vienas parlamentaras nuoširdžiai padeda žmonėms, skuba į įvairiausius susitikimus su visuomene, renginius, susibūrimus. Atsigręžimas į kiekvieno atskiro žmogaus kančią, nelaimę, skausmą – svarbiausias uždavinys mūsų politikams, besiveržiantiems patekti prie „valdžios lovio“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija