2014 m. vasario 7 d.    
Nr. 6
(2077)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kronika

Paroda apie jotvigius

ALYTUS. Gruodžio 10 dieną Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pirmą kartą pristatyta kilnojamoji paroda „Kai sieloms neliko medžių“, kurią paruošė Alytaus kraštotyros muziejaus darbuotojai. Tai – pirmoji tokio pobūdžio paroda, kurioje fiksuojamas jotvingių vardo vartojimas šiandieniniuose įvairiausių objektų pavadinimuose. Pastebėtina, jog jotvingių vardo įamžinimas ypač suaktyvėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Peržvelgus tuometę spaudą, teigiama, jog pagrindinis motyvas suteikiant jotvingių vardą – siekis paskatinti visuomenę domėtis krašto istorija. Kas šiandien vadinama Jotvingių vardu? Tai – parduotuvės, įvairaus pobūdžio organizacijos, literatūros premijos, keletas muzikinių ir literatūrinių kūrinių, maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, muziejus, šokių kolektyvas, kelionių agentūra, laivas, turgavietė, mokykla, vaistinė, klinika, bokso klubas. O 15 Lietuvos miestų ir miestelių Jotvingių vardu pavadintos gatvės. Daugiausia Jotvingių vardas įprasminamas Alytuje. Galima pridėti, jog visoje Lietuvoje vaikų vardų sąraše atsirado Jotvingas, Jotvingė (07.02). Netiesiogiai apie jotvingius byloja Dzūkijos, vieno iš Lietuvos etnografinių regionų, herbas, kuriame yra lotyniškas užrašas, išvertus reiškia: „Iš karingiausios genties – darbštūs žmonės“.

Pietų Lietuvoje esama ir kitokių kalbinių reliktų, susijusių su jotvingių substratu. Čia išplitusios kitur Lietuvoje nebūdingos patroniminės kilmės pavardės su priesaga -ynas, pavyzdžiui, Aleksynas, Kasiulynas, Radžiukynas, Saulynas, Savukynas, Vitukynas ir kitos. Kaip jotvingių palikimas yra pavardės Stabingis („stabs“ prūsiškai ir jotvingiškai – „akmuo“) ir Bleizgys (vietoj „blizga“). Kai kurie tyrinėtojai su jotvingių kalba sieja keletą dzūkų patarmių – Ašåšninkų ir Kabģlių šnektas. Mokslininkai mano, kad šias tarmes išsaugoję žmonės yra senieji jotvingiai, kurie nuo persekiojimo slėpėsi dešiniajame Nemuno krante. Iki šių dienų šiomis šnektomis kalba jau tik keli seni žmonės – beveik visi vyrai. Jų žodžius sunku suprasti net patiems dzūkams. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog jie tiesiog švepluoja.

Parodoje pristatyti apie jotvingius bylojantys pilkapiai, piliakalniai, galimos senovinių gyvenviečių vietos bei jotvingiškos fonetikos vietovardžių pavadinimai (gyvenvietės, vandens telkiniai). Didelė jų dalis ir dabar tebevartojama. Visi šie jotvingiški geografiniai objektai, esantys Alytaus ir Lazdijų rajonuose bei Druskininkų savivaldybėje, pateikiami interaktyviame žemėlapyje. Jame rašytinė informacija iliustruojama fotografijomis.

Alytaus kraštotyros muziejaus informacija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija