2014 m. sausio 24 d.    
Nr. 4
(2075)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Okupantų karas su savo aukomis

Vladas TERLECKAS

(Pabaiga. Pradžia nr. 2)

Motina ir sesuo prie
žuvusio partizano J. Baltušniko-
Vienuolio palaikų
Nuotrauka iš knygos „Lietuvos
partizanai 1944–1953 m.“

Jurgis Račyla-Šarvas, žuvęs
1948 metais. Nuotrauka
iš Povilo Pečiukaičio
knygos „Šitą paimkite gyvą“

Artimieji gėlėmis, vainikais,
trispalvėmis išdabindavo
žuvusiųjų kapus, tačiau tokiems
kapams ramybės irgi nebuvo.
Nuotrauka iš knygos
„Laisvės kovų archyvas“

Žuvusiųjų „laidojimas“ žvyrduobėse ir bulvių duobėse, šiukšlynuose, paraistėse, šuliniuose, išvietėse buvo aukų niekinimo miestų ir miestelių aikštėse tąsa. Tokiose vietose iki tol žmonės paprastai užkasdavo gaišenas. Tad šis žuvusiųjų „laidojimas“ buvo dar vienas būdas pasityčioti iš negyvųjų, sukelti papildomą skausmą jų artimiesiems. Visiškai nepaisyta pasaulio karų istorijos suformuotos nuostatos, kad žuvęs priešas nėra priešas, ir niekinti jo palaikų negalima.

Bandė įbauginti žmones

Bulvių ir žvyro duobėse, apkasuose užkasdavo todėl, kad stribai tingėjo naujas kasti. Tam darbui buvo naudojami suimtieji. Mosėdyje buvo įprasta lavonus užkasti sėdomis – stribai ten buvo „darbštesni“. „Laidojant“ šuliniuose norėta pademonstruoti panieką aukoms. Graudulingas atsisveikinimo su negyvaisiais giesmes pakeitė kirvių poškėjimas, kastuvų žvangesys.

Netelpantieji į senas duobes, šulinius, lauko išvietes buvo ketvirčiuojami. 1948 metais Kavarske bulvių duobėn netilpusiam partizano Jono Dagelio kūnui nukirto kojas. Per NKVD susišaudymą su partizanais žuvusio sodybos šeimininko (kitur – partizano) Juozo Dunausko „pagailėjo“: neužkasė jo galvos. Valstietį Antaną Žeromskį, kurio sodyboje baudėjai rado bunkerį, stačia galva įmetė į bulvių duobę ir užkasė taip, kad kojos kyšojo iš žemės. Veiverių stribai „pristigo“ jėgų užkasti ryšininkės Rimaitės ilgą kasą, paliko ją styroti paviršiuje. Skiemonių stribai prieš suversdami lavonus į bulvių duobę kastuvais nukapojo rankas, kojas ir net galvas. Paskui šventė „pergalę“. Jie turėjo savo „duobkasį“, žmonių vadintą budeliu. Kai prireikdavo jo paslaugų, areštuodavo, o užkasus lavonus paleisdavo.

Ignalinoje sukapotus gabalais lavonus mesdavo į lauko tualetus, Jankuose – į kareivinių išvietes. Ylakiuose kasinėjant sukapoti palaikai rasti tvarte ir daržinėje išbetonuotoje duobėje. Pandėlyje sukapoti 12 partizanų kūnai buvo įmesti į šulinį. Genės Vaitiekūnienės liudijimu, šio miestelio stribai turėjo profesionalų lavonų ketvirčiuotoją, žmonių pravardžiuotą Kapočiumi. Už lavonų sukapojimą jis gaudavęs tris dienas poilsio.

Įprasta aiškinti, kad žuvusiųjų guldymu miestelių aikštėse represinės struktūros siekė juos identifikuoti. Bet juk atpažinimas galėjo vykti lavoninėse ar kitose patalpose, t. y. taip, kaip pasaulyje įprasta. Argi ne geresnis žuvusiųjų atpažinimo būdas būtų buvęs jų atidavimas saviškiams palaidoti?! Taip galvodami, matyt, klystame ir kitus klaidiname. „Eksponuojant“ lavonus norėta žmonėms įvaryti baimės, atgrasinti nuo pasipriešinimo, savų talkininkų sąmonėje skiepyti nežmoniškumą, kurstyti keršto orgijas. Nuo maždaug 1948 metų iš kaimynų sukūrus platų šnipinėtojų ir agentų tinklą, vargu ar išvis buvo reikalingas viešas atpažinimas. Matyt, tuo norėta žuvusiųjų artimuosius skaudžiau pažeminti aplinkinių miestelių ar kaimų gyventojų akivaizdoje, labiau traumuoti.

Aukos – patvoriuose, budeliai – greta šventovių

„Atpažinimas“ buvo pretekstas budeliams pademonstruoti savo visagalybę, kankinti partizanų artimuosius, juos represuoti. Pavyzdžiui, prie 1945 metų balandžio 9 dieną nušauto sūnaus Juozo Pereivos priėjusią motiną čekistas griebė už plaukų ir pradėjo daužyti jos galvą į žuvusiojo krūviną krūtinę. Kvotė: „Kas čia – Pereiva ar Porvainis?“ Žibertonyse prie dviejų nušautų partizanų atvaryti tėvai už sūnų „neatpažinimą“ buvo mušami lazdomis. 1946-ųjų žiemą prie Skilvinių miške žuvusių partizanų atvarytus tėvus Povilonius du kareiviai suklupdė ir mušdami dideliais rimbais reikalavo pasakyti, kuris jų sūnus. 1947 metų rugpjūčio 10 dieną stribai su kareiviais nušovė nuo tarnavimo kariuomenėje besislapsčiusį Šunskų jaunuolį B. Strimaitį. Pasilenkusiam prie sūnaus ir norėjusiam paskutinį kartą paglostyti jo veidą tėvui stribas taip kirto šautuvo buože per galvą, kad visam gyvenimui liko aklas. Žinomi ir tokių „užsispyrėlių“ sušaudymo faktai. Dažnai net ir norėdami tėvai negalėjo atpažinti susisprogdinusių ar į miestelius atvilktų sūnų. Pavyzdžiui, 1945 metais nušautas Pranas Daraškevičius-Papartis į Jiezną buvo tempiamas pririštas arkliui prie kojos. Šešių kilometrų „kelionėje“ nusimovė drabužiai, nusinėrė oda.

Net tendencingas monografijos („Kita mėnulio pusė“, Vaga, 2009) autorius Mindaugas Pocius pripažįsta: „Apskritai kankinimų partizanai netoleravo, savo aukų kūnų neniekino (...)“. Paprašiusios leidimo savo vaikus palaidoti kapinėse ar prie namų motinos išgirsdavo čekistų keiksmažodžių tiradą ir riksmą: „Mes kapinėse šunų nelaidojame!“ Stasiui Kvikliui (Skiemonių apyl.), prašiusiam leidimo žuvusiuosius palaidoti karstuose, buvo pasakyta: „Buvo liaudies priešai, užkasime kaip šunis“.

Sakralines vietas – kapines, net bažnyčių šventorius – Lietuvos naikintojai buvo rezervavę sau. Bent taip atrodo pagal šykščią informaciją. Žuvę stribai ir enkavėdistai iškilmingai palaidoti Želvos, Eržvilko, Kurklių bažnyčių šventoriuose. Priešais Sasnavos bažnyčią laidoti sovietų kariai, stribai, aktyvistai, šalia Palangos bažnyčios – kariai. Druskininkų bažnyčios šventoriuje buvo užkasami Raudonosios armijos kariai, žuvę kovose su vokiečiais ir partizaniniame kare. Prireikė daug ir ilgų vietos savivaldybės administracijos vadovų pastangų, kad jie būtų perlaidoti prie ežerėlio.

Kiek Lietuvoje tokių kapaviečių! Blogiausiu atveju stribai buvo palaidojami kapinėse, o partizanai užrausiami netoli už jų paraistėse. O juk pagal palaidojimą, įrašus paminkluose naujos kartos mokosi savo šalies istorijos, patriotizmo, išsiugdo požiūrį.

Pagrindinis okupantų tikslas buvo paslėpti savo aukas paraistėse, su jomis užkasti partizaninio karo istoriją, išrauti ją iš mūsų atminties.

Išperkami, išvagiami kūnai

Palaikų slėpimas nebuvo čekistų, stribų saviveikla. 1946 metų rugpjūčio 17 dieną J. Bartašiūno ir MVD 4-osios šaulių divizijos vado Golovkos įsakymu pareikalauta partizanų kūnus užkasti taip, kad jų nerastų „banditai“. Nuo tada atsirado naujas reiškinys: žuvusiųjų, mirusiųjų nuo žaizdų, bet represinių struktūrų neaptiktų lavonų laidojimas slapčiomis miškuose, jų artimųjų sodybose ir panašiose vietose, lavonų atėmimas ar išvogimas iš stribynų, net išpirkimas už pinigus, kiaules. Už kyšį kai kurie stribai pasakydavo užkasimo vietą. Minėto partizano V. Žukausko lavoną išpirko už 500 rublių ir palaidojo darželyje prie dėdės namų. Liudvinavo stribas, pravardžiuotas Skiedrų Jonu, „pardavė“ ant gatvės gulėjusio partizano kūną ir už tai buvo išvarytas iš stribyno. Išvogti kūnai būdavo slepiami senuose kapuose. Ryšininkų paimtas Sasnavos šiukšlyne užkastas partizano Garnio kūnas buvo palaidotas po senutės karstu.

Sužinoję apie slapta palaidotuosius, stribai išniekindavo kapus, o lavonus išveždavo. 1945 metais Krivasalio kapinėse Saldutiškio stribai atkasė bendrą dviejų partizanų kapą, karstus sulaužė, lavonus išsivežė į miestelį. Karstų lentos prie išniekinto kapo išgulėjo dešimtmečius, niekas jų nelietė. Gal žmonės laikė nuodėme prisiliesti prie šventvagiškos vietos? Suvalkijoje vandalai atkasė partizano Seniūno kapą, prikrovė malkų ir padegė. 1946 metais Taručių kapinėse (Panemunio vls.) stribai atkasė supiltą partizano Danieliaus Jakulio kapą, jį atpažinę šaudė į mirusįjį.

1945 metų vasarą Nemunaičio valsčiuje enkavėdistai užpuolė per nelaimingą atsitikimą žuvusio partizano Vaclovo Remeikos-Jockaus laidotuvių eitynes, atimtą karstą su palaikais vežiojo po kaimus, o galop sukapojo ir užkasė pakelėje. Veždami užmuštą beginklį Stadalių stribai pametė. Apsižiūrėję grįžo, o auką radę pašarvotą išvaikė artimuosius, kūną nutraukė nuo šarvinės, pasimatavo jo batus ir švarką, žudikui tikusius pasiėmė. 1945-ųjų vasarį stribai įsiveržė į Adžgauskų namus, išmetė iš karsto jų sūnaus Juozo, mirusio nuo sužeidimo, palaikus ir nuvežę į Butrimonis numetė turgaus aikštėje.

Literatūroje gausu panašių istorijų, tačiau žinoma ir viena atkeršijimo niekintojams istorija. A. Čibiras tikina: „Tauragnų partizanų nušauti stribai buvo palaidoti kaip žmonės, bet supykę žmonės iškasė ir pasodino prie klojimo“.

Ramybės nebuvo ir neišgriautiems kapams, ypač išdabintiems gėlėmis, vainikais, trispalvėmis. Rytais pirmas stribų, NKVD kareivių darbas būdavo žygis prie kapaviečių. Kaip pasiutę draskydavo, spardydavo gėles, žvakes, laužė, šaudė kryžius, plėšė vėliavėles. Įgulos vadas Savčenka nuplėštu kapą juosusiu vainiku papuošė savo brikelę ir važinėjo po apylinkes.

Tačiau už tokius poelgius ne vienas kapų niekintojas sumokėjo didžiausia kaina. 1947 metų vasarą nepakęsdami patyčių Eržvilko partizanai užminavo 11 savo draugų kapavietę, padėjo gėlių ir įsmeigė trispalvę. Ją traukdamas milicininkas Antanas Tamašauskas išlėkė į orą. 1946 metų birželį išpuoštus partizanų kapus ilgai draskė Lekėčių stribai. Kai partizanams trūko kantrybė, jie kapavietėje padėjo prieštankinę miną ir įsmeigė įspėjimą apie tai. Nuo galingo sprogimo ištiško Bako, Bogomolovo ir Trepkaus kūnai. Reikėjo skaityti...

Prienų stribai ne kartą išdraskė septynių partizanų kapavietę Klibiškio pamiškėje. Ji buvo aptverta tvorele, pastatyti skoningi kryžiai, išpuošti iš gėlių ir samanų padarytais lietuviškais ornamentais. Sprogus partizanų padėtai minai, trys niekintojai buvo sužeisti. Kiti, įšokę į griovius, kapus apmėtė granatomis. Antanavo stribas Čirvinskas Šliurpiškio pušyne du kartus sulaužė partizanų kapavietės tvorelę. Po trečio karto jį teko išbraukti iš stribų sąrašų. Būta mėgėjų sulyginti kapus su žeme. Griešių kaimo kapinaitėse Baltramaičio kapą stribai lygino, trypė tris kartus. Ketvirto karto nesulaukė, visiems laikams išleido iš rankų kastuvus. Didelis kapų niekintojas buvęs Igliaukos stribas N. Saveljevas. Bedraskydamas liko aklas visam laikui, o trys kareiviai žuvo. Kad partizanai neišsikastų savo draugų kūnų, stribai rengė spąstus. Pavyžupyje prieš užkasdami partizano Čigono kūną prie kojų ir galvos padėjo minas. Laimei, vienas minuotojų buvo partizanų talkininkas Kalinauskas, todėl spąstai nesuveikė.

Žuvusiųjų „laidojimo“ tikslai

Tokiomis „laidotuvėmis“ okupantai siekė sukurpti melagingą karo po karo istoriją, naikinti atmintį apie pasipriešinimo dalyvius, maskuoti žudynių mastą, silpninti jų psichologinį poveikį. Žmonių atminčiai išsaugoti reikalingi materialūs dalykai – kapai, kryžiai, paminklai, ritualai, įvairūs ženklai. Kapai pakviečia gyvuosius bent per Vėlines aplankyti juos, prisiminti mirusiuosius, žuvusiuosius. Kultūros istoriko Jorno Ruseno teigimu, prisiminimas išlaiko įvykius gyvus ir taip prikeliamas įvykių sukurtas identitetas. Kapų reikšmę suprasti padeda ir Nobelio taikos premijos laureato Alberto Šveitzerio (Albert Schweitzer) ištarmė, kad karių kapai – didžiausias taikos šauklys, liudijantis taikos kainą. Lietuvos atveju žodį „taikos“ tiktų keisti žodžiu „laisvės“. Krivasalio kapinėse nesupilti 1945 metų kovo 13–14 dienomis 14 žuvusių vyrų, gretimame Šiškinių kaime – 28 partizanų atminimo ženklai. Užkasus juos ir dar 38 kovos draugus prie Švenčionių raisto (jų palaikai nesurasti) iš artimųjų buvo pavogtos 82 atminimo, maldos vietos.

Išmirštant senajai kartai, trūkinėja atminties ryšiai su žuvusiaisiais. Iš Lietuvos iš viso pavogta apie 68,5–73,5 tūkst. atminties apie okupaciją ir aukas atminimo ženklų. Kryžių kalnų kalnas! Kokio ploto būtų sakrali erdvė, kokį ji darytų psichologinį poveikį! Dėl šios vagystės nesusiformavo susikaupimo ir sakralumo erdvės. Tai padeda suprasti prancūzų rašytojo Maurice’o Barres duoto Tėvynės apibūdinimo „Tėvynė – žemė ir mirusieji“ giluminę prasmę. Ne šiaip sau 1977 metų rugpjūčio 24 dieną vykusios Antano Terlecko apklausos metu KGB majoras Rimkus džiaugėsi: „Kur banditų nuotraukos, kas juos prisimena?!“ Grasino, kad toks likimas lauks kiekvieno, bandančio pakelti ranką prieš sovietinę sistemą (dokumentinis filmas „Disidentai“).

Nepastatytus kryžius pakeitė graudžios dainos apie išniekintus Tėvynės sūnus ir dukras. Prisiminkime vienos mažiau žinomos dainos žodžius:

O kai paėmė nuo kietos gatvės,
Tai neparuošė grabui lentos
Ir palaidojo į Nemunėlį,
Nes pagailėjo žemės juodos.

Ar iki tol mūsų tauta kūrė tokios tematikos dainas? Ir kada už jų kūrimą, dainavimą, kapų tvarkymą grėsė nelaisvė? Partizaninių dainų dainavimą „trojkos“ karo tribunolai kvalifikavo kaip tėvynės išdavimą, dainininkams atseikėdavo iki 25 metų lagerio. Sąmoningai ar atsitiktinai per visą sovietmetį stiprėjo palaikų slėpimas, jie buvo iš naujo niekinami. Tai vyko ant kaulų statant namus, vandens bokštus, tualetus, tiesiant inžinerinius tinklus ir plentus, eksploatuojant žvyrynus, melioruojant pelkes, raistus. Apie 1956 metus Jiezne vietoj daržinės, kur buvo užkasti partizanų kūnai, pastatė du vandentiekio bokštus. Radę kaulus darbininkai buvo atsisakę dirbti, bet atvežė degtinės, prigirdė ir pasibjaurėjimas negyvųjų niekinimu išgaravo.

Dauguose ant žmonių kaulų pastatė garažą. Tranšėją kasusius darbininkus vietos funkcionierė (vėliau ministrė) taip padrąsino: „Ko bijote?! Šunų kaulų?“ Kaukoles naudojo kaip taikinius, vėliau buldozerių ir ekskavatorių išverstomis kaukolėmis vaikai žaidė kaip kamuoliais.

NKVD parankiniai – stribai – jautė patologinę neapykantą pasirinkusiems doros, meilės Tėvynei kelią. Jie elgėsi tarsi pagal patarlę apie pikčiausiai besikandžiojantį savą pasiutusį šunį. Dėl vandališko siautėjimo prie lavonų, nekaltųjų žudynių kaimo žmonių širdyse neliko gailesčio stribams. Nors iki tol anoji karta, augusi „nežudyk“ dvasia, buvo nepakanti žiaurumui, bet kokioms žudynėms (žydų naikinimas sukėlė tikrą šoką), 1945 metais Jovaraučiškių kaime 17-metis Saldutiškio stribukas Karnackas nušovė malkas kapojusį jaunuolį Stasį Šerėną, jo seserį privertė šokti su žudiku pagal patefono muziką, pasiėmė ir aukos naują kostiumą. Partizanai ėmė „medžioti“ žudiką ir kažkelintoje pasaloje jį nušovė. Tąsyk pirmą kartą mačiau besidžiaugiančius jo žūtimi tėviškėnus. Pasakojimus, perpasakojimus palydėdavo ištartimi „velnias gavo galą“. Pasipiktinimo taurę perpildė tai, kad į Saldutiškį nuvaryti giedotojai pamatė pašarvotą žudiką, aprengtą aukos kostiumu. Ilgai ilgai įvykis buvo vis prisimenamas.

Stribukų akmuo ir kiti

Stribai pelnė žmonių panieką, todėl pasibaigus jų epochai, daugelis išbėgo į Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštus. Kaimai, šeimos didžiavosi, kad nė vienas jų jaunuolis ar sūnus netapo stribu.

Dėl visų šių išdėstytų priežasčių okupantai pralaimėjo propagandinį, psichologinį karą, išryškino režimo amoralumą, antižmogiškumą. Jiems ne visai pavyko 1944–1953 metų partizaninio karo istoriją paslėpti raistuose. Ne iki galo okupantams pasisekė iš tautos atminties ištrinti ir ankstesniąją istoriją griaunant senas kapines, paminklus, sušaudant ar nuverčiant kryžius ir koplyčias. Vietoj jų dygo leninų, stalinų, F. Dzeržinskio biustai (pavyzdžiui, Kauno karo muziejaus komplekse), paminklai čekistams, stribams ir kitiems. Juos darė ne tik iš lentų, betono, bet ir iš nuverstų senųjų paminklų. Garsiam Mosėdžio aktyvistui pastatė neregėto dydžio juodo marmuro paminklą. Nudaužė kryžių ir įmontavo penkiakampę skardinę. Alma Granauskienė rašė: „Ir nerasi vietinio mosėdiškio, kuris nežinotų apie šitą šventvagystę“, t. y. svetimo paminklo pasisavinimą, kapo išniekinimą.

Klaipėdos krašte, Palangos kapinėse (vakarinėje pusėje), esama nemažai sovietų karininkams pastatytų paminklų su vokiškais įrašais. Kad žmonės atmintų ir gerbtų stribus, paminklus jiems statė ir priešais bažnyčių duris (Šiluvoje). Šiluviškiai tai vadino paprastai – Stribukų akmuo. Šitaip okupantai ženklino užgrobtas teritorijas.

Nepaisant propagandinių užrašų, skelbiančių „amžiną šlovę ar atminimą liaudies gynėjams“, jų kapai skendėjo žolėse. Spaudoje gėdinti komjaunuoliai už kapų netvarkymą. Gatves, aikštes pervardijo svetimųjų vadų, nuožmių čekistų vardais. Nepaisant visų pastangų, svetimiesiems nepavyko įteigti tautai, kad Lietuvos istorija prasidėjo tik nuo bolševikmečio.

Kova dėl partizanų atminimo nesibaigė. Vėl gaivinamas jų kompromitavimas, šmeižimas. Nereikalaujama už tai atsakyti. Padėtis šokiruoja. Tai rodo kad ir toks faktas, kad 2010 metų kovo 1 dieną VSD atsakyme pasipriešinimo dalyviams konstatuojama: „Interneto svetainėje pokaris (...), partizanų kovos ir jų dalyviai vertinami neigiamai. Tačiau Generalinė prokuratūra 2009-ųjų gegužės 10 dienos nutarimu atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą dėl (...) partizanų šmeižimo, įžeidimo, nužudytų ir mirusių (...) atminimo paniekinimo (...) nenustačius, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos“. VSD įžvelgė grėsmes, prokurorams tai – nė motais. O gal Seimas susirūpino įsibėgėjančia, gerai koordinuojama antipartizanine propaganda? Negirdėti. Prisimintina, kad šiais laikais ne vienoje vietovėje buvo sprogdinami paminklai partizanams (pavyzdžiui, Kalniškės mūšiui), deginamos paminklinės lentos (pavyzdžiui, Saldutiškyje). Sovietinis nomenklatūrininkas P. Masilionis niršta: „(...) paminklų jiems (partizanams – aut.) statymas, jų palaikų ieškojimas (...) buvo pasiekęs apogėjų“. Kaip negerai! Anot jo ir kitų, Lietuvos kapinės turėtų šviesti vien raudonomis penkiakampėmis, Tėvynę išdavusiųjų obeliskų žvaigždėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija