Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Apie tautos atsparumą naujosioms grėsmėms

Seimo narys, Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas

Algirdas PATACKAS – Seimo narys, Kovo 11-osios akto signataras, kultūrologas. Jis yra didelę patirtį turintis senosios, ikikrikščioniškosios kultūros ir jos sąsajų su krikščionybe žinovas, okupacijos metų savilaidinių kultūrinio pogrindžio leidinių „Pastogė“, „Ethos“, „Saulė ir kryžius“ autorius, skaitęs paskaitas apie baltų kultūrą ir pasaulėjautą uždaruose bendraminčių susibūrimuose, o Atgimimo metais Kauno Sąjūdžio įsteigtoje Sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje, vėliau Kauno tautinės kultūros centre, Vytauto Didžiojo universitete ir kitose aukštosiose mokyklose. Prieš Naujuosius metus pakalbinome Algirdą Patacką apie kai kurias grėsmes, kylančias iš mūsų narystės Europos Sąjungoje, apie neoliberalizmo siūlomus „Happy days“ („Laimingų dienų“) bei kitus projektus.

Algirdas Patackas trumpai išdėstė dalyko esmę:

„Dabar didžiausia kova vyksta trijuose frontuose, susijusiuose su ES, – kam priklausys tautos (ir valstybės) žemė (tam klausimui spręsti yra skirtas būsimas referendumas, jei tik valdančioji dauguma leis jam įvykti), Estrellos rezoliucija ir Stambulo konvencija šeimų klausimu. Estrellos rezoliucijos principai, net ir neseniai atmetus juos Europos Parlamente, bus ir toliau diegiami – kitaip galvoti būtų iliuzija. Tie principai skleidžiami toliau, pvz., per VDU vadinamųjų „Happy Days“ („Laimingų dienų“, HD) programą į mokyklas. Reikia žinoti, jog didžiausia grėsme mums, kaip tautai ir valstybei (kuriai rengiamas tik homeland statusas), bus valstybės tirpsmas, o kad valstybę ir tautą galima būtų sutirpinti, reikia perdirbti jos savastį. Kultivuoti materialiąją etnografiją – prašau; gaminkite tautiškus patiekalus, šokite ir dainuokite, žaiskite, bet tautinės esmės, savasties puoselėjimui – ne! Taigi belieka tik europietiškai mąstyti – ne graikiškai, ispaniškai, latviškai ar lietuviškai, o tik europietiškai.

Europos Sąjungą sukūrė trys krikščionys demokratai – Roberas Šumanas, Konradas Adenaueris, Alcidas de Gasperi. Pastarojo biografija įsidėmėtina – jį kalino Musolinis, 10 metų jis dirbo Vatikano bibliotekoje, du kartus buvo užsienio reikalų ministras pokario Italijos vyriausybėse. Jis buvo vienas iš genialios idėjos autorių, kaip ekonominiu pagrindu išrauti tarpusavio karams dantis – sujungti Vokietijos ir Prancūzijos pramones, svarbiausias ginklų gamyboje, į vieną darinį – Europos anglies ir plieno sąjungą. Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje išlindo kairiųjų klasta. 1960-aisiais jų „pranašas“ Herbertas Markuzė pasakė: anksčiau revoliucijas darė pramoninis proletariatas, o dabar „vidinis proletariatas“ bus seksualinės mažumos ir kitos marginalinės grupuotės. Bet jei anksčiau proletariatas ėjo į kovą remdamasis išdidinta socialine nelygybe, tai dabar viskas pervesta į žmogaus teises ir jų apsimestinę gynybą. Taigi, dabar griaunamoji kairiojo politinio globalizmo jėga yra dar nematytų perversijų šaukliai. Jie septintajame dešimtmetyje jau reiškėsi, bet dar slapta, tačiau paskiau išėjo į viešumą, o vėliau prasidėjo trečiasis etapas, kai patekę net į Europos Parlamentą, pradėjo leisti jiems palankius įstatymus, o dabar jau pradėta juos įgyvendinti prievarta. Juos vadina neoliberalais, bet tikslesnis pavadinimas būtų totalitarinis liberalizmas, kandžiai tariant „liberastija“. Nors tai – du prieštaraujantys vienas kitam terminai, bet jie atskleidžia vidinę šios ideologijos šizofreniją – savimonės suskilimą. Iš esmės tai – kairiųjų, nors ir ne vien jų judėjimas – vietoje Karlo Markso stojo Herbertas Markuzė. Jų tikslas – padaryti Europą federaline valstybe, paskui per Tarptautinį Valiutos Fondą ir panašias struktūras sukurti anonimišką pasaulinę vyriausybę.

Didžiausia kliūtis šiam totalitariniam liberalizmui, šių laikų šizofrenijai, yra katalikybė, nes protestantizmas, atrodo, jau iškėlė baltą vėliavą (kažkiek pasipriešinti galėtų stačiatikybė, bet ji pakišta po pasaulietine valdžia, ko niekada sau neleido katalikybė). Kita kliūtis – išlaikyta ir ugdoma tautinė savimonė. Jeigu šios dvi jėgos susivienys, jos bus pajėgios satanistiniam iššūkiui duoti atsaką (prisiminkime neseną pavyzdį, kai jie norėjo prakišti savo ideologiją į vaikų darželius, o tėvų visuomeninės organizacijos susivienijo ir atmušė šią klastingą ataką). Dabar pakeista taktika – einama per universitetus, o paskui, aplenkiant valstybines švietimo institucijas, – į mokyklas ir į darželius“.

Algirdas Patackas aiškina Seime ir kitur vykdytas iniciatyvas:

„Seimo nario Povilo Urbšio iniciatyva sukvietėme į Seimą VDU atstovus, tėvų atstovus, švietimo viceministrą Rimantą Vaitkų pasiaiškinti dėl HD. Pakvietėme ir dorą lenką, Seimo narį Zbigniew Jesinski – jis yra įsigilinęs į visas tas problemas. Paaiškėjo, kad VDU turi Tarptautinių ryšių tarnybą, kur projektų koordinatore dirba tokia Zinaida Baltrėnienė. Per ją, jau prieš keletą metų „pasižymėjusią“ šeimos problemų klausimuose, ir pradėta stumti HD programa. Įsidėmėtina, kad ši programa buvo stumiama slaptai. Į ją įjungti kelių katalikiškų šalių universitetai – lenkų, airių, portugalų ir dabar jau ir lietuvių. Taip į universitetus ateina HD programa, kurios vykdymui pinigus moka Europos Taryba (ET). Beje, ET yra keista institucija – politiškai jos sprendimai lyg ir neprivalomi, bet sugebama padaryti taip, kad jie galų gale tampa privalomi. Dabar ją ruošiamasi adaptuoti, t. y. užglaistyti, panašiai kaip karčios piliulės yra padengiamos saldžiu glaistu (panaši yra masonų taktika – iš penkių teiginių trys siūlymai teisingi, priimtini, o du – tie, kuriuos norima prakišti). Taip į panašias programas įkišamas genderistinis užtaisas, kiekvienoje šalyje elgiamasi skirtingai, atsižvelgiant į visuomenės pasipriešinimo intensyvumą bei sąmoningumo lygį. Visa tai ir vadinama adaptacija. Įsidėmėtina, kad ši veikla yra įslaptinta (nes norima paslėpti kažką nedoro). VDU rektorius atsakyme yra prašoma tos programos dar neviešinti, t. y. laukti, kol tai, kas nepriimtina, bus užglaistyta. Mums pavyko tą programą nelegaliai gauti, ir ji buvo paviešinta dideliam „adaptatorių“ nepasitenkinimui. Išties visos tos programos keliauja aplenkiant Švietimo ministeriją. Per vyriausybės valandą Seime klausiau ministro Dainiaus Pavalkio apie HD, bet jis sakėsi nieko nežinąs apie tai. Programa, pasirodo, buvo stumiama per Neformalaus švietimo skyrių – viceministras R. Vaitkus teisinosi, kad tai esąs mažas skyrius, nespėjama visko sužiūrėti. Tad faktiškai tokios programos diegiamos aplenkiant Švietimo ministeriją. Tada jos keliauja betarpiškai į mokyklas. Jeigu mokyklos direktorius bus, pvz., žinoma Aušrinė Pavilionienė, pasekmes nesunku atspėti. Jei tokios programos nueina į kaimo mokyklą, vargšas mokytojas nebežino, ką su jomis daryti ir kuo tikėti...

Ministerija aiškina, kad universitetai yra autonomiški, neprivalo atsiskaityti už ugdymo metodus. Tačiau tokia autonomiškumo samprata yra ydinga, ji ignoruoja visuomenę. O jai ne tas pats, į kieno rankas atiduodami jų vaikai, ir ji su šituo nesitaikstys.

* * *

Beje, buvau kaip svečias per tą garsųjį posėdį Sveikatos komitete abortų klausimu, kai į dramatišką kun. Andriaus Narbekovo aborto apibūdinimą pernelyg jautriai reagavo Seimo nariai gydytojai Antanas Matulas ir Vida Marija Čigriejienė. Tame susitikime gerai kalbėjo buvęs ateitininkų vadas, teisininkas Vygandas Malinauskas, bet jo dabar kažkaip nebesigirdi, kaip ir ateitininkų – aktyviai veikę per protestus dėl žinomo Castelucci spektaklio, kažkodėl aptilo... Dabar perspektyviausiai atrodo jaunimo sambūris „Pro Patria“ – Vytautas Sinica, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Keršanskas, Linas Kojala, Vytautas Raškauskas ir kiti.

* * *

Gruodžio 17 dieną Seime suorganizavome spaudos konferenciją „Estrela ir kitos negandos; kokių naujų grėsmių šeimos institutui susilauksime 2014 metais?“  Ją galima pažiūrėti portale www.alkas.lt. Dalyvavo lytiškumo ugdymo specialistai – VDU doc. dr. Birutė Obelenienė (Santuokos ir šeimos studijų centras), Renaldas Jančiauskas (Lietuvos tėvų forumas) ir Vytautas Raškauskas, „European Dignity Watch“ atstovas, kelis mėnesius stažavęsis Briuselyje. European Dignity Watch („Europos orumo sargyba“) stebi ir fiksuoja genderistų žingsnius, aiškinasi jų taktiką.

Žinomas rusų disidentas Vladimiras Bukovskis yra pasakęs: genderizmas yra blogiau nei bolševizmas. Švedijoje unisex  tualetų – bendrų berniukams ir mergaitėms – yra jau netgi daugiau nei įprastų. Genderistai teigia, kad aplinka nulemia lytį, tad lytis yra viso labo tik socialinis darinys. Taip plaunamos smegenys. Diegiant tuos projektus naudojamas vadinamasis „perliejimas“: kai kuri nors šalis „užlaužiama“, kaimyninės šalys patiria dar didesnį spaudimą. Pavyzdžiui, jei Latvija priimtų tokią programą, tada ir jūs, lietuviai, kaip kaimyninė šalis, turite priimti tą programą, nes jūsų kaimynai jau priėmė, kitaip būsite pravardžiuojami atsilikėliais.

Todėl į kiekvieną genderistų iššūkį reikia duoti atsaką, kaip mums tai padaryti pavyko su Estrellos rezoliucijos stabdymu: veikėme net per asmeninius ryšius. Taigi jei nebus visuomenės kontrolės, jei visuomenė neturės arba jei nebus leista jai turėti politinės jėgos, mus „įsiurbs“. Tai nėra lengva. Pvz., buvęs mano bendradarbis atskleidė, kad jei jis savo moksliniame darbe pacituotų mūsų darbus, tai neapsigintų disertacijos. Nors šiaip, privačiai, jis mums pritaria, bet mano, kad kova yra beviltiška, vis tiek jie nugalės. Aš jam sakau – tu gi buvęs karininkas, dabar esąs atsargoje, jeigu matytum ateinant rusus, keletą kartų stipresnius, negi bėgtum į krūmus? Proputiniškas dirigentas Gergijevas susilaukė nemalonės vien todėl, kad tylėjo, kai Rusijoje buvo priimtas įstatymas, apsaugantis vaikus nuo homoseksualistinės propagandos: dabar jį blokuoja, trukdo jo koncertams.

Šioje kovoje nusiminti ir nusileisti nevalia. Prisiminkime, šeštajame dešimtmetyje atrodė, kad komunizmas jau visur, net Afrikoje, nugalėjo, atrodė, kad jau viskas, jų pergalė, bet netrukus komunizmas, kaip idėja, žlugo. Blogis pralaimėjo: atsitiko taip, kad gyvatė prarijo savo uodegą. Prisiminkime, kaip mes nugalėjome Atgimimo laikais – mes juk tada laimėjome. Taip bus ir su genderizmu: jis pralaimės, tik reikia neišsigąsti, kovoti. Švietimo viceministras R. Vaitkus bandė pagąsdinti: mes jau tampame homofobiška šalis. Bet juk tai gerai, tai – mums komplimentas. Kai pateikiau Seime vadinamąją lordo Wattingtono pataisą, kur sakoma, kad kalbėjimas apie seksualinį elgesį, jei naudojama mandagi leksika, nėra nusikaltimas – pirmasis barjeras buvo įveiktas, Seimas balsavo „už“. Aišku, tai – dar ne pergalė, jei pavyks genderistams išgąsdinti valdančiuosius, galime ir pralaimėti, bet ne pergalė yra svarbiausia, o doroje kovoje nepasiduoti (apaštalas Paulius: „sukovojau gerą kovą...“).

Moteris iš tėvų organizacijos klausė: o kur mūsų lietuviškas matmuo, kur mūsų lietuviškos, krikščioniškos, tautinės programos, ką veikia mūsų etnologai, kodėl jie užsiima tik materialiniu paveldu – puodais, liaudies menais ir t. t., o kur mūsų etninis-dorinis paveldas ir jo pagrindu sukurtos programos? Štai čia ir „stop“ – mūsų etninio paveldo žinovai teįžiūri papročiuose vien kalbas apie vaisingumą, jie yra tuo profaniniu vaisingumu užsiciklinę dar nuo sovietinių laikų. Bet juk yra parašytos knygos – kultūrologas, švietėjas Aleksandras Žarskus ir bendraminčiai jau yra parengę nuostatas, principus, kuriuos tereikia pervesti į programą. Tik kaip praeiti pro universitetų bonzas? Jiems, „grūšelninkams“, etnologija reiškia ne ką daugiau, kaip „šokam ir dainuojam“. Apie etinį paveldą nekalbama, jis išjungtas iš universitetų ir mokyklų programų. Reikia paruošti katalikišką, netgi „pagonišką“ programą pagal senąsias tradicijas. Ugdymas yra mokymas, kaip susidoroti su prigimtimi. O lytinis švietimas – tik gaisro gesinimas. Įžūliausia, kad HD projekte universitetas irgi turi įnešti savo dalį – 15 proc. nuo paslaptingojo finansuotojo iš ET, skyrusio HD diegimui 100 tūkst. litų. Taip Europos Taryba ir prastumia savo projektus. Bet juk ET nėra Europos Parlamentas. Europos Taryba – neaiškios kilmės darinys, tačiau turintis didelę įtaką, į kurį eurokomisarai patys save pasiskiria, jų niekas nerenka. Ir nors jos sprendimai atseit neprivalomi, bet ET, kaip jau buvo sakyta, sugeba padaryti juos privalomus, nors iš principo jų sprendimų galima atsisakyti. Kipras (stačiatikiškoji, graikiškoji dalis) atsisakė. Malta irgi atsisakė priimti tokias programas: ji yra griežtai katalikiška šalis, 90 proc. gyventojų – katalikai. Tad mes katalikiška tauta ar ne, baltai mes ar ne?“

Parengė Edvardas Šiugžda

Paaiškinamasis prierašas. Per VDU inicijuojamas Mokymosi visą gyvenimą programos projektas „Laimingų dienų mokykla“, jį finansuoja ES struktūriniai fondai. Programoje siūloma kovoti su tokiomis blogybėmis, kaip patyčios, asocialus elgesys, liūdesys, depresija, savižudybė, svaigalų ir narkotikų vartojimas, patyčios internete, tačiau kartu teigiama, kad tarp psichinę sveikatą trikdančių yra ir patyčios „seksualinės orientacijos tema“, kuri yra aktuali kitų šalių partneriams, atsižvelgiant į kitokią socialinės-kultūrinės įvairovės situaciją tose šalyse. Teigiama, kad adaptavę mokymo priemones „realiam edukacinės aplinkos kontekstui, suderinę su mokyklos administracija, mokytojai galės taikyti šią medžiagą ugdymo procese“. Tačiau projekte yra, pavyzdžiui, dėstomos ir tokios nuostatos, rekomendacijos: „Žodis „šeima“ dažnai apibrėžiamas kaip laimės ir rūpesčio žmogumi vieta, net jei nei vieno, nei kito kiekvieną sekundę joje nepajusi, o kartais ir apskritai šeima būna toli gražu ne tokia vieta. Todėl mokytojai turi sugriauti šeimos sąvokos idealumą tam, kad neįžeistų tų mokinių, kurių šeimos išgyvena sunkų periodą, ir reikia atkreipti dėmesį, kad kai kuriais atvejais kai kurios šeimos gali būti pavojingos“; „Seksualinio švietimo skatinimas mokyklose gali ugdyti toleranciją ir apsaugoti seksualinį pasirinkimą, taip pat ir GLBT (trumpinys GLBT reiškia gėjai, lesbietės, biseksualai ir transseksualai – E. Š.)“; „Svarbu kalbėti neutralia kalba, vengiant tokių pasakymų kaip „geriausia šeima“ (branduolio) ar „dominuojanti“, taip pat „normali šeima“; „Mokykloje, jei įmanoma, įkurkite seksualinės orientacijos tarnybą. Bendradarbiaukite su vietinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, besirūpinančiomis GLBT bendruomenių teisėmis“; „Paruoškite sąrašą klausimų, prasidedančių žodžiu „kas“ (pavyzdžiui: kas nors kartą gyvenime bandė rūkyti, kas važiavo autobusu be bilieto, kas kada nors bučiavo merginą ar moterį, kas kada nors bučiavo berniuką ar vyrą, kas asmeniškai pažįsta lesbietę ar gėjų, kas eitų į lesbiečių kavinę, kas eitų į gėjų naktinį klubą? Šie ir panašūs klausimai, susiję su meilės, partnerystės ir seksualumo klausimais)“; „Paskirstykite mokinius į mažas grupeles ir išdalinkite šioms grupėms popieriaus lapus su šiais užrašais: „Ryšys tarp vyro ir moters“, „Dviejų vyrų ryšys“, „Dviejų moterų ryšys“. Paprašykite mokinių mažose grupelėse aptarti šių tarpusavio ryšių privalumus, trūkumus ir dažniausiai girdimus stereotipus apie juos“.

Ar su tokia „išmintimi“ mes eisime į ateitį, pasitiksime mūsų valstybės šimtmetį?

* * *

Seimo narys, Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas šiomis dienomis pristatė savo knygą „LITUA“. Išsamiau apie tai rašysime artimiausiu metu.

© 2014 „XXI amžius“