2014 m. sausio 4 d.    
Nr. 1
(2072)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Nesikišimo politikos apkasuose

Nepasakyti žodžiai Jo Ekscelencijos arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus 75-mečio jubiliejaus šventėje

Lapkričio 10 dieną arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus 75 metų jubiliejaus minėjime kalbėjo Kauno arkivyskupijos ir įvairių Lietuvos organizacijų atstovai, dėkodami už jo nueitą garbingą, bet, deja, skausmingą gyvenimo kelią. Kovojant už tautos ir Bažnyčios laisvę mūsų keliai dažnai susikirsdavo. Prisimenu Žagarę, Nemunėlio Radviliškį, Kybartus, Viduklę ir Šlavantus. Iš čia tarytum iš penkių Kristaus žaizdų Viešpats skleidė meilės, aukos ir drąsos dvasią.

Aš, eilinis Kristaus karys, dėkoju Jums už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, išgarsinusią Lietuvą visame pasaulyje. Dėkoju Jums už patarimą, padrąsinant mane stoti į išretėjusią Helsinkio grupę. Dėkoju už kalėjimą, kuris pagal Dievo planą turėjo man praminti takus kunigystėn. Kalint Baikalo lageryje tarp nusikaltėlių, maža buvo vilties išlikti gyvam. Išgelbėjote Jūs, pranešęs apie mano kančias pasauliui.

Prisimenu laikus, kai mes nieko nepaisydami vieningai kovojome su blogiu, nesvarbu, iš kur jis kilo – iš partinės nomenklatūros kabinetų ar iš pataikaujančių valdžiai Bažnyčios tarnų. Mūsų vienybės, kuri kilo iš Dievo ir artimo meilės, nepajėgė sunaikinti nei kalėjimai, nei represijos.

Išmušus lemtingai valandai, Dievas Jį ir Tėvynę mylinčius sujungė Sąjūdin, kuris eidamas Bažnyčios, partizanų, tremtinių ir kalinių pramintais takais kūrė Lietuvą be neapykantos, be melo ir apgaulės. Žmonės, jauni ir seni, su rožiniu rankose, maldomis ir giesmėmis pasitiko priešų tankus ir privertė pasitraukti.

Džiaugėmės iškovota laisve, džiaugėmės gausiais pašaukimais į dvasinį luomą, pilnomis tikinčiųjų bažnyčiomis. Skaudu, kad po dvidešimties metų daug kas ištaria: „Ar už tokią Lietuvą kovojome?“

Regis, sėjome gerą sėklą, bet atėjęs neprietelis pribarstė raugių. Priaugo piktžolių, kurios savuoju šešėliu užstoja saulę – Dievo autoritetą. O juk be Aukščiausiojo gėrio žmogus gyvulėja, o žmogiškumo šiandien labai daug kur trūksta. Kas atsisako Dievui tarnauti, pradeda šėtonui vergauti.

Kodėl taip atsitiko? Ar mes, ganytojai, viską padarėme, kad to nebūtų? O gal mums reikia muštis į krūtinę ir kartoti: „Esu kaltas...“ Juk mums Viešpats liepė nuvesti savąsias avis į gerą ganyklą, prie tyro vandens šaltinio. Tačiau jos ganosi erškėtynuose, o troškulį malšina gatvės srutose. Nesuprantu, kodėl mes, įlindę į nesikišimo politikos apkasus, nedrįstame šių dienų valdovams pasakyti, kad žemiškos laimės namus turime statyti ne ant moralinių griuvėsių, o ant Dievo įstatymo pamatų. Taip, Kristus nesikišo į politiką, nekovojo su Romos imperijos valdžia, bendradarbiavo su muitininkais ir nusidėjėliais, kai jie gailėjosi už savo nuodėmes, bet moralinio purvo skleidėjams, fariziejams ir rašto aiškintojams buvo negailestingas.

Pagalvokime, kas būtų nutikę, jei Kristus būtų susitapatinęs su žydų vadais, o žemiškoje kelionėje ėjęs su garbės, o ne su erškėčių vainiku, t. y. paklusęs gundytojui. Ar tada, Didįjį Penktadienį, Kalvarijos kalne būtų stovėjęs mūsų atpirkimo kryžius? Ar galėtume tarti: „Tikiu į Dievą Tėvą... Kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“?..

Su blogiu kovojanti tauta – šaltinis, ištekantis iš Šventovės dešiniojo šono. Bet šį šaltinį galima užtvenkti moraliniu purvu. Mes, ganytojai, turime saugoti jį, nes stovintis vanduo genda. Kristus šį šaltinį saugoti paveda Bažnyčiai, o mums, ganytojams, įsakė patiems išsiplauti savo krikšto rūbelį ir žodžiu bei pavyzdžiu kitus traukti prie Jo.

Kan. emer. Vytautas VAIČIŪNAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija