2013 m. spalio 30 d.    
Nr. 39
(2063)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Aktorė, poetė, o svarbiausia – lietuvė

Benjaminas ŽULYS

Birutė Pūkelevičiūtė,
Monrealis, apie 1952 m.
V. Maželio nuotrauka

Yra lietuvių, kurie savo veikla, pasiekimais, kūryba yra labiau žinomi, išgarsėję ne savo gimtajame krašte, o užsienyje. Viena tokių yra prieš 90 metų Kaune gimusi aktorė, prozininkė, poetė, režisierė Birutė Pūkelevičiūtė. Neseniai Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo paminėta jos gimimo 90 metų sukaktis.

Gimusi ir gyvenusi Kaune, Žaliakalnyje, dirbusi Kauno jaunimo teatre po kurio laiko ji su tėvais persikėlė į Ameriką, ten dirbo ir kūrė Čikagoje, Monrealyje, Toronte, ten išleido ne vieną romaną, poezijos knygą, gyveno prasmingai. Kaip tik kone tą pačią minėjimo dieną sukako šešeri metai, kai ji išėjo į amžinybę ir dabar ilsisi Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Garbingos sukakties proga muziejuje buvo surengta paroda „Realybė nėra menkesnė už svajonę...“ Ją parengė muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė. Parodoje kaip menininkės asmeniniai daiktai buvo eksponuojami tautiniai rūbai, kuriais Birutė įvairiomis progomis vilkėdavo Amerikoje, karoliai, rašikliai, kiti daiktai, buvo nemažai nuotraukų iš jos gyvenimo Kaune ir už Atlanto. Vienoje jų – Birutė prie tėvų namo Kaune, Žaliakalnyje, su artimaisiais. Kitoje – su tuometiniu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi jos apdovanojimo Gedimino V laipsnio Didžiojo Kryžiaus ordinu proga 1998 metų liepos 6 dieną. Kitoje nuotraukoje – su prof. Vytautu Landsbergiu. Dar yra nuotrauka su Monrealio lietuvių dramos teatro, kuriame Birutė vaidino, aktoriais.

Ekspozicijoje eksponuotos B. Pūkelevičiūtės knygos: 1952 metais Toronte išleista poezijos knyga „Metūgės“, plačios apimties knyga „Aštuoni lapai“ (vėliau išleido knygą „Devintas lapas“), „Aukso žąsis“, romanas „Rugsėjo šeštadienis“, prozos kūrinys „Marco Polo Lietuvoje“, kiti prozos, poezijos leidiniai bei dienoraščio puslapiai.

Viena nuotrauka ypač įspūdinga. Joje jaunystėje Birutė ant rankų laiko suvystytą kūdikį. Tas mažylis – Gintaras, Birutės krikštasūnis, nūnai – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Kitoje nuotraukoje jis, kunigas, su Birute ir kitais artimaisiais. Jo Ekscelencija ne tik paskyrė parodai šias nuotraukas, bet ir aktyviai padėjo ją organizuoti, atrinkti eksponatus.

Minėjime nebuvo formaliai, chronologiškai gilintasi į B. Pūkelevičiūtės biografiją, smulkias datas, o labiau kalbėta apie reikšmingiausią šios moters gyvenimo pusę – kūrybą. Ji Birutei buvo gyvenimo prasmė, nuolatinis ieškojimas, grožio siekis. Šias kūrėjos savybes pabrėžė arkivyskupas G. Grušas, minėjime jai skyręs daug šiltų žodžių. Garbusis svečias pabrėžė, kad Birutė visame savo gyvenimo kelyje siekė prasmės, kūrybingumo, dvasios vienybės su Dievu, ją nuolat lydėjo meilė tėvynei Lietuvai. Gyvendama Čikagoje, ji drobėje išsiuvinėjo Lietuvos himną, tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma. Gyvendama Amerikoje, Birutė rašė, kad toji šalis jai yra ne tėvynė. Tik Lietuva jai esanti tėvynė. Ne vieną savo kūrybos eilutę Birutė paskyrė ir vaikams, juos ji irgi mylėjo. Arkivyskupas sakė, kad jam artimaiusi vaikams skirti krkšto mamos kūriniai, su kuriais jis augęs.

Teatrologė Gražina Mareckaitė prisiminė, kad viešėdama Čikagoje sutiko vieną bičiulę dailininkę. Ši susižavėjusi ėmė kalbėti apie aktorės B. Pūkelevičiūtės vaidybą viename spektaklyje, kuri Gražinos bičiulę tiesiog maloniai pritrenkė (beje, B. Pūkelevičiūtė režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“).

Ne vienas B. Pūkelevičiūtės kūrinys buvo premijuotas, išverstas į užsienio kalbas. „Aštuoniuose lapuose“ Birutė daug dėmesio paskyrė Kaunui. Kaip pastebėjo V. Paplauskienė, tik du lietuviai išeiviai – Julius Kaupas ir B. Pūkelevičiūtė – plačiai rašė apie Kauną. Birutė kūryboje paminėjo ir Laisvės alėją, Maironio ir kitas gatves, aikštes, jautriai aprašė metų laikus Laikinojoje sostinėje.

Ne vienas literatūrologas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje atkreipė dėmesį, kad poetės kūryboje esama daug naujumo, originalumo, mintys dėstomos žaviai ir lengvai suvokiamos. Antai B. Ciplijauskaitė rašė: „Nuo pat savo pirmosios poezijos knygos pasirodymo („Metūgės“, 1952) B. Pūkelevičiūtė užsirekomendavo kaip reto originalumo, didelės drąsos rašytoja, visai naujos poetinės kalbos kūrėja“. Knyga išleista Toronte. Žinoma, buvo ir kitaip manančių, tačiau tai, kaip sakė minėjimo dalyviai, nė kiek nesumenkina kūrėjos nuveiktų darbų bei neabejotino talento.

Buvo prisiminta, kaip Birutė žvelgė į aktoriaus darbą, nes tai ji gerai išmanė. Jos įsitikinimu, prieš kiekvieną spektaklį aktorius turi pereiti per žiūrovų salę, nuolat pajausti tą dvasią, kuria gyvens atlikėjas susitikime su žiūrovu. Ji pati kartą repeticijos metu vieną atsidūsėjimą repetavusi apie pusšimtį kartų... Birutė sakė, kad aktoriaus darbui reikia aukotis ir ji pati tam aukojosi. Ji rašė: „Kartais man vaizduojas, kad mūsų susikurtas teatras buvo lyg fantastiškas auksinis sviedinys, kurį mėčiodami žaidėm, patys apsvaigę to kamuolio švytėjimu. Gal mūsų džiaugsmas buvo iliuzija? Scenoj kardai mediniai, pilys nutapytos ant drobės, karūnos blizga tik stikliukais.Todėl įprasta teatrą vadinti iliuzoriniu pasauliu. O juk tikresnio už jį nėra, tikresnio – nėra...“

Savo įžvalgomis apie B. Pūkelevičiūtės kūrybą, jos gyvenimą užsienyje ir Lietuvoje prieškaryje ir jau nepriklausomoje Lietuvoje pasidalijo doc. dr. Žydronė Kolevinskienė ir dr. Dalia Cizikaitė. Renginį vedė muziejaus direktorė poetė Aldona Ruseckaitė, dainavo solistė Rita Preikšaitė, kuri, be kitų kūrinių, atliko ir dainą pagal B. Pūkelevičiūtės eiles. Solistei talkino pianistė Beata Vingraitė. Ištraukas iš poetės kūrybos skaitė aktorė Virginija Kochanskytė.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija