2014 m. sausio 31 d.    
Nr. 5
(2076)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ekumeniniai renginiai Panevėžyje

Lina Kiršaitė

Minint maldų už krikščionių vienybę savaitę, sausio 25 dieną Panevėžio muzikiniame teatre vyko įvairių krikščioniškų bendruomenių šlovinimo popietė „Giedu Tau, mano Viešpatie“, o sausio 26-ąją – ekumeninės pamaldos Panevėžio Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Žmonės neišsigando žvarboko oro ir gausiai dalyvavo šiuose renginiuose.

Muzikiniame teatre susirinkusiuosius kartu šlovinti Viešpatį giesmėmis, psalmių, poezijos posmais ir savo gyvenimu kvietė renginio vedėjai Deimantė Vertelkaitė ir Andrius Meškauskas, Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios kunigas Rimantas Kaunietis, Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčios vaikų choras, (vadovė – Liuda Vėžytė), krikščionių bažnyčios „Panevėžio vynuogynas“ pastorius Žilvinas Škulevičius, jungtinė Švč. Trejybės bažnyčios ir „Panevėžio vynuogyno“ šlovintojų grupė (vadovė – Asta Žagelienė), Panevėžio jungtinės metodistų bažnyčios pirmininkė solistė Regina Juškienė, poetė Jolanta Toločkaitė iš Jonavos, Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius Ramūnas Jukna ir šlovintojai, Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius Egidijus Gedvilas ir šlovintojai, poetė Dalia, svečias iš Vilniaus, giesmių autorius ir atlikėjas Arnoldas Jalianiauskas. Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčios narys skulptorius Alfridas Pajuodis šiai progai sukūrė kryžių, kuris keliaus per Panevėžio bažnyčias ir bendruomenes.

Šlovinimo popietę organizavo Panevėžio krikščioniškos bendruomenės, Krikščioniškas pilietinio veikimo forumas, koordinavo Elona Stasiūnaitė.

Po giesmių tikintieji geriau susipažinti ir pabendrauti galėjo vaišindamiesi prie bendro stalo.

Ekumenines pamaldas Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčioje organizavo Panevėžio evangelikų reformatų bendruomenė. Pamaldoms vadovavo Evangelikų Reformatų Bažnyčios kunigas Raimondas Stankevičius, drauge meldėsi Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, katalikų kunigai Simas Maksvytis, Jonas Morkvėnas, Rimantas Kaunietis, Saulius Černiauskas, Tikėjimo Žodžio bendruomenės pastorius Ramūnas Jukna, „Panevėžio vynuogyno“ bendruomenės pastorius Žilvinas Škulevičius, evangelikų liuteronų bendruomenės kunigas Arvydas Malinauskas.

Pamoksle vyskupas Lionginas Virbalas SJ priminė pagrindinę šių metų maldų už krikščionių vienybę savaitės temą – apaštalo Pauliaus klausimą „Argi Kristus padalytas?“ (visą pamokslą spausdiname atskirai). Visų bendruomenių dvasininkai pravedė tam tikras pamaldų dalis – atgailos, Dievo Žodžio skelbimo, maldavimų, palaiminimo. Visi tikintieji garsiai meldėsi Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą ir Tėve mūsų.

Pamaldose vargonavo evangelikų reformatų vargonininkas Žygimantas Anilionis, giedojo „Tikėjimo žodžio“, Panevėžio Švč. Trejybės ir „Panevėžio vynuogyno“ bažnyčių šlovintojai, Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo grigališkojo choralo grupė, Jungtinės metodistų bažnyčios pirmininkė Regina Juškienė ir vokalinis ansamblis „Tolmėja“.

Evangelikų reformatų kun. Raimondas Stankevičius pranešė, kad įvairių krikščioniškų konfesijų sutarimu ir pasiūlymu šią dieną surinktos aukos bus skiriamos šiuo metu projektuojamai reformatų bažnyčiai. Kitos ekumeninės pamaldos, jei Viešpats nesurinks visų anksčiau, vyks Sekminių laiku, tikriausiai birželio 7-ąją. Po pamaldų visus susirinkusius pasivaišinti pakvietė Evangelikų reformatų bažnyčios bendruomenė. Kasmet Panevėžyje pastebimas vis gausesnis tikinčiųjų dalyvavimas ekumeninėse iniciatyvose, auganti bendrystė. Tikėkimės, kad Panevėžyje sutinkami žmonės bus dažniau atpažįstami kaip savo broliai Kristuje.

Kraujo ekumenizmo akivaizdoje

Vyskupas Lionginas Virbalas SJ

Pamokslas ekumeninėse pamaldose sausio 26-ąją Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčioje

Broliai ir seserys Kristuje, „pašvęstieji Kristuje Jėzuje“, „pašauktieji šventieji“, – taip į jus, į mus visus kreiptųsi apaštalas Paulius, pripažindamas kiekvienam pakrikštytajam Dievo suteiktą išaukštinimą ir įsūnystę. Būtent Apaštalo šventė (kaip kiekvienais metais) mus vėl paragina suaktyvinti, padaryti karštesnę bendrą visų krikščionių maldą. Meldžiamės paskatinti Jėzaus Kristaus per Paskutinę Vakarienę išsakyto troškimo, „kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22) ne tik šią išskirtinę savaitę, tarsi po jos jaustumės atlikę pareigą ir būtume ramūs. Priešingai, ši savaitė mums dar akivaizdžiau primena, kad vienybės troškimu gyventi ir dėl jo stengtis turime visus metus.

Taigi šiandien esame susirinkę melstis drauge, kad Dievo ir Trejybės vardu pakrikštytieji ir išpažįstantys Kristų būtų vieningi. Juk mes turime vieną ir vienintelį Gelbėtoją ir Dievą. Susirinkome melstis už pasaulį, už tuos, kurie Kristaus vardo dar nepažįsta arba yra tik girdėję apie Jį, bet dar neturi tikro pažinimo ir Jo nepriima, nepatiki Jam savo gyvenimo. Galiausiai esame čia, kad prašytume Dievo atleidimo sau. Tiek daug žmonių lieka abejingi Kristui ar net nusigręžia nuo Jo gal kaip tik todėl, kad mūsų suskilęs liudijimas jiems neatrodo įtikinantis. Skelbiame Jėzaus Kristaus Evangeliją, Gerąją Naujieną, kurią Jis norėjo atnešti kiekvienam žmogui, bet ar žmonėms neatrodo, kad kiekvienas iš mūsų pristatome tarsi atskirus Evangelijos lapus, o ne vieningą žinią. „Argi Kristus padalytas?“ (1 Kor 1, 13) – klausė apaštalas Paulius korintiečių. „Argi Evangelija yra suskaidyta, ar jos lapai išplėšyti?“ – galime ir turime šiandien klausti mes ne ko nors kito, o savęs pačių.

Džiaugiamės Dievo mums duotu tikėjimu, bet tai – ne privilegija, o neužtarnauta dovana. Dievo dovana visuomet įpareigoja. Ji duodama ir tiems, kurie jos neturi. Kaip Izraelis buvo išrinktas, kad taptų visų tautų atėjimo pas Dievą pradininku, taip krikščionių tikėjimas įpareigoja rūpintis visų išgelbėjimu.

Pranciškus Ksaveras, nuvykęs į misijas Indijoje, rašė Europoje pasilikusiems draugams: „Minios žmonių šiuose plotuose netampa krikščionimis, nes stinga tų, kurie atsidėtų tokiems geriems ir šventiems darbams. Man dažnai kyla mintis eiti į visas mokyklas pas jus ir garsiai šaukti, it būčiau pakvaišęs: kiek milijonų pagonių taptų krikščionys, jei būtų darbininkų!“

Šiandien Europoje, tuose kraštuose, kurie save vadino krikščioniškais, o tarp jų ir Lietuva, jau nebėra savaime suprantama tikėti. Būtent čia, savo šalyje, „lyg pakvaišę“, tariant Pranciškaus Ksavero žodžiais, arba „laiku ir ne laiku“, kaip rašė Paulius (2 Tim 4, 2), turime skelbti žodį. Kartais galime manyti, kad krikščionių suartėjimas, vienybė yra tikslas sau – gražus, reikalingas, bet liekantis šalia mūsų pagrindinių užsiėmimų, mūsų veiklos ir Dievo šlovinimo susirinkimų. Bet pirmiausia reikėtų pagalvoti apie tuos, dėl kurių Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi, dėl kurių jis kentėjo, mirė ir prisikėlė. Ar Viešpats nesiunčia pas juos? Ar neturėtume jaustis atsakingi, kad Evangelija juos pasiektų vieningo visų krikščionių skelbimo dėka? Iš tiesų kitaip nebūtume Kristaus sekėjai, Jo mokiniai.

Evangelija skelbiama ne gražiais žodžiais, „ne žodžių išmintimi“ (1 Kor 1, 17), nes šitaip Kristaus kryžius liktų be galios. Mūsų troškimas yra, kad Kristaus galia, kuri yra meilės ir gyvybės galia, pasireikštų mūsų visuomenėje. Jai reikia ne abejingos tolerancijos ar šalto pakantumo, o tikros atidos bei jautrumo. Tai – gerojo samariečio jautrumas – pastebėti ir padėti kenčiančiam.

Susirinkę kartu melstis negalime neprisiminti tų savo brolių ir seserų, kurie Artimuosiuose Rytuose, kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse yra persekiojami ir net žudomi. Rytų krikščionys šiandien yra tas plėšikų sumuštas ir apiplėštas vargšas, gulintis ant pasaulinės politikos vieškelio. Jie, biblinės žemės sūnūs ir dukterys, Jėzaus šalies žmonės, nepaisant konfesijų skirtumų, patiria grėsmę ir persekiojimą, yra stumiami palikti savo gimtąją žemę ir ieškoti galimybės išgyventi svetur. „Mes esame svetimšaliai, įskiepyti tauriajame judėjų tautos alyvmedyje, – rašė Jonas Fišeris, – bet ar esame gailestingieji samariečiai?“

Prieš Kalėdų šventę duodamas interviu italų spaudai popiežius Pranciškus sakė: „Šiandien egzistuoja kraujo ekumenizmas. Kai kuriose šalyse krikščionys žudomi, nes nešioja kryžių ar turi Bibliją. Prieš žudynes neklausia, ar jie anglikonai, liuteronai, katalikai ar ortodoksai. Jų kraujas susilieja. Tiems, kurie žudo, esame krikščionys. Esame suvienyti kraujo, nors kartu dar nepajėgiame žengti reikalingų žingsnių link vienybės ir tam gal dar neatėjo laikas. Vienybė yra malonė, kurios reikia prašyti.

Hamburge pažinojau katalikų kleboną, vedusį beatifikacijos bylą vieno kunigo, kuris nacių buvo nukirsdintas už tai, kad vaikus mokė katekizmo. Prie jo pasmerktųjų eilėje stovėjo liuteronų kunigas, nužudytas dėl tos pačios priežasties. Jų kraujas susiliejo. Klebonas pasakojo, kad nuėjęs pas vyskupą tarė: „Toliau rūpinsiuosi šia byla, bet jau abiejų, o ne vien kataliko“. Tai yra kraujo ekumenizmas. Jis išlieka ir šiandien, užtenka paskaityti laikraščius. Tie, kas žudo krikščionis, neprašo tapatybės kortelės, kad išsiaiškintų, kurioje Bažnyčioje yra pakrikštytas“.

Ačiū Dievui, šiandien mums netenka patirti tokio kraujo ekumenizmo. Tiesa, kai kuriems iš čia esančių tikriausiai teko išgyventi persekiojimo, diskriminacijos, išstūmimo iš visuomenės ekumenizmą, kai tikintieji buvo tik pakenčiami, stengiantis kuo labiau juos prispausti ir galiausiai sunaikinti. Tokia padėtis ne kartą suartindavo tikinčiuosius, kaip prisimena kartu kalėję įvairių konfesijų krikščionys.

Šiandien mūsų pareiga – liudyti gyvybės ekumenizmą, šeimos branginimo, moters ir vyro gerbimo ir pripažinimo ekumenizmą. Kaip kažkada krikščionių tikėjimas buvo išjuokiamas ir laikomas atsilikimo, nemodernumo, tamsumo simboliu, taip šiandien puoselėjamos tikėjimo vertybės – ištikimybė, įsipareigojimas vienas kitam, vaikų auginimas – pristatomos kaip asmeninės laisvės priešprieša, trukdymas savęs realizacijai. Vis dėlto galime būti tikri: jei esame su Kristumi, esame šviesos, ramybės, gėrio pusėje ir geriausiai galime pasitarnauti visuomenei, visiems mūsų broliams ir seserims. Tik Kristus yra mūsų visų Gelbėtojas ir Vienytojas. Ne mūsų žmogiškos pastangos, o tikėjimas ir pasitikėjimas Juo, nuoširdus sekimas sujungia ir leidžia iškalbingai bei akivaizdžiai skelbti Evangeliją. Jis iš tiesų praturtina mus visa kuo, ypač Žodžio pažinimu, o laukiantiems „Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo nestinga jokios malonės dovanos“ (1 Kor 1, 7). Prašykime, kad netrūktų ir vienybės dovanos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija