Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežius Pranciškus – Metų žmogus

Mindaugas BUIKA

Šventąjį Tėvą gruodžio 17 dieną su 77-uoju gimtadieniu pasveikino Šv. Mortos svečių namų, kuriuose jis gyvena, darbuotojų vaikai

Nesiekia išgarsėti, bet laimingas dėl supratimo

Niujorke (JAV) leidžiamam įtakingiausiam savaitiniam žurnalui „Time“ popiežių Pranciškų paskelbus 2013-ųjų „Metų žmogumi“ („Person of the Year“) yra prasmės tvirtinti, kad šie besibaigiantys metai, Katalikų Bažnyčioje švęsti kaip Tikėjimo metai, pasauliui kartu tapo ir Popiežiaus Pranciškaus metais. Pastarojo pusės šimtmečio laikotarpiu tai – jau trečiasis Romos popiežius, gavęs tokį aukščiausią tarptautinės žiniasklaidos įvertinimą: 1969-aisiais „Metų žmogaus“ titulas buvo suteiktas palaimintajam Jonui XXIII (1881–1963), o 1994 metais – palaimintajam Jonui Pauliui II (1920–2005). Abu šiuos popiežius naujasis „Metų žmogus“ popiežius Pranciškus 2014 metų balandžio 27 dieną paskelbs Bažnyčios šventaisiais. Taigi, galima sakyti, jog šiemetinis žurnalo „Time“ įvertinimas savotišku būdu patvirtina popiežių Jono XXIII, Jono Pauliaus II ir Pranciškaus sąsajas darant išskirtinį poveikį ne tik Katalikų Bažnyčios, bet visam tarptautiniam gyvenimui. Kita vertus, dabartinis Šventasis Tėvas tokio didžiulio pripažinimo susilaukė labai greitai: juk nuo jo išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą praėjo vos devyni mėnesiai! Štai popiežius Jonas XXIII buvo paskelbtas „Metų žmogumi“ penktaisiais savojo pontifikato metais, įvertinus ne tik jo sušauktą istorinį Vatikano II Susirinkimą, bet ir autoritetingą tarpininkavimą taikiai sprendžiant vadinamąją „Kubos raketų krizę“, vos neatvedusią pasaulį prie susinaikinimo ribos dėl JAV ir Sovietų Sąjungos branduolinio karo pavojaus. Popiežius Jonas Paulius II tapo „Metų žmogaus“ titulo laureatu šešioliktais savojo pontifikato metais, pripažįstant jo moralinį vadovavimą vykstant lemtingoms politinėms permainoms, kai žlugus komunizmo sistemai Rytų Europoje, kontinentas ryžtingai pasuko vienybės ir integracijos kryptimi.

Kas man yra Kalėdos?

Kun. Vytenis Vaškelis

„Galybių Dievas su savo didinga šlovės mantija virto šviesa. Ir vieną dieną Jis nusileido žemyn, pakeliui nusivilkdamas“, – rašė George Herbertas, ir mums užminė mįslę: „Ką Dievo Sūnus prarado gimdamas Betliejuje ir tapdamas kūriniu?“ Savo neapsakomu nusižeminimu Jis visiems paliudijo, kad, kai reikia, Dievas savo esybe gali taip susimažinti, kad, jei iš aukštybių žmogaus riboto mąstymo neapšvies šviesa ir jei jo protas netaps nuolankesnis, jam bus lemta kakta skaudžiai atsitrenkti į antgamtinių dalykų nepažinimo aklavietės sieną. Mesijas Jėzus, ateidamas dėl mūsų gimti ir mirti, ne tik neprarado savo dieviškosios tapatybės, bet savo begalinį gailestingumą išplėtė iki neaprėpiamo horizonto. Jo kūno nuogumas, aiškiai matomas gyvuliams skirtose ėdžiose, reiškia, kad Jis nuo pat pradžių turėjo kilniausią planą – per savo apsireiškimą pasaulyje iš šaknų panaikinti savo kūrybos viršūnės „klaidą“ – savavališkai paties žmogaus pasirinktą nuodėmingo nuogumo gėdą perkeisti į Tėvo Karalystės vaikų garbės apsiaustą.