Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Memento Mori

„De mortuis aut bene, aut nihil“
(Apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko)

(Plutarchas)

Irena BRAŽĖNAITĖ,

dailininkė, žurnalistė,
mokytoja, tautosakininkė

Jeglala aukštuola, ladūto, daj kaip tuj ažaugai, ladūto tūto?
Plačiu viršūnėly, ladūto, dvejom trejom šakelam, ladūto, tūto.
Jeglada aukštuola, ladūto, daj kur tuj ažaugai, ladūto, tūto?
In aukšta kalnalia, ladūto, in Motulas kapelia, ladūto, tūto.

(Aukštaičių sutartinė)

Mūsų protėviai Pasaulio tvarką ir rėdą gražiai suprato, pagarbiai jai pakluso ir tvarkingai joje buvojo jiem skirtą Laiką Žemėje, Požemy ir Dausose, ir tas pasaulis buvo nedalomas vienis, tik žmogus jame galėjo būt ne vienu metu: Žemyna žmogų penėjo, nešiojo, jam mirus palaikus priglausdama savo Požemiuose, o vėlė (sielą pasiskolinom vėliau) iškeliaudavo Dausosna pas protėvius, kurie jos laukdavo, atkėlę Vėlių vartelius ir parengę Vėlių suolelį: „Oi Motinyte, oi Tėvužėli, tai jūs atkelkit Vėlių vartelius, tai jūs prijimkit sava svetelį, sava svetelį, mana sūnelį, jūs jau pirmesniai, jūs jau kytresniai“, – virkauja Motina kare žuvusio sūnelio, prašydama savo tėvų užtarties. Ne paslaptis – ir mūsų išeinantys dažnai pasisako sapnuojantys savo mirusius artimuosius, ateinančius jų išsivest, o jau išėję sapnuose aplanko likusius gyvuosius ir senų senovėj išsiaiškintais sapnų vaizdiniais kaip galėdami paaiškina savo buvimą Tenajos (tenai– red.)...

Vėlinės, vėlė, velėna, vėluokas, vėluma, vėlyvas, vėliava, velnias, Velykos – tai iš mūsų vėlių pareina: kapelis apželia velenėle, vėlelės mūsų aplankytų atšmėžuoja vėlumoj („oi kas ti ataina, oi kas atdūluoja – ar ne mana Motinyte nuo kapų dūluoja?“ – iš duktės raudos: dūlis – dūmas), po karo vėliava šaukiamos ir protėvių dvasios pagalbon, per Velyjkas susibėgusiom vėlelėm padedam po lėkštelę ir po raudoną kiaušiniuką (raudonas – gyvybė, dar visai neseniai ant kapelių būdavo tiesiami Vėlių suoleliai ir vaišinamasi kartu ne tik per Ilges–Vėlines, bet ir per Velykas bei Sekmines, Kūčių grūcia – kūčia iš visokių grūdų – tai vėlių valgis, juo vaišindavosi ir per šermenis), o jau velnias – tai suvis ne baisuoklis šėtonas, o Požemio vyresnysis, tvarkantis mirusiųjų palaikų reikalus.

Apie jeglalą daina ne šiaip sau: mirusiesiems buvo priskirti medžiai ir augalai, kurių kitokiem reikalam nelabai buvo ir naudota. Eglė, papartis, alksnis, o vėliau ir tuja (vadinama savynu, skvaja) priklausė mirusiųjų, požemio pasauliui, tad nei pamislenės nebuvo kieme sodint eglę, papartį ar tują: atneštų tik negandas ir mirtį prišauktų. Tad Kalėdų eglutė su svambaliukais atkeliavo iš užsienių per dvarus, ir mūsų žmonės su baime žiūrėdavo dvaro palociuj, o vėliau jau ir gryčioj žvakelėm mirguliuojančius aitriai kvepiančius medelius – jie tetiko tik grabui apstatyt (o grabo be reikalo nusipurtėm – daugumoj Europos šalių šiuo žodžiu visokiom formom kalbama apie mirusiuosius, „grabe“ švediškai reiškia kapai, o žemaitiškai „grabė“ – griovys, o karstas – tai kaip ir koks iš reikalo sunarstytas žodis, o ir mūsų kriautinės – griautinės (krūtinės) groblai, kur uždaryti reikalingiausi žmogaus gyvybės padargai). Jau daug vėliau, priveisus sodų mūsų krašte, nedrąsiai, bet pamažu pradėta eglių glaudžiai suskliaustą sieną užsodint tolokai nuo sodybos apsaugai nuo žiemos vakarių vėjų, tik jau šiukštu ne sodo vidury. Tuja sutrinta tarp pirštų pakvimpa vašku, o jos nei lapai, nei spygliai atrodo kaip vašku aplieti, ir kvepia tas medelis kaip ir jeglelė ir papartis, kažkaip atriai, nežemiškai – lyg iš po žemių. Mano bobutė sakydavo: „Jeigu daug jeglių šiškų, aliksnių šiškyčių ir šermukšnia vuogų – tai bus gera bulbų pakasa“: (šermukšnis gerai tinka apsigint nuo nelabojo – ledoko, pikčiaus, pakusos, raisitnio – ne nuo velnio, tereikia aplink save šermukšnine lazda apsibrėžt ratą, bet šermukšnio sodyboj nesodinta, tik tolėliau, ypač prie pirčių, kur suveidavo pasiteškent ir lauminyčios. Aitriai kvepiančiais žiedais medeliai buvo priskirti nežemiškiem sutvėrimam – šeivamedis, vadinamas bezduku, tiko pašakny apgyvendint kaukučiam-bezdukam), ir mūsų parsikviestinė bulbytė buvo priskirta prie Žemynos įsčių globotinių. Tad ir Kūčių vakarienėj šiukštu nebuvo valgoma tai, kas auga po žeme, – nei bulvės (bulves vadina dar ir roputėm), nei burokėliai, nei griežčiai (kriučkai, sėtiniai), nei ropės, nei morkos; tik obuoliukai, geriausia giriniai-laukiniai, riešutėliai, visokiausių grūdų grūcė, spalgenų ir avižų kisielius, gilių kava, putino vuogelės. Saulėgrįža per Kūčias šaukdavo sugrįžt Žemynon gyvybę, tad požemio tvariniukai puoton nebuvo kviečiami.

Gamtai apmirštant, sudorojus laukų ir daržų derlių, būdavo Ilgių–Vėlinių dienos: ilgas išėjusiųjų paminėjimas, nes skubintis nebėr kur, laukuos darbų nebėr. Ilgės tęsėsi ilgai – nuo lapkričio ligi spalių mėnesio (ne spalio, nes minant spalių byra daug, o ir lapkritys ėjo pirma spalių mėnesio, nes tuo metu būdavo minami linai, o dabartiniam lapkrity ant medžių tik vieną kitą lapą tepamatysi kadaruojantį. Jie jau nukritę tikrajam lapkritiniam, ėjusiam pirm spalio) – vėlais vakarais, kai jau grįžta savo namų aplankyt vėluokai, pažybsintys žaltvykstėm, einama prie kapų, degami laužai, statomi varteliai, dengiamas Vėlių suolelis (ne stalelis), dedami valgiai ir gėrimai. Pirmiausia gėrimo nulaistoma Žemynai, Pajautai, Lauksargiui ir visiem kitiem dievam, saugantiem, globojantiem ir už nepaklusnumą, reikalui jesunt, baudžiantiem kviečiamos artimųjų vėlelės kartu papuotaut ir paviešėt, giedamos atatinkamos giesmės (dainom nevadinta). Protėviai, nors jau ir iškeliavę, buvo itin gerbiami, o ir prisibijoma jų, kaip ir gyvųjų senolių ir tėvų: ilgam paminėjimui pasibaigus, vėlelės gražiai išprašomos pro vartelius: „Aikita, vėlelas, ramias, mūsų apgarbstytas, išeidamas mūsų laukų neažgaukita, gyvulėlių nekliudykita ir mūsų neišsiveskita“, – nepagerbtos, nenumaldytos ar ant gyvųjų pykstančios vėlelės gali ir atkeršyt – ledus užleist kitą pavasarį, gyvulius nudvėsint ir vieną kitą artimąjį be eilės anapus pasikviest...

Išėję dažnai, ypač per šventes, būdavo minimi, bet jų ir gyvųjų pasauliai buvo griežtai atskirti: po pakasynų, nors žemės ir nepalietus, trijų smėlio saujų duobėn neužpylus, prieš sėdant mirusiojo išruoštų pietų – taip, taip, mirusiojo išruoštų, nes pietūs ruošiami iš mirusiojo ūkio ir paskerstų gyvulių, ir tik išdrįstumėt nepaaukot iš jo dalios jo šermenim gyvulio – tas po pakasynų nudvėstų, nugaištų, nustiptų, – taigi, prieš sėdant šermenų stalan būtinai nusiplaunamos rankos: vandeniu atskiriamas mirusiojo pasaulis nuo gyvųjų, taip, kaip ir žemės bėrimas duobėn: nurimk, būk tenajos, negrįžk, negąsdink (tai ne krikščionybės padaras, nes labai senas paprotys), o atsiradus veidrodžiams, velionį (velionis, nes jo vėlė dar tris dienas budės prie jo) pašarvojus, jis uždengiamas, kad vėlė nesusipainiotų savo vaizdiny ir neblūdinėtų ilgai po namus, o ir kad savo atvaizdo, gąsdinančio likusiuosius, namiepi nepaliktų. Tris dienas vėlelė ligi pakasynų gūžiasi prie grabo, palaidojus devynias dienas dar lakioja po gimtas ir gyventas vietas, o jau po trisdešimt devynių dienų jai priskiriama vietelė tenajos, prieg savųjų artimųjų, jau ramiai ten įsitaisiusių (dabar liko apvalaus mėnesio minėjimas po mirties). Devynias dienas artimieji lanko kapelį, degioja žvakeles, rypuoja, ailinguoja ir aprauda (o jau po trisdešimt devynių dienų beverkiančios ir aimanuojančios dukterys ir pačios būva aplankytos sapnuose ir paprašytos nebeverkt, nes vėlelei sunku jesti iš sūrių ašarėlių išbrist savon, naujon būtin). Dainoj-giesmėj duktė apsako savo rūpestėlį palaidojus Motiną: „Devynias naktis miego nemigau, devynias lyktis (iš to liktoriaus – iš šviesos) kol sužibinau – Motulės belaukdama, širdelės belaukdama“. Motulė pavirsta ir liepele, ir gegele, toj liepelėj gailiai rypuojančia, dukterys prašo liepelės atsiversti į Motulę arba bent jau pas save jas pasijimt, bet Motulė, pasiteiravusi: „Kų gi jūs čia gerstat, kų jūs čia valgystat?“ – dukteris paguodžia, liepia palūkėt: „Da jūs čia išvarkit savųjį vargelį...“ Motulė aimanuoja lomoj po ųžuolėliu, katruo pavirto jos sūnaitėlis – kareivėlis-raitužėlis: „Oi sūneli, raitužėli, ko pavirtai ųžuolėliu?“ – o sūnelis ją nuramina, kad „jaunos mergos tedainuoja, o aš jaunas bežaliuoju“. Medžiai, paukščiai – tarpininkai tarp mirusiųjų ir gyvųjų: paukščiukai pabarbena langan, pranešdami apie išeisiantį (neseniai nutiko ir man, pilkam, nematytam paukšteliui pastukesnus triskart vienon lango šibos pusėn, triskart kiton: šeši kartai („šešios žvakės, šešios lintos, šešios pėdos žemės švintos“, dabar taupumo dėlei prie grabo žibinamos tik keturios, o šešetas – tai tų, anųjų vietų skaitlius). Vėlelės įsisega medžiuosna, medžiam linguojant, girgždant apie save primena, paaimanuoja, gal paguodžia (ir vėl – man gedint išėjusiojo, pirmą dieną sugirgždo medis lauke, antrą dieną nutilo, sakau, gal jau išėjai, vėlele – ir tik šu šu šu medžio lapai tykioj, tykioj dienoj: ne, dar ašei šičion, nes dar mano kūnelis čia tebesąs)...

Kai studijuodama (ar studentaudama) rankiojau po kaimus žmonių dar užsilikusią, nenukolchozintą ir nenumelioruotą išmintį, viena senulytė apsakė gražų daiktą: „Guli nabašnikas grabi, a ja dūšela, nerasdama sau vietas ažu kūna pragarmes ir nevalyvumų gyvenunt in šia svieta, plastinėjas aplink lungus ir duris ir grūmena: „Oi tu kūne, tu levūne (lavone), tujei guli kaip šiekštela, ašei lakioju kaip paukštela“. Ir paiškadavoja Dievulis dūšelas, ir insadina jų sausan medžian: ir sužaliava sausas medžias girias vidury, ir intūpe raiba gegute viršūnėlan, ir markatnuoja, ir aimanuoja ažu kūna eibes, ažu dūšias nepakajų“.

© 2013 „XXI amžius“