Kurianti
Lietuva

2013 metai

Etnografija

Kiek išliks tradiciniai giedojimai

Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos grigališkojo choralo studijos giesmininkai

Klaipėda. Etnokultūros centras miestiečius ir svečius spalio 26 dieną pakvietė į renginių ciklo „Tradiciniai giedojimai“ vakarą „Išlydime išėjusius: giesme ar romansu?“ Renginio organizatoriai, atsiliepdami į sparčiai nykstančias šermenų giedojimo tradicijas, kvietė dalyvius kartu pamąstyti apie giedojimo šermenyse prasmę ir grožį. Renginyje dalyvavo Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos grigališkojo choralo studija (vadovas V. Budeckis), kuri tą vakarą vadovavo tradiciniams liaudies giedojimams.

Renginio vedėjas kun. Saulius Stumbra, remdamasis savo atliktų tyrimų rezultatais, kalbėjo apie giedojimo svarbą, apie giesmės prasmę ir grožį. Pristatyti duomenys liudija, jog sparčiai nyksta šermenų giedojimo tradicijos. Krašto tradicijų silpnėjimas gali būti veikiamas kelių priežasčių: šeimos tradicijų stoka, kai tėvai nebeperduoda savų žinių vaikams; urbanizacija, kai šiandienis žmogus dažnai jau ir nebežino tradicinių apeigų (todėl lengvai jų atsisako) ir nori komforto, be didelio vargo, greitai ir gražiai pagerbti velionį. Šalia „Liturginio maldyno“ dažnai naudojami neaiškių autorių sudaryti maldynai, kuriuose šalia tradicinių giesmių randame ir neaiškios autorystės kūrybos, kuri naudojama šermenų apeigose. Kun. S. Stumbra pabrėžė, jog krikščioniškoje šermenų tradicijoje giesmininkai buvo labai svarbūs. Jie vadovavo giesmėms, vedė maldas, budėjo, kad nebūtų iškraipomos tradicijos. Šiandien, kai giesmininkai yra samdomi, jie praranda dalį savo funkcijų. Taikydamiesi prie laiko sąlygų, nebesaugo tradicijų, jų negina, lengvai įveda naujas, atsisako tradicinių šermeninių giesmių, kurios liudija tikėjimą ir viltį, naudoja savo ar kitų parašytas menkavertes dainas-giesmes (romansus), nuskurdindami ir šermenų apeigų kilnumą, formuodami ir blogą „skonį“ šermenų dalyvių, kurie klausosi tų giesmių kaip privalomų, nes giesmininkas juk žino, ką daro. Žvelgiant teologiniu bei etnologiniu žvilgsniu, tai yra didelis praradimas ir griovimas tradicijos, kuri išsaugota šimtmečiais, pačių šiandien griaunama, nebranginama, nors ir yra žodinis bei melodinis tautos paveldas bei Bažnyčios turtas. Reikia budėti, kad šis Bažnyčios ir tautos turtas neišsigimtų, kad būtų perduodamas ateities kartoms per šeimą, per parapijos bendruomenę, per stiprius bendruomeninius ryšius.

„Tradicinių giedojimų“ vakarai jau penkti metai kviečia miestelėnus gaivinti, o kartais ir iš naujo atrasti ir mokytis gyventi krikščioniškoje tradicijoje. Drauge sugiedoję „Viešpaties Angelą“ už brangius mirusiuosius, renginio dalyviai skirstėsi pakylėti skambios giesmės ir krikščioniškos vilties vedini.

Kun. Saulius Stumbra

© 2013 „XXI amžius“