2013 m. lapkričio 29 d.    
Nr. 43
(2067)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Panevėžio vyskupijoje

Zarasų dekanate

Paminėjo medžiotojų globėjo dieną

Grupė Šv. Huberto dienos
minėjimo dalyvių. Centre –
klebonas kun. Stasys Tamulionis

ANTAZAVĖ. Lapkričio 3 dieną, sekmadienį, Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo papuošta neįprastai. Dingstį tam davė šią dieną minėta Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, šventė. Todėl akį traukė priešais altorių išstatyti įspūdingi elnio ragai (medžiotojo Nerijaus Mierkio trofėjus) ir dvi dailios šeškų iškamšos (medžiotojo Mindaugo Prakopimo trofėjai). Kaip pasakojo vienas iš šios šventės organizatorių, aktyvus parapijietis Valentinas Dainys, švęsti medžiotojų globėjo dieną paskatino parapijos klebonas kun. Stasys Tamulionis. Džiugu, kad ir medžiotojų tą sekmadienį susirinko gana gausiai – ne tik iš Antazavės, bet ir iš Avilių, Imbrado bei kitų aplinkinių kaimų. Klebonas aukojo šv. Mišias už medžiotojus ir jų šeimas, laimino juos pačius, jų darbus ir laimikį. Pamoksle kunigas pabrėžė, jog svarbu teisingas santykis su Dievo kūrinija, gamta. Jis turi būti ne išnaudotojiškas, o tausojantis ir puoselėjantis.

Lietuvoje viduramžių šventasis Hubertas (655–727) dar nėra plačiai žinomas, nors jo gyvenimas, anot legendų, tikrai įdomus. Kilmingos šeimos sūnus, mėgavęsis prabanga, puotomis ir valdžia, sykį Šv. Kalėdų išvakarėse medžiodamas puikų elnią tarp jo ragų pamatė spindintį kryžių ir nuo tos akimirkos atsivertė į tikėjimą. Hubertas atsisakė aukštų titulų ir išėjo gyventi į Ardėnų miškus kaip atsiskyrėlis, skelbė tikėjimą, vėliau tapo Mastrichto ir Lježo vyskupu, pastatė Lježe katedrą ir rūpinosi labdara. Šv. Hubertas globoja ne tik medžiotojus, bet ir šaulius, mėsininkus. Jis laikomas gyvosios gamtos ir aplinkos globėju. Kitose šalyse tikima, kad šv. Huberto dieną pašventinta druska, duona ir vanduo saugo nuo šunų įkandimų ir pasiutligės. Šio šventojo simbolis – baltas elnias su krucifiksu tarp ragų.

Džiugu, kad Antazavėje iniciatyvių žmonių dėka kuriamos naujos tradicijos, kad to paties pomėgio siejami vyrai (ir ne tik) turi gražią progą susiburti ir paminėti savo dangiškąjį globėją.

Indrė Klimkaitė

Valentino Dainio nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija