|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ukrainos Bažnyčia ir orumo revoliucija Mindaugas BUIKA
Krizės ženklai ir dialogas Gausėja ekspertų, kurie valstybių socialinę ir moralinę padėtį vertina pagal jos demografinių rodiklių kaitą (ypač nesant karinio konflikto ar stichinės nelaimės). Šiuo požiūriu Ukraina, per pastaruosius du dešimtmečius nuo valstybinės nepriklausomybės paskelbimo praradusi net 10 milijonų gyventojų (jų skaičius sumažėjo nuo 54 mln. iki 44 mln.), pasiekė savotišką liūdną pasaulio rekordą. Pagal kasmetinio gyventojų skaičiaus mažėjimo spartą (0,63 proc. viso jų skaičiaus), Ukraina užima (JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) statistiniais 2013 metų vertinimais) ketvirtą vietą pasaulyje po Moldovos (1,02 proc.), Bulgarijos (0,81 proc.) ir Estijos (0,66 proc.). Po jos penktą vietą šioje eilėje užima Latvija (0,63 proc.), o šeštoje liko Juodkalnija (0,56 proc.). Beje, Lietuva su kasmetiniu (0,28 proc.) gyventojų praradimu yra labiausiai nykstančių pasaulio valstybių dešimtuko pabaigoje kartu su Gruzija (0,33 proc.) ir Rumunija (0,27 proc.). Ši nerimą kelianti demografinė situacija su palyginus dideliu mirtingumu (dėl įvairių priežasčių, įskaitant alkoholizmą, savižudybes ir pan.), mažu gimstamumu (įskaitant gausius negimusių kūdikių žudymus abortus), šeimų gyvenimo žlugimu, išaugusiu emigravimu dėl galimybių tėvynėje nebuvimo, rodo, kokiame dugne yra atsidūręs regionas, vis dar tradiciškai vadinamas posovietiniu ar pokomunistiniu, nepriklausomai nuo to, kokioms geopolitinėms sąjungoms to regiono šalys bepriklausytų. Štai pirmiausia tokiame kontekste svarbu priimti sunkioje krizėje atsidūrusios Ukrainos Bažnyčių dvasinių vadovų vertinimus bei raginimus į tautos visuotinį atsinaujinimą, į susitaikymą, nepaisant valstybinį organizuotą nusikalstamumą primenančio režimo grasinimų. Ypač drąsiai traumuotos ir išsekusios tautos dvasią kelia jauno 43 metų vyriausiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko vadovaujama Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia, kurios autoritetas gerokai pralenkia jai priklausančių 15 proc. šalies tikinčiųjų dalį. Didžioji Ukrainos krikščionių dauguma yra stačiatikiai: 40 proc. šalies tikinčiųjų priklauso Maskvos patriarchato Stačiatikių Bažnyčiai, o 30 proc. po valstybinės nepriklausomybės sukurto Kijevo patriarchato Stačiatikių Bažnyčiai, kuri, valdoma patriarcho Filareto (Denisenkos), kaip ir Katalikų Bažnyčia yra labai tautinė ir aktyviai palaiko Maidano sukilėlius, o Makvos patriarchatui priklausantys hierarchai rodo tam tikrą lojalumą valdančiajam režimui. Juk ir pats Maskvos patriarchas Kirilas prieš penkerius metus buvo atvykęs į Kijevą vadovauti tuo metu išrinkto prezidento Viktoro Janukovyčiaus inauguracijai. Kita vertus, beveik visas šalies konfesijas suvienijusi Visos Ukrainos Bažnyčių ir religinių bendruomenių taryba (VUBRBT), kuriai dabar kaip tik vadovauja Maskvos patriarchato Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios metropolitas Vladimiras (Sabodanas), jau keliuose pareiškimuose griežtai pasmerkė smurto apraiškas, primygtinai kviesdama į šalies vadovų ir opozicijos lyderių dialogą. Galima netgi patvirtinti, kad būtent dvasinių vadovų taikdariškų tarpininkavimo pastangų dėka lemtingomis sausio pabaigos dienomis prasidėjo realios prezidento V. Janukovyčiaus ir jo aplinkos derybos su opozicija, atvedusios prie pasikeitimų Ukrainos vyriausybėje, įstatymų, kurie kriminalizuoja manifestantus, atšaukimo ir bent dalinio chaoso ir įtampos susilpnėjimo. Ganytojų pastangos dėl smurto nutraukimo Sausio 22 dieną, kai sukilėlių susirėmimai sostinėje tapo ypač aršūs, kai žuvo keli žmonės, dramatiškumą dar labiau pabrėžė tą dieną minėta Šalies suvienijimo diena, prisimenant 1918 metais įvykusį Rusijos imperijos valdytos Rytų Ukrainos ir Austrijos imperijai priklausiusios Vakarų Ukrainos sujungimą į vieningą (tuomet trumpai egzistavusią) valstybę. Tada skubiai susirinkusi minėtoji Ukrainos Bažnyčių taryba paskelbė kreipimąsi ragindama nutraukti smurtą, vedantį į valstybės sužlugimą. VUBRBT pabrėžė, kad Bažnyčių ganytojai pasirengę tarpininkauti dėl šalies prezidento ir opozicijos lyderių derybų atnaujinimo, nes visos pusės turi jausti atsakomybę dėl vieningos Ukrainos išsaugojimo konstruktyviu dialogu ir reformomis sprendžiant susidariusią politinę ir socialinę padėtį. Dabar, kai šalis atsidūrė ant pilietinio karo ribos, būtina geriau suvokti, kad vienybė reiškia ne vien tik teritorinę visumą ir valstybinę nepriklausomybę, bet ir bendrystę žmonių, kurie, nors turėdami skirtingas nuomones, yra pasirengę kartu kurti šalies ateitį, teigiama ekumeniniame ganytojų kreipimesi. Jame pabrėžus, kad negali būti valstybės dalijimo etniniu art religiniu atžvilgiu, visų Bažnyčių ir religinių bendruomenių tikintieji pakviesti maldai ir pasninkui už ramybės atstatymą ir išsaugojimą. Griežtai pasmerkę žmonių smurtinės mirties faktus, ganytojai priminė, jog niekam nevalia peržengti Dievo įsakymo Nežudyk! ir kad už tą sunkų nusikaltimą Dievo akivaizdoje atsakingas kiekvienas, kuris kaip nors prie to yra prisidėjęs. Atskirą ir labai prasmingą pareiškimą sausio 22 dieną padarė Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vyriausias arkivyskupas S. Ševčiukas. Jis irgi karštai paragino nutraukti smurto ir kraujo praliejimo eskalavimą, pabrėžė, kad kiekvienas smurtinis išpuolis yra nesuderinamas su laisvos demokratinės valstybės egzistencija ir vystymusi, o kraujo praliejimas, kai brolis pakelia ranką prieš brolį, negali padėti išeiti iš susidariusios prieštaringos situacijos. Kreipdamasis į Ukrainos vadovus, arkivyskupas S. Ševčiukas kvietė išgirsti savo tautos balsą ir į jį įsiklausyti, nenaudojant prieš ją jėgos kalbos ir įvairių sovietinę praeitį menančių represijų metodų. Kreipdamasis į pilietinę visuomenę, sukilėlius ir jų lyderius, ganytojas ragino atsisakyti smurto ir grįžti į taikų rezistencijos kelią. Nereikia leisti, kad emocijos aptemdytų šviesų protą ir galimybę siekti dialogo. Pagaliau kreipdamasis į Ukrainoje labai prieštaringai vertinamus teisėsaugos atstovus dėl jų objektyvumo stygiaus, arkivyskupas S. Ševčiukas kvietė juos įsiklausyti į sąžinės balsą ir suvokti, kad teisingumo be tiesos nebūna, kad savo svarbiosios tarnystės garbingumo negalima teršti papiktinančiais sprendimais. Savosios Bažnyčios vyskupus ir visus dvasininkus jis pakvietė skelbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus taikos Evangeliją sielovadai patikėtų tikinčiųjų širdims ir protams, nepriklausomai nuo susidariusių aplinkybių. Šios vyriausiojo ukrainiečių katalikų arkivyskupo mintys visiškai paneigia viešus Rusijos prezidento Vladimiro Putino kaltinimus Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčiai, kuriuos jis išsakė sausio 28 dieną vykusio vizito į Briuselį ir susitikimo su Europos Sąjungos vadovais metu. Mesti kaltinimai, kad ši Bažnyčia palaiko nacionalistus ekstremistus ir pati tokia yra (tai yra nepriimtina civilizuotai šaliai), labiau primena civilizuoto sovietizmo laikus, kai buvusioje Sovietų Sąjungoje nenuolaidžiaujanti katalikybė nuolat buvo kaltinama tarnavimu buržuaziniams nacionalistams. Nauja grėsmė religjos laisvei Kaltinimai ir netgi grasinimai Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčiai buvo oficialiai mesti ir iš V. Janukovyčiaus režimo pusės, kai jos vadovybę sausio pradžioje pasiekė kultūros ministro pavaduotojo Timofijaus Kochano pasirašytas laiškas, perspėjantis, kad tos Bažnyčios struktūroms gali būti atšauktas legalumas, jeigu katalikų dvasininkai toliau bus tarp Maidano manifestantų Kijeve, kur laikinose koplyčiose aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių, kartu su žmonėmis meldžiasi (ypač Rožinio maldą). Kultūros ministerijos nuomone, tokia sielovadinė veikla prieštarauja sąžinės laisvės ir religinių bendruomenių įstatymui, nes religija painiojama su politika. Atsiliepdamas į šiuos nepagrįstus grasinimus, arkivyskupas S. Ševčiukas tuoj pat paskelbė savo paaiškinantį dokumentą, kurį publikavo Vatikano ir viso pasaulio katalikiška žiniasklaida. Priminęs apie Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios išlaisvinimo 25-ąsias metines ir ankstesnes kančias komunistiniame pogrindyje, ganytojas reiškė įsitikinimą, jog jau praėjo tie sovietinio ateizmo laikai, kai buvo griaunami bažnyčių pastatai, o savo dvasinei tarnystei ištikimi kunigai buvo suiminėjami ir žudomi. Vis dėlto naujasis Ukrainos vyriausybės perspėjimas kelia didelį nerimą, todėl arkivyskupas S. Ševčiukas pareiškime primena, kad nors Bažnyčia nedalyvauja politiniame procese, bet negali pasitraukti nuo žmonių, kurie prašo dvasinės globos. Ukrainos katalikai kartu su kitais šalies piliečiais taikiu būdu bandė išreikšti savo pasirinkimą, ir tai yra jų teisė, vadovaujantis krikščioniškomis ir bendražmogiškomis vertybėmis. Dvasininkų buvimas tarp tikinčiųjų kiekvienoje vietoje yra fundamentali jų sielovadinės tarnystės dalis, pabrėžė ukrainiečių katalikų ganytojas. Kunigo pareiga būti su savo tikinčiaisiais seka iš pačios Kristaus patikėtos Bažnyčios misijos, kuriai mūsų Bažnyčia visada buvo ištikima ir tokia liks ateityje, nepaisydami visų grėsmių. Remdamasis religinės laisvės principu, kuris yra pagrindinė žmogaus teisė, dvasininkas gali be suvaržymų melstis ten, kur yra tikintieji, ir tos teisės realizavimui nereikalingi jokie valstybiniai leidimai bet kokiomis aplinkybėmis. Šiandien, kai labai trūksta dialogo tarp valdžios ir žmonių, tikintys piliečiai jaučia ypatingą poreikį melstis už taiką mūsų valstybėje, kad būtų nutraukti smurtiniai žmogiškojo orumo ir piliečių konstitucinių teisių pažeidimai, tvirtinama arkivyskupo S. Ševčiuko pareiškime. Jame dar nurodoma, kad Bažnyčia pasilieka teisę kritiškai vertinti padėtį šalyje, ypač, kai kalbama apie žmogaus teisių ir moralės principų, kurie remiasi Dievo įsakymais ir Bažnyčios socialinio mokymu, pažeidimus. Ganytojas išreiškė viltį, kad valstybinei valdžiai, kurios paskirtis tarnauti žmonėms ir užtikrinti jų teises, įskaitant religijos laisvę, užteks išminties nepradėti persekioti Bažnyčios ir susidariusios visuomeninės bei politinės krizės neperkelti dar ir į religinę aplinką. Taikdariškos ir maldingos pastangos, ieškant supratimo tarp įvairių politinių bei socialinių grupių, negali tapti pretekstu didinti įtampą ir nepasitikėjimą Bažnyčios ir valstybės santykiuose. Šie įtikinami Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovo svarstymai bei jo pareiškimo komentarai tarptautinėje žiniasklaidoje, matyt, paveikė ir vyriausybę. Netrukus, sausio 17 dieną, Ukrainos kultūros ministro Leonido Prochatkos iniciatyva įvyko jo susitikimas su arkivyskupu S. Ševčiuku, kuriame ministras išsisukinėdamas sakė, kad nieko nežinojo apie grasinantį jo pavaduotojo laišką. Buvo pabrėžta, kad ministerija neprieštarauja dvasininkų sielovadinei tarnystei Maidane ir nesiruošia dėl to uždrausti bažnytinių organizacijų. Ministro ir arkivyskupo pokalbyje pripažintas svarbus taikdariškas dvasininkų vaidmuo, kad būtų išvengta provokacijų ir smurto piliečių civilizuotų protestų metu. Susitikimai su prezidentu ir opozicija Grįžtant prie Ukrainos Bažnyčių taikdariškų pastangų lemtingomis sausio pabaigos dienomis, kai plataus masto smurtinio konflikto šalyje, atrodė, neįmanoma išvengti, aptarimo, paminėtinas primygtinis VUBRBT reikalavimas susitikti su prezidentu V. Janukovyčiumi ir jo aplinka. Pasakodamas apie sausio 24 dieną vykusį susitikimą savo Bažnyčios interneto svetainėje, arkivyskupas S. Ševčiukas pirmiausia priminė Visos Ukrainos Bažnyčių tarybos perduotą bendrą nusistatymą, kad absoliutus prioritetas turi būti pilietinio karo, smurtinės priešpriešos išvengimas, siekis išsaugoti bent santykinę taiką, o jau po to dialogu būtina ieškoti kelių į kitų problemų sprendimą. Vykusiame susitikime jis priminė prezidentui V. Janukovyčiui, kad sielovadinę tarnystę Maidane einantys dvasininkai tampa liudininkais faktų, kai daugelis riaušėse sužeistų jaunų žmonių tiesiog bijo kreiptis medicininės pagalbos, nes teisėsaugos organai jau patį sužeidimą kvalifikuoja kaip to asmens nusikaltimo įrodymą, ir policija tiesiog veržiasi į ligonines suimti tų pacientų, o jie priversti bėgti tiesiog iš palatų. Toks elgesys prieštarauja žmoniškumui. Ukrainiečių katalikų ganytojas nusiskundė kalbėdamas valstybės vadovui, jog kalėjimų kapelionams neleidžiama aplankyti suimtųjų, kadangi jie laikomi sunkiais nusikaltėliais, kuriems reikalingas ypatingai griežtas režimas. V. Janukovyčiui buvo primintas ir specialaus Berkut dalinio jau daug kur pabrėžtas nepateisinamas žiaurumas, pasityčiojimas iš suimtųjų, juos nuogai išrengiant dideliame šaltyje. Prezidentas sakė, kad taip nedorai elgtis negalima, tačiau smurtu atsakoma į (sukilėlių) rodomą smurtą, pasakojo arkivyskupas S. Ševčiukas. Jis aiškino, kad buvo gautas V. Janukovyčiaus pažadas siekti, kad suimtieji, kurie nepadarė sunkių nusikaltimų, būtų paleisti, tačiau vėliau parlamente priimtame įstatyme dėl amnestijos buvo iškeltos įvairios sąlygos, įskaitant sukilėlių pasitraukimą iš jų užimtų administracinių pastatų, todėl šis klausimas dar nėra galutinai išspręstas. Sausio 25-ąją įvyko Ukrainos Bažnyčių tarybos narių