2013 m. lapkričio 8 d.    
Nr. 40
(2064)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Laiko upės

Dailininką, rašytoją, žurnalistą, pedagogą Sevurallage sušaudytą Vytautą Bičiūną prisimenant

Marija Macijauskienė

Natalija Namikaitė ir Vytautas Bičiūnas.
1920 metų vestuvinė nuotrauka iš Lietuvos
teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų

I

Baigiau Kaune vienuolių širdiečių pradžios mokyklos pirmąjį skyrių. Mokyta, ar ne?! Džiaugiausi, kad atvažiavo mano mylimiausia išsiilgtoji Mama manęs parsivežti į Linksmučius (ten gyvenome, kur buvo Pakruojo miškų urėdija; miškų urėdas buvo mano tėvelis Petras Žakavičius), kur mudviejų laukė pardundant automatrica jaunesnės sesytės Gražina ir Kamilė Laimutė su Tėveliu.

Saulė švietė, kad, rodės, kiekvienas praeivis, kiekvienas namas buvo iš pasakos. Aš jaučiausi laiminga, nes Mamytės delne buvo mano rankutė. Vytauto prospektu caksėjo vežikai, pravažiuodavo autobusas ar koks išblizgintas automobilis. Kelias ilgas iki Mamos jaunesnės sesers Natalijos ir jos vyro rašytojo, dailininko ir pedagogo Vytauto Bičiūno namų. Viskas mane domino; akys gaudė vaizdus. Na, štai ir namas Vytauto pr. 93 (dabar ten yra memorialinė lenta, jos autorius – Bičiūnų anūkės Danutės vyras skulptorius Plechavičius). Pakilome į antrąjį aukštą. Jau buvau kiek pavargusi, bet, kai atsivėrė dėdės darbo kambario durys, iškart pajutau, kas esanti. Dvi sienas supo nuo žemės iki lubų knygų knygos. Tiek nebuvau regėjusi, nors tėvai turėjo daug knygų, o ypač žurnalų, kuriuos prenumeruodavo. Tarp langų kabojo pora paveikslų. Įėjus Mamytė pristatė savo pirmagimę. Dėdė sėdėjo kabineto gale ir rašė mašinėle. Išgirdęs apie atvykusiąją madam, dėdė pakėlė galvą, pažvelgė, kaip man atrodė, per akinių viršų, ir rankos mostu pakvietė prieiti arčiau. Iš už nugaros esančio dėklo ištraukė savo knygutę „Aukšlytė“ ir padavė man. Tik pamanykite; buvau labai įvertinta ir pamaloninta. Paskui mama nusivedė pas tetą Nataliją į virtuvę; ruošė pietus. Tetai taip pat buvau pristatyta. Ji neturėjo laiko, tik šūktelėjo savo dukrai (ji buvo už mane šešeriais metais vyresnė): „Jūružėle, štai sąrašas, nueikite abi į krautuvę, tik pasakyk, kad viską atleistų, tegu užrašo į mūsų sąskaitą, kai turėsime kiek pinigų, pirmiausia grąžinsime skolą“. Atsargiai lipau žemyn. Krautuvė buvo pirmame aukšte. Vos įėjus svaigo galva nuo kvapų. Už prekystalio lentynose didesnės ir mažesnės su gražiais popierėliais skardinės dėžutės, buteliai visokie, duona, sviesto forminiai gabalai, įvairios dešros... Ši šalis man buvo nepažįstama.

„Tegu duoda bargan, kai gausime, grąžinsime skolas“. Aha! Meno, kultūros pasaulio žmogus, jei neturi pastovios tarnybos, verslininko charakterio, tai ir lopys grauždamasis, kad negali garantuoti savo ir šeimos išgyvenimo. Už butą, už vandenį... Ir vaikų mokymasis gimnazijose ne pigiai atsieina“.

Julius Būtėnas apie Vytauto Bičiūno vargus taip yra rašęs:

„Gyveno daugiausia iš plunksnos darbo, vertėsi sunkiai. Pamenu, buvo kalbama, jog neišgalįs sumokėti buto nuomos, dėl to neretai namų savininkų būdavęs išvaromas, dažnai keisdavo butus“, nors „bendradarbiavo daugelyje laikraščių ir žurnalų, rašė įvairiais klausimais“ (Julius Būtėnas, „Lietuvos žurnalistai“, 35 p.).

Vasaromis su šeima išvykdavo tai į Užpalius pas žmonos tėvus, tai pas mus į Linksmučius, o dažniausiai – į Antalieptę pas vyriausiojo žmonos brolio, istoriko, muziejininko, pedagogo Antano Namiko svetingus namus, kuriuos supo ežerai: Vencavas, Vencavėlis ir Baltys. O dėdei su meškere rankoje, įsibridus į vandenį, būdavo tikra palaima. Jam nebuvo svarbu sugauti daug žuvų, džiaugtis laimikiu (dažniausiai sugavęs paleisdavo ar atiduodavo parnešęs katinams, kurie jo laukte laukdavo). Dėdę kerėjo vandens spalvos, keičiantis paros laikui, atsispindinti ežere ar upėje pakrančių augmenija ar dangumi plaukiantys debesys ir tyla, iškalbinga tyla, kuri sielą išlaisvina iš kasdienybės, leidžia mąstyti ir apmąstyti tai, kas vyksta, prie ko ketina padirbėti. Dažnai į tokį susitikimą su Gamta eidavo nešinas molbertu. Jo krikšto duktė Nijolė Namikaitė-Pilipavičienė pasakojo prisimenanti krikšto tėvo paveikslą, Antalieptėj nutapytą – „Gubos javų lauke“. Mano atminty Linksmučių didžiojoje pievoje, kurią juosė rami ilgesinga Kruoja su kitoj jos pusėj aukštame krante žydinčiais čia vienais, čia kitais medžiais, dėdė tapė niūrius debesis, besiraivančius danguje. Gal tai buvo artėjančios Lietuvos tragedijos nuojauta... Paveikslą paliko tėvams neįrėmintą, tapytą ant kartono. Tačiau jis dingo, kai sėdėjome su džiovintos duonos maišu, kai vos naujam okupantui, hitlerinei armijai, užplūdus kaimus, miestelius ir miestus, buvome skubiai išvaryti iš namų Linksmučiuose, nes urėdijoje dirbęs K. savo žmonai, vieno ūkininko dukrai, pasakė: „Na, dabar tai būsi ponia“. Pakruojo urėdiją ir mus sugrūdo miestelyje į Vytauto gatvės Nr. 39 raudonų plytų namą.

Iš dėdės Vytauto Bičiūno tapybos darbų beveik nieko neišliko, neaptikau. M. K. Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus fonduose tik vienut vienas nedidelis peizažas sodriai žaliais tonais pakrančių gamtos gabalėlis. Netgi nėra žinoma, kas „priglaudė“ V. Bičiūno darbus, kurie buvo eksponuoti parodose pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse.

Dar vienas kitas žodis apie tris dailės parodas (dalyvavo 59 įvairių sričių dailininkai; dauguma su išvardintais kataloguose konkrečiais tapybos darbais). Parodas surengė Lietuvos dailininkų sąjunga. Jos vyko Telšiuose, „Alkos“ muziejuje (1940 m. sausio 21 – vasario 18 d.), Šiauliuose (1939 m. gruodžio 3–31 d.) ir Panevėžyje Didžiųjų rūmų kultūros klubo patalpose (1940 m. balandžio 20 – gegužės 19 d.). Visose trijose parodose matome tuos pačius V. Bičiūno darbus: „Praeities vaizdai“ (sangvinas), „Pašiaušė“, „Senas klojimas“ (aliejus). Tiesa, Panevėžyje buvo eksponuotas dar vienas jo darbas „Šventvietė“ (aliejus). Dabar šis tas apie Šiauliuose vykusią parodą, kurios globėjas buvo Švietimo ministras dr. Kazys Jokantas. Kataloge išvardinta ir Lietuvos dailininkų sąjungos valdyba: A. Smetona, J. Mikėnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, P. Kaufmanas, P. Verbickas, J. Bagdonas. Pristatomas tikrai impozantiškas parodos garbės komitetas. Matome aukšto rango asmenybes, Šiaulių miesto ir apskrities vadovus, aukšto rango kariškius, kultūros ir švietimo įstaigų vadovus. Už parodą buvo atsakingi individualistų sekcijos atstovas P. Aleksandravičius ir realistų sekcijos pirmininkas V. Bičiūnas. Katalogo pradžioje – žodis lankytojui. Manau, kad jo autorius – Vytautas Bičiūnas, šiuo atveju vienintelis iš dailininkų rašytojas.

„Sena romėnų patarlė sako: „Inter arma silent musae“ (ginklams žvangant, mūzos tyli). Gyvename neramius laikus, kada žaibo greitumu kinta Europos žemėlapis, kada daugelyje vietų dega miestai, griaudžia patrankos. Pasauliniai karo įvykiai, laimei, mūsų krašto nėra palietę. Tačiau jie ir mūsuose aiškiai girdimi, ir, rodos, turėtų priversti tylėti meno mūzą.

Lietuvos dailininkų sąjunga, nepaisydama aukščiau nusakytų aplinkybių, siekdama mūsų meno ir visuomenės suartėjimo, jau seniau ketinusi ruošti meno parodas žymesniuose mūsų provincijos centruose, o dabar – Šiauliuose – daro pirmą pradžią. Gyvai atsiliepdama į tolydžio augančią lietuvių tautos kultūros ekspanciją, Dalininkų sąjunga, neatidėliodama vėlesniam laikui, šiuo pradeda vykdyti savo planingą žygį, ketindama supažindinti kiek galint platesnius visuomenės sluoksnius su mūsų tapytojų, skulptorių ir grafikų darbais“ (parodos katalogas, p. 5).

Toliau dėkoja „Aušros“ muziejui ir Šiaulių kraštotyros draugijai, kad nesant mieste tam reikalui patalpų, ruošiamai parodai užleido dalį savųjų muziejus. Taip pat dėkoja parodos globėjui Švietimo Ministrui ir jo vadovaujamai ministerijai „už pritarimą Lietuvos dailininkų sąjungos sumanymui ruošti provincijos parodas ir už lėšas, skirtas iš Valstybės iždo, palengvinančias šio sumanymo įvykdymą“ (ten pat).

O dabar šiek tiek dvasinės ir buitinės lyrikos iš mano surankiotos medžiagos. „Man, kaip krikšto dukrai, – pasakoja mano pusseserė Nijolė Namikaitė-Pilipavičienė, – dovanų atveždavo vaikiškų knygučių, prisimenu ir dėdės parašytą „Aukšlytę“, krikšto motina Natalija Bičiūnienė dovanodavo išaugtinių dukters rūbelių ir saldainių „Karvutė“, gražiai sudėtų į puikią, matyt, nuo brangesnių saldainių dailiai išsaugotą dėžutę (ji turbūt buvo išlikusi nuo kokio Bičiūnų pasiturinčio svečio dovanos – M. M.).

Dėdė įpareigojo mane jį lydėti į žvejybą ir paruošti gaudomoms žuvytėms masalą – žiogus. Aš turėdavau juos sugauti, nuplėšti kojytes ir sparniukus, kad tiktų užmauti ant meškerės kabliuko. Man labai pabosdavo tas darbas; tuo laiku vaikai žaisdavo, o aš turėdavau kiurksoti paežerės pievose. Supykus suplėšydavau tuos žiogus, tuomet dėdė, supratęs, kad man nusibosdavo, paleisdavo namo.

Dėdė Vytautas niekuomet neidavo į laukus su darbininkais padirbėti (jis patraukdavo su molbertu į kitą pusę – M. M.). Tėvelio brolis Juozas (mano krikšto tėvas – M. M.) visuomet išeidavo į pievas ar laukus su dalgiu pamosuoti. Net ir jo vairuotojas, kartu su dėde atostogaujantis, dirbdavo laukuose.

Gimiau aš gruodžio mėnesį. Tuomet jau užšalęs Vencavo ežeras ir tarnai vakare išėjo ant ledo pažvejoti. O žuvį gaudydavo taip: užsidega smalingą pliauską ir šviečia per skaidrų ledą į gilumą. Susidomėjusios žuvys atplaukia, tuomet trenkia su mediniu kūju per ledą ir pritrenktą žuvį ištraukia. Tą vakarą pavyko ištraukti 16 kilogramų lydeką. Iš ryto Mama pradėjo ją tvarkyti, ir aš pasibeldžiau į šį pasaulį. Tai buvo gruodžio 7 dieną 1927 metais. Gal tas lydžio sugavimas lėmė, kad ir aš mėgau žvejoti. Dar saulei netekėjus Tėvelis mane pakeldavo ir mes išplaukdavome su velke žvejoti. Kibdavo lydekos ir stambūs ešeriai. Koks malonumas traukti pakibusią ant blizgės žuvį!

Taip prabėgo mano laiminga vaikystė iki 1940 metų. Nuo tada ir prasidėjo mūsų šeimos vargai. Teko kaitalioti gyvenamas vietas ir gimnazijas. Gyvenome tai pas Tėvelio draugus, tai pas gimines, kol galų gale patekau į Sibirą“.

O dabar apie Vytautą Bičiūną Kaune. Kaip rašo savo knygoje „Lietuvos žurnalistai“ (35 p.) Julius Būtėnas, „po 1917 metų Rusijos revoliucijos grįžęs į Lietuvą V. Bičiūnas aktyviai įsitraukė į nepriklausomos valstybės kūrimą: dirbo Krašto apsaugos ministerijoje, Švietimo ministerijos Meno departamente. Vėliau buvo pirmasis „Lietuvos“ dienraščio redakcijos sekretorius, Valstybės kontrolės apygardų revizijos punktų organizatorius, pagaliau – Steigiamojo ir pirmojo Seimų atstovas krikščionių demokratų frakcijoje. Vėliau – grafikos dalykų metodikos dėstytojas Meno mokykloje. [...] ...buvo įsteigęs „Žvaigždikio“ teatrą. Jame buvo statomi daugiausia jo paties parašyti ir režisuojami veikalai. [...] piešė ir komponavo teatro dekoracijas. V. Bičiūnas buvo aktyviai prisidėjęs prie satyrinio „Vilkolakio“ teatro, parašė keturis veikalus specialiai tam teatrui, kitus veikalus inscenizavo. Be to, vedė valandėlę „Radijo paštas“, kuri buvo labai populiari. [...] V. Bičiūnas bendradarbiavo daugelyje laikraščių ir žurnalų, rašė įvairiais klausimais“ (ten pat, 36 p.).

Manau, kad tai įvyko 1919-siais ar 1920-siais metais. V. Bičiūnas jau turėjo pastovų darbą. Gal dirbdamas Meno departamente, įsėdęs į konkę, važiuojančią ir pro jo darbo įstaigą, V. Bičiūnas pamatė nepaprastai gražią jaunutę panelę, kuri taip įstrigo į širdį, kad nelaukęs ir pasipiršo. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Teta buvo atvažiavusi Kaunan iš Užpalių, norėdama įstoti mokytis dramos studijoje. Sutuokė juos rašytojas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (jis – tolimas mano senelio Motiejaus Namiko giminaitis). Ir visus N. ir V. Bičiūnų vaikus – Vaidevutį, Rimantą ir Jūratę – pakrikštijo. Jauniausioji atžala buvo nuostabiai panaši į tėvą. Juodviejų trys vaikai buvo kiekvienas skirtingo charakterio: Vaidevutis, pramuštgalvis, daugiausia tėvams, o ypač motinai, suteikdavo nemalonumų. Pasakojo, kad jam vis reikėjo pinigų; domėjosi sklandytuvais ir panašia technika, tad kartą, susiradęs motinos batus, surišo ir sumovęs ant lazdos lipo laiptais žemyn, ketindamas parduoti (juk nepastebės, kad nėra) ir susitiko su motina. Rimutis buvo už Jūratę metais vyresnis, tai jis, pasakojo Vytauto ir Natalijos Bičiūnų krikštaduktė Nijolė Namikaitė-Pilipavičienė, juodviem su Jūrate išdroždavo lėlytes, sumeistruodavo lėlėms lovytes. Buvo ramaus lyriško charakterio. Jūratė buvo pasinešusi vaidinti, režisuoti, piešti ir mėgo daug ir gerai pavalgyti, o jos mama, norėdama, kad ji sulieknėtų, sudarydavo specialų racioną; dažnai palikdavo ir be vieno ar kito patiekalo.

Kai į jų namus ruošdavosi atvykti Vydūnas, tai mano teta visai galvą pamesdavo: mėsos nevalgo, žuvies nevalgo, kiaušinių – taip pat, tai ruošdavo specialiai Vydūno įpročiui ir sveikatai tinkantį maistą iš įvairių grūdų, daržovių, riešutų... Virtuvėje būdavo tikras subruzdimas.

Žinau, kad V. Bičiūnas gražiai bendravo su grafiku ir Kultūros (tada) muziejaus direktoriumi Pauliumi Galaune: kaip dabar sakoma, kartu vykdė sumanytus projektus. Bendravo su prof. Zigmu Žemaičiu ir jo šeima, Meno mokyklos dėstytojais, kur dėstė piešimo metodiką. Nesiruošiu spėlioti su kuriuo artimiau, dažniau ar rečiau susitikdavo, bet visus juos siejo Lietuvos kultūros ateitis ir šiandieninės problemos. Dirbo, kaip sakoma, ne dėl pinigo (žinoma, pragyvenimui ir knygai, paveikslui, tapybai dažams įsigyti, teatrą aplankyti reikėjo), bet iš nenumaldomos meilės Lietuvai, apsuptai didžiųjų ir dažnai nedraugiškų valstybių.

Bet nuklyskime į Kazanę, į 1911-uosius metus. Materialinės paramos iš tėvo jau negalėjo laukti, nes atsisakė lenkiškos pavardės ir pasisakė esąs lietuvis, tad tik Lietuvai jo darbai ir likimas skirti. Taigi. O taip veržėsi žinoti, pažinti, patirti ir išbandyti savo jėgas su plunksna, pieštuku ar teptuku. Tai išskaičiau jo laiškuose almanacho „Vaivorykštė“ redaktoriui Liudui Girai, kurį gerbė ir jo nuomone pasitikėjo.

Kazanėje gyvendamas, bendradarbiaudamas su lietuviška spauda, V. Bičiūnas išėjo savotišką savimokyklą, savidrausmės ir gyvenimo patirties mokyklą, kuri jam padėjo tolimesnėje kelionėje tiek įvairius kultūros dirvonus atrandant ar prikeliant.

Jaunasis autorius niekad nesipuikavo, nekėlė savęs į aukštybes, jei būdavo redaktoriaus pastabų, atidžiai pergalvojęs, sakydavo: „Taip, jūs teisus“, o kartais ir įrodinėdavo savo teisybę. Juk nebuvo susipažinęs tiek, kiek reikia, su lietuvių kalbos gramatikos subtilybėmis ir prašo Liudą Girą, jei ras kokią gramatikos ar sintaksės klaidą, pataisyti, ir už tai iš anksto dėkoja. Siųsdavo ir savo naujausias pjeses ir vėlgi prašo L. Girą, kaip žinovą, tarti savo kritišką žodį, kartais klausinėja, kaip tas ar tas rusiškas žodis skamba lietuviškai.

Pradžioje „Vaivorykštės“ redaktorius L. Gira prašo V. Bičiūną nupiešti žurnalui viršelį. Mat, to paties buvo prašęs Peterburgo dailės akademijoje studijavusio J. Zikaro. O šiam atsisakius, pirmąją „Vaivorykštės“ knygą buvo priversti išleisti spaustuvės šriftu spausdinta antrašte. Tačiau II–IV žurnalo (1913 m.) knygų viršelius nupiešė V. Bičiūnas, o 1914 metais I knygos viršelį – jau Petras Rimša. Redakcija tuo metu neturi pinigų atsilyginti už paslaugas. Įvertindamas redakcijos ir savo finansinę būklę, V. Bičiūnas prašo siuntinėti jam žurnalą ir geriau ne mokyklos, kurią lanko, o namų adresu, nes lakstyti kasdien į mokyklos kanceliariją neturįs laiko; ir buto adresas saugesnis.

Iš V. Bičiūno laiško L. Girai, rašyto 1913 m. rugsėjo 26 d.:

„Drauge!

Ką tik gavau „Vaivorykštę“ – ačiū. Žinoma, pirmiausia pamačiau viršelį. Prisipažinsiu, atspausdintas silpnokai – ypač dėl to, kad per daug sumažintas.

[...]

Ačiū Draugui už paminėjimą mano piešinėlių – kritikoje apie „Sniegams tirpstant“ (recenzuodamas Vilniaus lietuvių jaunimo almanachą „Sniegams tirpstant“, 1913 m., L. Gira teigiamai atsiliepė apie V. Bičiūno piešinius tame leidinyje – M. M.).

Patiko Binkio eilės „Vaivorykštėje“ – tai jau ne pirmieji bandymai, – jau matosi poetas! – (džiaugiasi V. Bičiūnas, jis visad su atida sekė ateinančias jaunas kuriančias jėgas – M. M.).

Šiomis dienomis pradėsiu straipsnį: „Kryžių albumas ir lietuviškas ornamentas“ (tai apie A. Jaroševičiaus albumą „Lietuvos kryžiai“, 1912 m. – M. M.).

Taip prasidėjo V. Bičiūno knygų recenzento era. Tiesa, pirmąją apie Jovaro rinkinį „Sielos aidai“ L. Gira atmetė ne tik todėl, kad rinkinys silpnas, bet ir recenzentui kliuvo pamokymai. O toliau jau redaktorius siunčia vieną po kitos įvairių autorių ir vertėjų knygas, prašydamas parecenzuoti.

Ir štai po vienos siuntos L. Gira 1913 m. spalio 19 d. iš Vilniaus rašo: „Recenzijas, straipsnį ir piešinėlius gavau. Ačiū. Piešinėliais apsidžiaugiau labai, labai, taip sveiko, taip p. Jaroševičiaus.

Tamstų dalyvavimas, Gerbiamieji Kazanės dailininkai, prisipažinsiu su dideliu džiaugsmu, nemažai gali „Vaivorykštei“ padėti. O tegu nors kiek sustiprėsim, neužmiršime ir Jums ne vien platoniškai padėkoti“.

L. Gira sakosi tikįs, kad skaitytojai, matydami, kaip viena po kitos knygos išeina papuoštos piešinėliais, ims siųsti pinigus prenumeratai. O „Vaivorykštė“ parduodama atskiromis knygomis ypač aktyviai Vilniuje ir Maskvoje (platina studentai, pavyzdžiui, I. Šeinius, Ad. Lastauskas).

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija