Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

Etnografijos muziejuje – apie krašto partizanus

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kalba knygos „Kupiškio krašto partizanai. 1944–1953 m. dokumentinė kronika“ sudarytoja Ona apšytė-Kriukelienė (dešinėje). Kairėje – Kupiškio televizijos ir informacijos centro vadovas Povilas Vireliūnas, centre – muziejaus direktorė, renginio organizatorė Violeta Aleknienė

Apie savo veiklą pasakoja poetė Eglė Juodvalkė (kairėje). Dešinėje – Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė

KUPIŠKIS. Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė visada geba suburti nemažą būrį žmonių į muziejuje vykstančius renginius. Rugsėjo 26 dieną čia vyko Onos Dapšytės-Kriukelienės knygos „Kupiškio krašto partizanai. 1944–1953 m. dokumentinė kronika“ pristatymas. Tai daugiau kaip šešerius metus užtrukęs autorės darbas renkant medžiagą Lietuvos Ypatingajame archyve. Ne kartą archyve teko matyti prie bylų palinkusią O. Kriukelienę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Edita Jankauskienė, pristatydama leidinį „Kupiškio krašto partizanai. 1944–1953 m. dokumentinė kronika“, akcentavo, kad partizanai buvo pagrindinė kliūtis sovietams įsitvirtinti Lietuvoje, paminėjo, kad knygoje pateikti išsamūs ne tik Kupiškio krašte žuvusių, bet ir suimtų partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų sąrašai.

Knygos sudarytoją jautriai pristatė muziejaus direktorė V. Aleknienė. O. Dapšytė-Kriukelienė – penkių brolių partizanų, žuvusių labai jaunų, sesuo. Ji kilusi iš Šimonių valsčiaus Vėderiškių kaimo. 1946 metais suimtas Onos tėvelis iš kalėjimo Kazachstano srity į Lietuvą jau nebesugrįžo. Ir pati Ona Dapšytė 1949 metais buvo suimta, nuteista penkeriems metams, į Lietuvą sugrįžo 1953-aisiais.

Žmogus, pats išgyvenęs artimųjų skaudžias netektis, matęs žiaurias kančias, jas iš naujo išgyveno skaitydamas archyvines bylas. Tad neatsitiktinai knygos pristatymo metu autorė kalbėjo skausmingos širdies balsu, pasakodama apie represinių struktūrų metodus, jų gebėjimą per trumpą laiką sukurti platų agentūrinį tinklą Kupiškyje, prisiminė savo artimųjų netektį.

Renginyje dalyvavo 1950 metais Čikagoje gimusi ir augusi poetė, žurnalistė ir rašytoja Eglė Juodvalkė. Kaip ji pati pasakojo, tėveliai puoselėjo lietuvybę, tad ji nuo mažų dienų žavėjosi Lietuva ir norėjo jai pagelbėti, todėl neatsitiktinai, 1973 metais Čikagos universitete baigusi slavistiką ir lietuvių kalbą, daugiau nei 20 metų dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje. Sekdama poetės Aldonos Puišytės pavyzdžiu, nes niekas be jos, pasak E. Juodvalkės, nėra rašęs apie žuvusius partizanus, ir ji parašė knygą, skirtą partizanams. Poezijos knygą „Sakalai naktį nemiega“ 2011 metais išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Poetė E. Juodvalkė renginyje perskaitė keletą savo posmų.

Šimoniečių vardu knygos „Kupiškio krašto partizanai. 1944–1953 m. dokumentinė kronika“ sudarytoją O. Dapšytę-Kriukelienę sveikino Šimonių pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas Aurimas Martinka, autorės pažįstami bei gerbėjai.

Kilnų patriotinį renginį papildė muzikiniai numeriai, kuriuos atliko Salamiesčio laisvalaikio centro vadovas Almantas Totoris ir Vitas Dyra.

Ne kiekvienas rajonas gali pasigirti tokiu leidiniu – „Kupiškio krašto partizanai. 1944–1953 m. dokumentinė kronika“, įdomiai ir prasmingai pristatytu Kupiškio etnografijos muziejuje.

© 2013 „XXI amžius“