susitikimas su opozicijos lyderiais. Jo metu buvo apsikeista nerimą keliančiomis žiniomis dėl tolesnio smurto eskalavimo nepriimtinumo. Ganytojai tiesiog pareikalavo, kad opozicijos vadovai nedelsdami kreiptųsi į prezidentą V. Janukovyčių dėl derybų, kadangi yra iškilusi grėsmė pačiai vieningos Ukrainos valstybės egzistencijai. Kaip vėliau pasakojo arkivyskupas S. Ševčiukas, toks ganytojų atkaklumas dėl derybų iš pradžių sukėlė opozicijos lyderių sutrikimą, nes jie buvo skeptiškai nusiteikę ir sakė, kad, neva, neturi sukilėlių mandato tolesnėms deryboms, kurios jau buvo nutrūkusios. Tada ganytojai pasakė, kad patys eis į Maidaną ir, pasiremdami savo dvasiniu autoritetu, prašys manifestantų, kad šie sutiktų dėl jų lyderių derybų su prezidentu V. Janukovyčiumi. Sukilėliai, pamatę atvykusius aukščiausius Bažnyčių hierarchus ir išgirdę jų įtikinamus žodžius dėl dialogo svarbos valstybės ir žmonių gyvybių gelbėjimui, galiausiai deryboms pritarė ir padėkojo ganytojams už jų globą ir tarpininkavimą. Dalindamasis įspūdžiais apie tas nuostabą keliančias akimirkas, arkivyskupas S. Ševčiukas sakė, jog galutines išvadas dėl atsinaujinusio valdžios ir opozicijos bendravimo daryti dar anksti. Tiesiog reikia džiaugtis kiekviena ramybės diena, kiekviena naktimi be kraujo praliejimo, tuo, ką galima vadinti mažomis pergalėmis. Popiežiaus solidarumas ir maldos Taikdariškų Ukrainos ganytojų pastangų svarbą patvirtino ir popiežius Pranciškus. Jis sausio 26 dieną po Viešpaties Angelas maldos į Šv. Petro aikštę susirinkusiems piligrimams kalbėjo: Maldose apkabinu Ukrainą, ypač tuos, kurie šiomis dienomis prarado gyvybę, ir jų šeimas. Linkiu, kad būtų vystomas konstruktyvus dialogas tarp valstybės institucijų ir pilietinės visuomenės ir kad, atmetant bet kokius smurtinius veiksmus, kiekvieno žmogaus širdyje įsivyrautų taikos dvasia bei bendrojo gėrio siekis. Tai buvo jau ne pirmas kartas, kai Šventasis Tėvas pastarosiomis savaitėmis išreiškė savo maldingą palaikymą nelengvus išbandymus patiriančiai ukrainiečių tautai ir per savo apaštalinį nuncijų arkivyskupą Tomą Edvardą Galiksoną (Thomas Edward Gulliekson). Sausio 27 dieną duodamas interviu Ukrainos televizijai, arkivyskupas S. Ševčiukas teisingai pastebėjo, kad Ukrainos vadovai galiausiai turi suprasti, kad dabartinėje visuomenės priešpriešoje kalbama jau ne apie nedidelės grupės nepatenkintų radikalų veiksmus ir net ne apie nesutarimą tarp vyriausybės ir opozicijos, bet apie konfliktą tarp korumpuotos valdžios ir visos ukrainiečių tautos. Milijonų žmonių negalima vadinti radikalais, tie milijonai yra Ukrainos piliečiai, kuriuos reikia gerbti ir į jų balsą būtina įsiklausyti. Ganytojai šiomis dienomis turi unikalią galimybę išgirsti savo tautos širdies plakimą, pamatyti jos sielvartą ir ašaras tautos, kuri išmintinga ir kantri, bet negali susitaikyti su orumo niekinimu. Tai, kas dabar vyksta, jau ne Euromaidanas, bet orumo revoliucija visoje nepriklausomos Ukrainos žemėje, sakė ukrainiečių katalikų vyriausiasis arkivyskupas S. Ševčiukas. Ir kol tie (esantys valdžioje ar opozicijoje), kurie panorės atstovauti tautai valstybės organuose ar politinėse partijose, nesupras šio jos orumo pojūčio, ukrainiečiai niekada nepareikš jiems savo pasitikėjimo.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |