2013 m. gruodžio 6 d.    
Nr. 44
(2068)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šiaurės Lietuvos apaštalas

A†A kun. Dalius Tubys
(1964 05 07–1991 05 30–2013 11 25)

Kun. Dalius Tubys
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Laidotuvių apeigas Biržų bažnyčios
šventoriuje atlieka Vilkaviškio
vyskupas Rimantas Norvila
Laikraščio „Šiaurės rytai“ nuotrauka

Jau pranešėme, kad lapkričio 25-osios pavakarę kelyje Panevėžys–Pasvalys–Ryga, kaktomuša susidūrus vilkikui ir lengvajam automobiliui, žuvo Biržų dekanas ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Dalius Tubys, biržiečiams buvęs ne tik kunigas, bet ir bičiulis bei stiprybės šaltinis. Didelė tikimybė, kad Biržų kleboną prie vairo galėjo ištikti širdies priepuolis, kad jam kelionėje galėjo sušlubuoti širdis, nes dvasininkas jau kurį laiką turėjo širdies problemų, o pavasarį jam buvo atlikta širdies operacija. Gali būti, kad kunigui važiuojant pasidarė negerai ir prieš avariją automobilio pedalas pats nusispaudė. Medicinos teismo ekspertai policijai dar nepateikė oficialių išvadų, tad spręsti anksti. Jei bus reikalingas tyrimas dėl galimai vairavimo metu patirto infarkto, tai jis gali užtrukti iki poros mėnesių. Būtent tą lemtingą pirmadienio pavakarę kun. D. Tubys savo automobiliu važiavo iš Vilniaus, kur konsultavosi su specialistais dėl širdies negalavimų. Prieš kelias dienas Panevėžio vyskupijos kurijoje apsilankęs kun. D. Tubys nepajėgė nusinešti kelių knygų į savo automobilį – tiek buvo nusilpęs, todėl paprašė pagalbos. Jis norėjo visiems padėti, nuolat skubėjo pas tikinčiuosius, vis turėjo darbų. Kunigas neišbuvo viso reabilitacijos laiko po infarkto – Valkininkų sanatorijoje jis turėjo praleisti 24 dienas, bet pabuvo tik gal dvi savaites.

Kun. D. Tubys gimė 1964 m. gegužės 7 d. Noreikiškėse (Kauno r.). Mokėsi Kurklių vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), kurią baigė 1982 metais ir 1982–1984 metais mokėsi Ukmergės profesinėje technikos mokykloje. 1983–1984 metais dirbo zakristijonu Skiemonių ir Užunvėžio parapijose. Atlikęs privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje 1986 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1991 m. gegužės 30 d., dirbo vikaru Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, buvo Panevėžio vyskupijos tribunolo notaras. 1996–2000 metais buvo Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijos klebonas, aptarnavo Švedriškės parapiją. 2000 m. vasario 22 d. kun. D. Tubys buvo paskirtas klebonu į Biržus. Skirtingu laiku vyskupas jam buvo patikėjęs aptarnauti ir įvairias mažesnes kaimynines parapijas: Geidžiūnus, Kupreliškį, Nemunėlio Radviliškį, Suostą. Porą metų kun. D. Tubys rūpinosi Talino lietuvių bendruomene Estijoje. Nuo 2001 metų jis buvo Biržų dekanato dekanas, o nuo 2002 metų priklausė Panevėžio vyskupijos pastoracinei tarybai.

Visur, kur tik dirbo, kun. Dalius nuoširdžiai rūpinosi gyvąja Bažnyčia, buvo artimas ir jauniems, ir vyresniems, stengėsi, kad visų tikėjimas būtų gyvas ir džiaugsmingas. Turėjo Dievo dovaną suburti ir patraukti žmones. Jo netektis labai skaudi ne tik Biržų parapijai, bet ir visai Panevėžio vyskupijai. Biržų ir šio krašto, kuriame jis dirbo pastaruosius 13 metų, žmonės labai mylėjo kunigą už jo paprastumą, šiltumą, mokėjimą atjausti. Bažnyčios jaunimas žino, kad visos ekskursijos buvo surengtos iš jo asmeninių arba rėmėjų lėšų, kad tik jaunimas būtų aktyvus bažnyčioje. Jis daug dirbo su jaunimu, rengė vasaros stovyklas, sugebėdavo jaunimą sudominti net tais dalykais, kurie iki tol nebuvo įdomūs, mielai priimdavo kiekvieną žmogų. Jaunimas turėjo savo atskirą erdvę, kur rinkdavosi, bendraudavo, gerdavo arbatą, žiūrėdavo filmus. Klebonas labai didžiavosi Biržų jaunimu, susibūrusiu į „Svajonių bažnyčią“. Kunigas vadintas Šiaurės Lietuvos jaunimo apaštalu, o Biržuose, kur veikia kelios konfesijos, pasižymėjo ekumenine veikla, stengėsi suvienyti religinių bendruomenių narius. Kun. D. Tubys siekė, kad žmonės pažintų tikėjimo džiaugsmą, kad bažnyčia jiems nebūtų tik mūras, kuriame meldžiamasi, o alsuotų gyvybe. Kunigas rasdavo kelią ir į jauno, ir į brandaus amžiaus žmogaus sielą. Biržuose tikriausiai nebuvo žmogaus, kurio jis nebūtų pakalbinęs. Atvažiavęs klebonauti į Biržus, kun. D. Tubys atsivežė ir jį užauginusią savo senelę, ją prižiūrėjo iki mirties. Klebonas visus žmones labai mylėjo, nes pats buvo matęs vargo. Jis daug padarė bažnyčiai: suremontavo vidų ir išorę, padarė šildomas grindis, rekonstravo varpus, rūpinosi visomis Biržų rajono bažnyčiomis. Už išskirtines savybes vyskupas jį paskyrė dekanu. Kaip teigė laikraščio „Šiaurės rytai“ redaktorė Rasa Penelienė, atsidėkodami žmonės jį nuolat siūlė įvairioms „Metų biržiečio“ nominacijoms kasmetiniuose „Šiaurės rytų“ rengiamuose rinkimuose. Jeigu tektų rinkti per pastaruosius dvylika metų Biržų kraštui labiausiai nusipelniusį žmogų, neabejotinai juo taptų kunigas Dalius, kurio buvimą biržiečiai laikė Dievo dovana. Jis mylėjo Biržus ir buvo mylimas, ištikimas šio krašto žmonių tarnas. Dauguma kunigą Dalių sutikusiųjų jį matė kaip jautrų, draugišką, atidų, rūpestingą, mielą ir šiltą žmogų. Jis į Biržus atnešė pojūtį, kad mūsų gyvenimai, perkrauti kasdienybės, nuzulinti monotonijos, nėra tušti: atidžiai stebėjo žmonių veidus, liūdnas akis, kietu mazgu užrištas skareles, sunkaus darbo suniokotas rankas. Ir žinojo, prie ko prieiti ir ką pasakyti arba nieko nesakyti – tik linktelėti galvą, paliesti petį, paspausti ranką. Jis galėjo išklausyti greta stabtelėjusią močiutę, pasitarti su ja. Nepraleisdavo progos pastebėti naują drabužį ar šukuoseną, paklausti apie artimųjų sveikatą, paprašyti kokios nors mažytės paslaugos, padėkoti. Ir tie į smulkmenas sutrupėję gyvenimai sužaižaruodavo naujomis spalvomis – jeigu jie kažkam įdomūs, vadinasi, nėra beverčiai... Greta Jo žmonės tarsi atsitiesdavo, jų veidai pragiedrėdavo, jie pakeldavo galvas, tarytum būtų netikėtai užtikę... primirštą save. Žmonės buvo įpratę Jį matyti visada pasirengusį padėti, dalintis, mylėti ir aukotis. Ir tik vienas kitas įžiūrėjo tragiškąją Jo gyvenimo pusę. Kunigas Dalius tą kryžių nešė sunkiai – per netektis, išdavystes, ligas, vienatvę ir per nuodėmes, žinoma. Žmogui juk būdinga klysti – tokia jo prigimtis, ir tai didžiulis slėpinys. Kuo stipresnė, gilesnė asmenybė, tuo vidinės kovos, gėrio ir blogio sandūros būna sunkesnės. Žmonės jį mylėjo visokį – ir keliantį, ir klumpantį. Jo kančioje atpažindavo savąją ir juo tikėjo. Ir Dievas tuomet, regis, būdavo kaip niekada arti...

Kai to pirmadienio vakaro tylą perskrodė bažnyčios varpų gausmas, biržiečiai jau žinojo, kam jie skamba. Žinojo, kad nuo šiol be jo versis bažnyčios durys, žvakių šviesoj regės kitas akis ir žodžiai skambės kitomis intonacijomis. Biržiečiai, išgirdę apie klebono žūtį, sakė: „Daugiau tokio kunigėlio nebeturėsime“.

Praėjusios savaitės antradienį žmonės į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ėmė plūsti nuo ankstyvo ryto, ant įėjimo laiptų dėjo degančias žvakutes. Jas degė ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus biržiečiai. Į rytines šv. Mišias susirinko tiek žmonių, kiek būna tik sekmadieniais. Kun. D. Tubys antradienį buvo pašarvotas bažnyčioje, kurioje 13 metų aukojo šv. Mišias. Biržiečiai meldėsi prie kunigo Daliaus karsto ir trečiadienį. Ketvirtadienį prieš vidurdienį prie bažnyčios suplūdo pulkai žmonių – jaunos šeimos, moksleiviai, iš darbų išsiprašę biržiečiai, senukai. Žmonių prisirinko pilna bažnyčia, netilpusieji užtvindė šventorių tarsi per Velykas – toks vaizdas turėjo džiuginti kunigą Dalių, visuomet norėjusį, kad žmonės ateitų į bažnyčią. 12 val. prasidėjusias laidotuvių šv. Mišias aukojo trys vyskupai – kunigo bendrakursiai Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupai Lionginas Virbalas SJ ir Rimantas Norvila bei Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, – koncelebravo apie 60 kunigų. Šv. Mišiose pamokslą pasakė vysk. L. Virbalas SJ (jį spausdiname atskirai). Bažnyčioje atsisveikinimo žodį tarė tą pačią dieną įšventintas kun. Arvydas Kasčiukaitis. Biržų rajono merė Irutė Varzienė su ašaromis akyse sakė, kad „kunigas Dalius visuomet norėdavo, kad žiūrėdami vieni kitiems į akis melstumėmės susikabinę rankomis“ (merės atsisveikinimo žodį spausdiname atskirai, 16 p.). Kalbėjo ir Biržų evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas. Jis džiaugėsi, kad dešimtmetį teko dirbti greta kun. D. Tubio, priminė, kad šiam kunigui geriausias paminklas – patys biržiečiai, jų doras, krikščioniškas gyvenimas. Prieš pat išnešant kunigo karstą iš bažnyčios, Biržų jaunimas sugiedojo jo mylimiausią giesmę. Karstas, lydimas būrio dvasininkų ir biržiečių, skambant varpams buvo apneštas aplink bažnyčią. Vysk. R. Norvilai atlikus laidojimo apeigas kun. D. Tubys amžinojo poilsio atgulė bažnyčios šventoriuje, šalia kitų dvasininkų.

Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!

 

Apsisprendimas už Viešpatį neduoda
lengvo pasivaikščiojimo gyvenimo keliais

Pamokslas Biržų bažnyčioje kun. D. Tubio laidotuvėse lapkričio 28 d.

Žuvus kunigui Daliui, netekau draugo, brolio ir tam tikra prasme sūnaus – draugo, su kuriuo kaip ir kitais kurso draugais seminarijoje penkerius metus diena dienon mokėmės, meldėmės ir rengėmės kunigystės šventimams, brolio kunigystėje, kuriam Bažnyčia buvo svarbi kaip motina, kuris dėl jos džiaugėsi ir sielojosi, o kaip vyskupas netekau to, kuriam turėjau būti tėvas savo rūpesčiu, atidumu ir pagalba.

Biržų parapija nebeturi klebono, kuris trylika metų ant savo pečių ir širdyje nešė visus jos rūpesčius ir reikalus, pradedant bažnyčios sienomis ir baigiant kiekvienu žmogumi, jaunu ir senu. Panevėžio vyskupija prarado kunigą, kuriam Evangelijos skelbimas nebuvo tušti ar trafaretiniai žodžiai, o vietoje nusėdėti neleidžiantis polėkis ir troškimas.

Praėjusį šeštadienį Panevėžyje buvo susirinkę vyskupijos parapijų atstovai iškilmingai paminėti Tikėjimo metų pabaigą. Biržiečiai priėję prašė: tik neiškelkite klebono: mums jis taip reikalingas, toks artimas. Apie tai nebuvo jokios kalbos. Bet štai vos už poros dienų Viešpats perkėlė kun. Dalių, atleisdamas iš visų pareigų čia, tarp mūsų. Tegul jam duoda teises ir pareigas, džiaugsmą ir garbę būti Jo Artumoje ten, kur visi susirinksime – Dangaus karalystėje.

Ačiū Jums, mieli, biržiečiai! Jūs branginote kunigą Dalių. Jis buvo reikalingas jums. Bet ir Jūs buvote jam reikalingi. Ačiū tiems, kurie jam padėjote, kai reikėjo pagalbos. Savo pagarbą parodėte ir šiomis dienomis. Dėkoju visiems, išreiškusiems pagarbą, prisidėjusiems pašarvojant, atėjusiems pasimelsti. Žinau, kad prie kunigo Daliaus kapo planuojate pastatyti paminklą. Pats geriausias paminklas galite būti jūs patys. „Man taip svarbu, kad žmonės ateina Komunijos!“ – tai kunigo Daliaus žodžiai ir kartu testamentas jums, biržiečiai.

49 metai – gyvybingi, judrūs, kūrybiški. 22 metai kunigystės – gyvos, neužkonservuotos, leistos į apyvartą. Užaugo Anykščių rajone pas močiutę, kurią mylėjo ir kuri jį mylėjo bei perdavė savo ramų, bet gilų tikėjimą. Skiemonių klebonas a.a. kun. Petras Adomonis galbūt labiausiai patraukė ir paskatino atsiliepti į Viešpaties šaukimą tapti kunigu. Baigęs mokyklą ir metus dirbęs zakristijonu Skiemonyse ir Užunvėžyje pateko į pragarišką sovietinės kariuomenės išbandymą toli nuo Lietuvos. Ištvėrė viską, bet jaunam žmogui tie metai nepraėjo be sukrečiančio pėdsako.

Kartu su kunigu Daliumi 1986 metais įstojome į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tik jis – kaip Kauno arkivyskupijos kandidatas. Mačiau jo jautrumą, nuoseklų kunigystės siekį ir brendimą. 1991-aisiais buvome įšventinti kunigais. Jis norėjo ir perėjo dirbti į Panevėžio vyskupiją, kurią laikė sava. Penkeri metai Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje vikaru, ketveri metai Salako parapijos klebonu, o nuo 2000-ųjų Biržuose – štai ir visa kunigiška biografija. Žinoma, dar buvo daug kitų darbų, aptarnaujamų parapijų, Biržų vicedekano ir dekano pareigos, bet svarbiausias buvo didelis noras prakalbinti kiekvieną žmogų labai paprastai, tiesiogiai, bet visiškai nuoširdžiai, niekada nedirbtinai.

Per kunigo Daliaus Biržuose praleistus metus bažnyčios sienos tapo baltesnes, naujos grindys šiltesnės, bet tie darbai tikrai nesumažino pastangų kurti gyvąją Bažnyčią – kalbino, bendravo, palaikė visus, kvietė į parapiją svečius, kurių žodis galėjo paliesti, prakalbinti biržiečius, palikti nevienadienį pėdsaką, mokėjo rasti bendrą kalbą su miesto valdžia, kitų Bažnyčių krikščionimis. Pats jausdamasis trapus, atjautė kitą, ypač silpną, žmogų.

Kunigas Dalius – tas, kuris buvo kelyje. Nebuvo užsidaręs šventoriuje. Domėjosi įvykiais, sportu, visu tuo, kas vyksta aplinkui. Kaip ir kiekvienas neapsaugotas nuo klaidų jis vis dėlto laikėsi įsikibęs Viešpaties rankos, kaip apaštalas Petras, jausdamas kojas smengant į ežero vandenis. O kuris iš mūsų išdrįstume pasakyti, kad nebūna momentų, kai nebejuntame akivaizdaus Dievo artumo, kad nebūna valandų, kai su psalmininku dejuojame: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl esi toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo“ (plg. Ps 22, 2). Kaip svarbu, kad mokėtume palaikyti vienas kitą mes visi – kunigai ir tikintieji; kad sugebėtume tapti atrama vieni kitiems, kad stvertumės Viešpaties rankos, o ne kažko praeinančio, kas gali tik laikinai pradžiuginti. Tad nebijotume eiti vieni pas kitus, stengtis suprasti ir atjausti.

Šiandien nevalingai kyla klausimas: „Kodėl, Viešpatie, pasiėmei tą, kuris norėjo atskleisti Tavo Veidą, kuris Tavo Bažnyčioje buvo garsiai šaukiantis balsas?“ Atsakymas tebūna paties kunigo Daliaus gyvenimas, jo apsisprendimas už Viešpatį, kuris neduoda nei lengvo pasivaikščiojimo gyvenimo keliais, nei akivaizdžių atsakymų į visus neaiškumus, bet kuris pats Betliejuje, Nazarete, muitininkų namuose ir nusidėjėlių kompanijoje buvo arti, buvo šalia kenčiančio žmogaus, taip, kaip buvo šalia nukryžiuoto nusikaltėlio. Pasitikime Viešpačiu, kuris neaiškino, kas yra dangus, o galėjo garantuoti: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“.

Biržų parapijos jaunimas pasivadino „Svajonių Bažnyčia“. Nežinau, kas sugalvojo šį vardą, bet kunigui Daliui jis buvo artimas. Svajojame eidami žemės keliu, svajojame apie tai, ko dar nepasiekėme ir kas nelengva pasiekti. Bet svajonė išlieka – apie visą Bažnyčią ir apie kiekvieną iš mūsų joje. Šitokia Bažnyčia – artimumo, Dievo prisilietimo erdvė. Ją reikia kurti, statyti, kasdien puoselėti. Kiti gali žiūrėti ir badyti pirštais: esate netobuli, su trūkumais, klaidomis, bet taip ir nepamatyti svajonės. Nes svajonės dar negali parodyti, nors ji labai tikra širdy, ji ten dega, nepalieka ramybėje.

Praėjusią savaitę su kunigu Daliumi buvome susitikę Panevėžyje. Užsiminė apie artėjančias Kalėdas, jaunimo kelionę į naujametinį Taizė susitikimą ir prašymą padėti tai kelionei. Sakė: „Būtinai padėsiu. Gal visiems negalėsiu, bet „Svajonių Bažnyčiai“ tikrai“.

Meldžiu, kad kunigas Dalius būtų pas Tą, Kurį tikėjo ir apie kurį svajojo – pas Viešpatį. Kad iš ten galėtų padėti „Svajonių Bažnyčiai“ ir visiems, kurie jį prisimename. O mes kurkime, eikime ir būkime, kiek tik įstengiame tokia bendruomenė, tokia Bažnyčia, apie kurią svajojo kunigas Dalius, apie kurią svajonę turi ir Viešpats.

Lionginas Virbalas SJ,
Panevėžio vyskupas

 

Laimingi jį turėję

Atsisveikinimo žodis Biržų bažnyčioje
kun. D. Tubio laidotuvėse lapkričio 28 d.

Žinia apie kunigo Daliaus Tubio mirtį tarsi išsiūbavo žemę po kojomis. Kaip surasti žodžius, pasakyti taip, kaip mokėjo tik kunigas Dalius – iki skausmo atvirai, paprastai, supurtydamas tiesa ir nuramindamas savo pokštais, stulbinančiu paprastumu. Jis – pažinęs Dievą ir žmones, lygiai vienodai globojęs silpną ir stiprų, seną ir mažą. Per sielvartą gręžia ir gręžia mintis: „Kaip jis galėjo mus palikti?! Jis buvo geriausia, ką turėjo Biržai...“

Liūdesys skaidosi į vaizdinius. Mūsų klebonas energingai žingsniuoja po Dievo (ir savo, ir mūsų) bažnyčią, šypsena užgesindamas nerimą, išlygindamas kasdienybės raukšles. Kažkam paspaudžia ranką, paglosto galvą, valiūkiškai numeta pokštą. Tokia sielos giedruma sklendžia tyloje, bendrai maldai susikabina rankos. Tokios ramybės, bendrumo, vilties išgyvenimo niekur kitur nepatirsi.

Pamokslo laukimas, kol kunigo balsas apglėbia mūsų bejėgystę, kai mūsų netobulumas per kunigo išmintį ir geliantį atvirumą virsta ramybe. Jis mokė giliai ir stipriai tikėti Dievu, savo gyvenimu ligi pat širdies. Kiek turėjo atlaikyti jo širdis įtampų, atsidavimo, vienatvės. Kelis kartus neatlaikė. Bet jis sugrįždavo kaip į namus, kaip pas savus. Jis sugebėjo apginti tą jaukų ir saugų tikėjimo pasaulį, būti saugia atrama juodžiausioj nevilty. Talentas, pašaukimo jėga – kiekvienas klausydamas tikėjo, kad tai skiriama jam. Mūsų klebonas Dalius Tubys savo dvasios ir tikėjimo galia buvo dvasinės gyvybės sergėtojas. Jis keitė mūsų kasdienio ir viešojo gyvenimo kultūrą, mokydamas santarvės. Jis nemokėjo (nenorėjo?) gyventi atsargiai ir buvo su visais – sergančiais, gyjančiais, mirštančiais. Globojo ir telkė jaunimą, rūpinosi senelių globos namais, choristais, renginiais...

Antradienio vakaras. Artėjantis adventas. Laukimo laikas. Graudus, žvarbokas mūsų bažnyčios baltumas. Žvakių liepsnos ant laiptų. Praradimo misterija. Ten, viduje, šviesiame karste – mūsų Dalius, mūsų klebonas, trylika metų malšinęs biržiečių skausmą, dovanojęs grožį, rūpestį, paguodą. Kosminio šalčio akivaizdoje turime kartoti jo žodžius: „Aukštyn širdis!“. Liekame gyventi jo pašventintuose namuose, auginsime jo krikštytus vaikus, prisiminsime jo laiminančias rankas, egoistiškai ilgėdamiesi, lyg ta močiutė tamsų antradienio vakarą, sutikta bažnyčios šventoriuje: „Dieve, Dieve, o aš taip norėjau, kad jis mane palaidotų. Vis girdėdavau žodžius, kuriuos sakys, ir buvo taip ramu laukti“. Iš tiesų gailimės savęs, bet ar tai nėra didžioji tarnystės misija, kai visi savinasi, tapatinasi, nes myli, nes tiki, nes labai liūdna netekti to, kuris žinojo esminį gyvenimo kodą – kantri meilė pakelia net tą, kuris tuo netiki. Gal nors trumpam atgausime pamatinių dalykų klausą, juk to mokė a.a. mūsų klebonas, Biržų dekanas Dalius Tubys.

„Amžinybė prasideda šiandien“, – kažkada pasakė kunigas Dalius. Ir aš tikrai žinau, kad ČIA ir TEN jungia kančia ir ilgesys. Ilgėsimės ir prisiminsime. Jis juk lieka su mumis – Baltojoje bažnyčioje lieka...

Irutė Varzienė,
Biržų rajono savivaldybės merė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija