2013 m. spalio 11 d.    
Nr. 37
(2061)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Prokurorai slepia okupantų nusikaltimus

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas nužudymo užsakovas. Kai kalbame apie ČK, NKVD, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis. Sovietinių represijų užsakovai ir organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai persekiojimo bei represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tą darbą pavesdami savo parankiniams. Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, užsakovė ir organizatorė buvo SSRS komunistų partija, Lietuvoje buvo jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). Ji, nenukrypstamai vykdydama SSRS Komunistų partijos programas, buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldus KGB, iš LKP gaudavo užduotis ir už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų parankinius kolaborantus. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje apie genocidą nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.

2000-aisiais metais Vilniuje vykęs Tarptautinis Kongresas ir Visuomeninis Tribunolas pasmerkė komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimus ir pripažino juos esant genocidu. Vėliau Lietuvos parlamentarų iniciatyva vyko daug tarptautinių konferencijų, forumų ir diskusijų kitose Europos šalyse, kurių metu pavyko atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį į komunistinių režimų nusikaltimų mastus, pranokstančius nacių nusikaltimus. Sovietinio genocido formulė paprasta ir labai aiški: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešą reikia sunaikinti. Tai buvo ne tik viešai deklaruojama pradedant mokyklomis, bet ir nenukrypstamai vykdoma.

Sovietinis genocidas ideologiniu pagrindu buvo specifinis, labiausiai išplėstas, nes apėmė visus imperijos žmones, netgi priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, buvo pats nuožmiausias, nes fiziškai naikino milijonus, naikino badu, šalčiu, alinančiu darbu, kankinimais, šūviais į pakaušį. Todėl sovietinio genocido prilyginimas tik nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams laikytinas nenuovokiu reiškinio vertinimu, sovietinio genocido ideologiniu pagrindu ignoravimu.

Kai Lietuvoje LKP atsiskyrė nuo SSKP, kartu su šiuo aktu buvo brukama ir palaikoma nuomonė, kad partija ne tik nutraukė saitus su praeitimi, bet tarsi atliko atgailą, kalčių išpirkimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LKP sekretoriai nebuvo persekiojami, užėmė aukščiausius valstybės valdymo postus, o jos parankiniai teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemoje pasiliko savo postuose; buvę prokurorai, teisėjai savo elgesiu tuose postuose dabar slepia sovietinės sistemos nusikaltimus, atsisako pripažinti vykdytą genocidą.

Antai penkiolikai SSRS kolaborantų, kaip Sausio 13-osios nusikaltimų užsakovų, įtarimai jau panaikinti tuo pagrindu, kad jie patys savo rankomis nešaudė žmonių. Tokia logika ir nuostata vadovaujantis, lieka panaikinti įtarimus anuometiniam SSRS vadovui M. Gorbačiovui ir Lietuvos radijo bei televizijos šturmo organizatoriui generolui Uschopčikui, nes ir jie asmeniškai žmonių nešaudė. Tai – akivaizdus nusikaltimų maskavimas, tarnystės sovietinei sistemai tąsos pavyzdys. Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.

Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąją revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui. Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, partizaninio karo aukos ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasininkai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti. Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors jis nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiantis pagalbos kreipimasis į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.

Šiemet minimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidybos pradžios keturiasdešimtmetis. Sovietinės okupacijos metais šis pogrindžio leidinys Lietuvoje buvo labiausiai persekiojamas, nes atskleidė genocido faktus Lietuvoje religiniu ir tautiniu pagrindu. Prisidedantys prie „Kronikos“ leidybos ar platinimo buvo represuojami, o įtariamieji nuožmiai persekiojami. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų, palietusių dešimtis įkalintų ir šimtus šantažuotų bendradarbių bei platintojų, „LKB kronika“ buvo reguliariai leidžiama iki pat laisvės atgavimo – išėjo 81 „LKB kronikos“ numeris (paskutinis 1989 m. kovo 19 d.).

Atsivertęs rugpjūčio 23 d. „XXI amžių“, skaitau kunigo Roberto Grigo rašinį „Atėjus dienai „X“ ir tarsi jaučiu, kad grįžta baimė, kurią palikau 1988 m. rugpjūčio 23 d. „Vingio“ parke Sąjūdžio mitingo metu. Prokuroras kunigui rašo, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. Grigas buvo persekiojamas LSSR KGB pareigūnų dėl religinių motyvų, t. y. dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo ir platinimo, gauta nebuvo... Daroma prokuroro išvada, kad R. Grigo atžvilgiu nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 100 str., todėl ikiteisminis tyrimas šioje dalyje nutrauktinas. Nors KGB archyvuose slaptųjų tarnybų veiksmai dokumentuoti, net duota nuoroda atėjus dienai „X“, šį asmenį suimti ir veikti „pagal instrukcijas“. Kas plačiajai Lietuvos visuomenei seniai žinoma, ką galima lengvai rasti archyvuose, prokurorams, pasirodo, nerūpi, nes jie akivaizdžiai dabar slepia sovietinės sistemos nusikaltimus, atsisako pripažinti vykdytus persekiojimus ir genocidą.

Identiško ikiteisminio tyrimo dėl persekiojimo nutraukimo sprendimo iš prokuroro sulaukė LDK Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius Edvardas Šiugžda, kuris pats Lietuvos ypatingajame archyve rado daugybę dokumentų, liudijančių faktus apie jo, kaip lietuvio ir kataliko, veiklos (fizinės laisvės) ribojimą („XXI amžius“, 2013 09 06). Yra žinomi ir kiti atvejai, kai prokurorai neigia okupacijos metais vykusio persekiojimo faktus, ir visa tai susieja su žmonių likimų draskymu.

Panašaus elgesio ir nuostatų teisėsaugos atstovams, sąmoningai maskuojantiems nusikalstamus sovietinius persekiojimus, gėdos stulpo būtų maža. Jiems, jei sovietinį paveldą iš mūsų teisėsaugos nuoširdžiai norima naikinti, dėmesį turėtų parodyti Prezidentė.

Algimantas Zolubas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija