2013 m. gruodžio 27 d.    
Nr. 47
(2071)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Penktadienio pokalbiai

Meilė tėvynei prasideda nuo gimtinės

Skulptorius prof. Gediminas Karalius

Paminklas Vyčio apygardos
partizanams atminti Vadokliuose

Prof. Gediminas KARALIUS – vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Su žinomu skulptoriumi, kuris šiemet minėjo 71-ąjį gimtadienį, kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Jūsų gyvenimas bėga tarp Vilniaus ir Vadoklių. Kas jus čionai atveda?

Traukia arčiau į ten, iš kur išėjau, didžiulė tėviškės trauka. Kaip gandrai grįžta pavasarį, taip ir žmogų  trauka grįžti į tą aplinką, kur gimė, kur augo, kas yra pažįstama ir priimtina. Nenorėjau ateiti visiškai tuščias, todėl Vadokliuose pastačiau paminklą Vyčio apygardos partizanams atminti.

Kaip pavyko įvykdyti sumanymą – pastatyti didingą paminklą Vadokliuose?

Penkias vasaras „pardaviau“ Austrijai ir ten mačiau, kaip renovuojami namai ir šiaip taisosi gyvenimas nedideliuose miesteliuose. Tuo metu dirbau Dailės akademijos prorektoriumi. Būdavo, ateina atostogos, sėdu į traukinį ir važiuoju per Lenkiją ir Čekiją į Austriją. Grįžtu prieš naujųjų mokslo metų pradžią. Tada išsirutuliojo mintis, kad reikia padaryti kažką gera savo tėviškėje.

Baigęs akademinį darbą, nuvykau į Panevėžio architektūros skyrių ir parašiau raštą, kad Vadokliuose reikia statyti paminklą Vyčio apygardos partizanams atminti. Prie miestelio yra žvyrduobės, kur pokario metais slėpdavo nužudytus vyrus. Atmintyje užsifiksavo toks faktas: pirmoje klasėje, berods per aritmetikos pamoką, kurią vedė mokytoja Savickienė, įėjo rusų karininkas ir pro langą su žiūronais įtemptai žvelgė į Kriauzų pusę. Tikriausiai stebėjo, kas ateis prie išniekintų kūnų.

Tai ir subrandino mintį, kad nužudytuosius reikėtų deramai pagerbti. Genocido aukų muziejuje patarė statyti visiems žuvusiems Vyčio partizanų apygardos kovotojams. Kurti ėmiau ne Vilniuje, bet Vadokliuose – miestelio žmonės tarsi tapo mano darbo bendraautoriais. Mažai kas tikėjo, jog aikštėje, kur sodindavo bulves ar sėdavo burokus, kažkas stovės.

Kaip vyko kūrybos procesas?

Pradžioje nenorėjo skirti sklypo, bet nulėmė miestelio vidurinės mokyklos direktoriaus, seniūno ir rajono vicemero pritariamieji balsai. O aš, pardavęs sklypą Vilniuje, kuriame ketinau statytis, išsimokėtinai įsigijau namą Vadokliuose, čia įsirengiau dirbtuves. Taip savo likimą susiejau su tėviške. Daryti skulptūrą buvo lengva, nes netrūko erdvės. Ji gražiai įsikomponavo laisvame žemės plote tarp Vadoklių miestelio ir Mikėnų kaimo. Užtat galiu didžiuotis, kad tokį paminklą pastačiau ne Vilniuje ar Panevėžyje, bet savo gimtajame krašte. Kita vertus, jeigu to nebūčiau padaręs, mūsų atmintis būtų likusi kažkiek nuskriausta. Juk partizanauti ėjo šio krašto vyrai. Todėl daugiau reikia daryti patiems, niekas mumis nepasirūpins, tik saulė ir lietus patys ateina. Meilė Tėvynei prasideda nuo gimtinės, nuo jos slenksčio. Reikia labai jos nemylėti, jeigu palieki ją likimo valiai. Išvažiavusieji turbūt patiria nostalgiją Lietuvai. Bet jau būna nukirsti keliai, svetur mokslus eina vaikai. Man pasisekė, išvažiuodavau trumpam (kelias vasaras kaip menininkas kūriau Austrijoje). Mano manymu, savame krašte vertingesni penki, nei svetimame – penkiasdešimt litų.

Kaip apibūdintumėte Karalių kaimą netoli Vadoklių?

Karalių kaimas dabar vadinasi Mikėnais, nors iš tikrųjų turėtų būti tie patys Karaliai. O kur kaimas užsisukdavo, tą vietovę pieškariu pervadino Plačkeliu. Mat čia būta teisinių-juridinių problemų, kadangi kaime vyravo Karalių pavardė. Yra toks anekdotas: prieš tuokdamas jaunuosius, kunigas klausia jaunikio, iš kur kilęs ir kokia pavardė. Išgirdęs, kad Karalius iš Karalių, šis pyktelėjo ir liepė vyrui eiti išsipagirioti. Atsimenu, einant Plačkeliu į mokyklą, iš purvyno vos galėdavai ištraukti batelius. Berods, 1967 metais tą kelią įamžinau fotografijoje.

Įdomu būtų sužinoti apie Karalių kaimo kilmę.

Tam reikia laiko. Nemanau, kad čia turėta didelių kilmių, nes kilmingi arba visiškai sulenkėjo, arba pabėgo į užsienį. Galbūt tai su valstybine, karališka, kunigaikštiška tarnyba buvo susieta. Toks mano spėjimas. Vadoklių seniūnijoje yra Stebeikių, Karvedžių, Klebonų, Geležių kaimai. Įtariu, kad čia būta kažkokios valstybinės gynybos zonos.Vadoklių vardas irgi nuo to, kad išvadavo Vilniaus įkaitus. Geležių kaime galbūt užsiėmė ginklų kalyba.

Vadoklių kraštas davė du žymius menininkus skulptorius – jus ir Kazimierą Kisielį, Panevėžio rajono garbės pilietį.

Kazimieras Kisielis Ramygaloje pastatė paminklą „Sopulingoji“, skirtą šio krašto žuvusių partizanų, politinių kalinių ir tremtinių atminimui. Kitas jo paminklas „Laiminu. Žuvusiems už laisvę“, vaizduojantis angelą išskėstais sparnais, iškilo Panemunyje (Rokiškio r.). Šis skirtas žuvusiems Panemunio valsčiaus partizanams pagerbti. K. Kisielis – gerokai už mane vyresnis, bet pakankamai darbštus skulptorius. Nėra žinoma, iš kur kyla tos kūrybinės jėgos. Daugiausiai iš ten, kur būna nelaukiamos, Dievo primirštame kampelyje.

O koks  jūsų kelias į dailę?

Ateidami į šį pasaulį kaip duotybę atsinešame prigimtį. Tėčio ar mamos prigimtyje buvo kažkokia svajonė. Kita – tai, ką paveldime iš aplinkos. Mokykloje mane pastebėjo. Mokytoja Žemaitaitienė prikalbino savo vyrą, kad jis nuvežtų mane į Ramygalą ir įsodintų į autobusą. Taip nuvykau į Kauną mokytis dailės. Vilčių, kad kažkas iš manęs išeis, buvo nedaug. Geriausiu atveju, sakė, būsiu fermos vedėju. Nugalėjo noras mokytis. Iki šiol jis nepranyko. Mokytis niekada nėra vėlu. Žmogų lavina žinios. Keista girdėti pasakymus, kad mokslas didelio atlyginimo neduos, mokytų esą šiaip pilnos pašalės. Mokslas ne atlyginimą duoda. Žinios praplečia akiratį, kad galėtume matyti aukščiau, suvokti visumą. Nesmagiai jaučiuosi, kai sako: „Tik įsikabinęs į gyvenimą griebsiuosi mokslų“. Jeigu sugalvojau kažką daryti, reikia veikti iš karto. Jeigu nebūtų tikėjimo, nebūtų ir judesio, ėjimo. Būtina turėti tikslą. Jeigu nebūtų leidę statyti paminklo ar tam nepritarę, tai toje aikštėje šiandien būtų žaliavusios bulvės ar burokai.

Kodėl tyli menininkai, kai tiek negerų dalykų dedasi Lietuvoje?

Prabilusio menininko sakymas turi būti išgirstas. Labai daug pastangų praleidžiame pro šoną, yra daug nesusikalbėjimo, o tai sukelia nemažai kančių, nusivylimo. Čiurlionį irgi ne visi suprato. Kai šis pasiaiškino, šiandien jis – genijus. Mūsų menininkus veikia didis egoizmas. Aš taip manau žvelgdamas iš savo pusės. Taip ir kiti turėtų galvoti. Bet koks veiksmas turi būti įaustas į audinį kaip siūlas į raštus. Tada atsiras susišnekėjimas ir nevarys į depresiją, nusivylimą. Niekur nuo savęs nepabėgsi, geriau niekur nebus. Menas – kaip termometras, kaip receptorius, pasąmonėje jis jaučia visas bėdas ir numato, kaip tai suvaldyti. Nėra bendro meno, manymo ar vilčių. Kiekvienas asmuo – atskiras pasaulis, jis turi teisę kalbėti. Svarbiausia yra susikalbėti, tai žinoma nuo biblijinių laikų. Didžiausia bėda yra nesusišnekėjimas. Kaip valstybė sako, kokius įstatymus leidžia, kaip jų laikosi visa publika, taip liaudis ir atsako.

Pragyvenote ne vieną kultūros ministrą. Šias pareigas ėjo rašytojai, dainininkas, net aktorius. Ar valstybė rūpinasi menininkais, rodo jiems dėmesį?

Kažkas iš Antikos filosofų sakė: „Man nieko nereikia, tik pasitrauk ir neužstok saulės“. Noriu tą patį pasakyti kultūros ministrui: tegu tik mums netrukdo ir mes patys kažkaip darysime.

Į ką sutelktos Jūsų mintys dabar?

Mąstau: jeigu anuomet negalėjo prisiminti savasties, negalėjo jos įamžinti ar kitaip padaryti, tai šiandien yra visos galimybės tai padaryti. Žmogui, kiekvienam iš mūsų, reikia šitos atminties, reikia išlikti savimi. Galbūt kažkurioje Londono aludėje prie bokalo kas nors prisimena Lietuvos istoriją, jos praeitį. Vadinasi, neišblėso toks pasididžiavimas. Jeigu dar geriau žinotų istoriją, tai tas pasididžiavimas būtų dar tvirtesnis, nes mūsų istorija, atmintis yra labai apkarpyta, ir tas stuburas labai sulaužytas. Jeigu jį sugydytume, sutvirtintume, tai būtume daug tiesesni, daug gyvesni. Didelis stebuklas, kad likome su savo kalba. Kai kurie mokslininkai mano, kad graikų ir lotynų kalbos atsirado iš mūsiškės. Nesu kalbininkas, todėl tai tyliai sakau.

Jūs dar ir fotografuojate, netgi surengėte savo fotodarbų parodą prestižinėje Panevėžio Fotografijos galerijoje. Kaip tam surandate laiko?

Retkarčiais tai darau. Niekada nesiekiau fotografijos meno aukštumų, šiaip esu mėgėjas. Dabar, kai pjaunu šieną arba kai matau atskridusius gandrus, fotografuoju gamtą. Ji yra pirmoji mūsų kalba, viso ko pagrindas. Iš tos nuostabios gamtos visa kūryba ir kyla. O fotografija buvo sena žmonių svajonė. Kai nemokėjo piešti, pasisodindavo žmogų prie žvakės, ant sienos apvesdavo jo šešėlį. Paskui sugalvojo naudoti šviesai jautrų popierių. Taip atsirado fotografija.

Ilgam apsistosite Vadokliuose?

Aišku, kitaip negali būti. Neturiu kito pasirinkimo. Nepamiršiu kelio ir į Vilnių. Bet ten mažėja draugų.

Ką dar svajojate sukurti?

Svajoju pastatyti paminklą Vytautui Mačerniui. Negaliu užtikrintai taip sakyti. Mano jaunystėje Vytautas Mačernis darė didelę įtaką. Jo eilės užkabina pačias giliausias gelmes. Kalbino jo paminklą daryti Vilniuje, bet stabdė darbas Dailės akademijoje, kita kūrybinė veikla. Iš tokių rūpesčių dabar esu išsivadavęs. Buvau ir projektą – žmogų su lyg praverta širdimi, – padaręs. Kelis poeto bruožus reikia suausti į vieną. Daugelį metų savyje nešioju tokią mintį.

Vadokliai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija